Straipsnį pagal Duncan’o Stroik’o „Ten Myths of Contemporary Church Architecture“ publikuotą leidinyje  „Sacred Architecture“ parengė Augustė Žičkytė. 

Vatikano II susirinkimas nurodo atsisakyti tradicinės bažnyčių architektūros ir statyti modernaus stiliaus bažnyčias.

Šis mitas paremtas veikiau ne Romos katalikų bažnyčios mokymu, o pastarųjų trisdešimties metų Romos katalikų praktika (straipsnis publikuotas 1998 m. – A. Ž. past.). Veiksmai dažnai kalba garsiau nei žodžiai – tikintiesiems buvo diegiama, kad Bažnyčia reikalauja statyti funkcionalius, abstrakčios formos pastatus, nes tokie jie buvo statomi. Visgi ši praktika visiškai priešinga Susirinkimo Tėvų raginimams: aiškiai norėta, kad istorinė meistriškos architektūros tradicija būtų tęsiama. „Pagaliau pakeitimai tebūna įvedami tik tada, kai iš jų numatoma tikra nauda Bažnyčiai, ir rūpestingai atsižvelgiant į tai, kad naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų“ – rašoma Sacrosanctum Concilium.

Kaip katalikų teologijos mokymasis reiškia mokymąsi iš praeities, taip ir katalikiška architektūra – tai tradicinės architektūros veikiama, atkartojant jos išraiškas statoma architektūra. Sacrosanctum Concilium teigiama, kad „Bažnyčia nė vieno dailės stiliaus nelaikė sau būdingu, bet, atsižvelgdama į tautų būdą bei sąlygas ir į įvairių apeigų reikalavimus, priėmė kiekvieno laikotarpio formas ir šitaip per šimtmečius sukrovė visokeriopai saugotiną dailės lobyną. Tebūnie leista nekliudomai reikštis Bažnyčioje ir mūsų laikų visų tautų bei šalių dailei, jei tik ji su derama pagarba ir taurumu tarnauja bažnytiniams pastatams ir šventoms apeigoms, idant šitaip galėtų savo balsu įsijungti į tą nuostabią garbės giesmę, kurią katalikų tikėjimui praėjusiais amžiais giedojo iškiliausi kūrėjai“.

Šiandien tiesiog nebegalime statyti gražių bažnyčių.

Toks teiginys šiek tiek primena tvirtinimą, jog moderniaisiais laikais negali rastis šventųjų. Žinoma, turime vėl statyti gražias bažnyčias. Žmogus pasiekė Mėnulį, muziejams, sporto arenoms išleidžiamos didelės pinigų sumos – turėtume sugebėti statyti krikščionių bazilikoms, gotikinėms katedroms prilygstančias bažnyčias. Dabar plačiai paplitusioje sekuliarioje architektūroje pastebimas tradicinės architektūros, amatų ir statybos atgimimas. Jaunų, talentingų, klasikinio stiliaus pastatus norinčių projektuoti architektų skaičius auga – jie sutiktų prisidėti ir prie sakralinių pastatų statybų. Klasikinės architektūros tradicijoje ruošiami Notre Dame’o universiteto studentai sulaukia didžiulio firmų ir privačių klientų dėmesio.

Taip pat svarbu paminėti, kad daugybė per pastaruosius du dešimtmečius atsiradusių bažnyčių pastatytos nebekreipiant tiek dėmesio į jų tvarumą, patogumą, taip pat ir grožį: Šv. Jono Kapistrano Kalifornijoje, 1989; Brentvudo katedra Anglijoje, 1992; Benediktinų šv. Magdalenos abatija Prancūzijoje, 1959; Nekaltojo prasidėjimo katedra Naujajame Džersyje, 1996; Azoia bažnyčia Portugalijoje, 1955, Šv. Marijos bažnyčia Teksase, 1997; Šv. Agnietės bažnyčia Niujorke, 1997; Pitsbergo oratorija, 1996, ir kitos.

Gražių bažnyčių statybai reikalingų pajamų šiandien neturime. Bažnyčia nebėra tokia turtinga, kokia ji buvo praeityje.

Tiesą sakant, Romos katalikai šiandien yra gausiausia denominacija šalyje. Turime daugiau vadovų ir visuomenės lyderių nei bet kuri kita religinė grupė. Dar niekada nebuvome gausesni, tačiau dar niekada nestatėme tokių pigių bažnyčių. Tai atspindi Amerikos prioritetus: nuo 1968 iki 1995 metų asmeninės aukos Bažnyčiai krito 21 %. Dievo žmonės turi būti drąsinami dosniai remti maldos namų statybas. Vyskupus ir diecezijas reikia skatinti, kad pastarieji, užuot pasitenkinę tam tikromis ribotomis išlaidomis bažnytiniams pastatams, siektų aukščiausios kokybės. Tikintieji turėtų norėti Dievo namų statybai išleisti daugiau nei savo pačių namams, jie kokybe turėtų lenkti kitus visuomeninius pastatus. Didelį jautrumą žmonėms iliustruoja istorija apie Šventosios Dvasios bažnyčią Atlantoje: kelių parapijiečių aukos padėjo ankstyvaisiais 1990 m. pastatyti labai elegantišką barokinę plytų bažnyčią. Kitos parapijos savąsias ilgaamžes, gražias bažnyčias statė nesiskubindamos – skyrė laiko, leidusio surinkti reikiamą pinigų sumą, arba bažnyčias statė atskirais etapais.

Bažnyčioms skiriamus pinigus geriau skirti tarnystei nepasiturintiems, maitinant alkstančius, šviečiant jaunimą.

Jei bažnyčia būtų tik vieta susitikti, toks požiūris galiotų. Tačiau graži bažnyčia taip pat yra ir vargšų namai, vieta, kur maitinasi dvasia, katekizmas iš akmens. Bažnyčia – tai ant kalno pastatytas žiburys ir miestas. Savo grožiu, ilgaamžiškumu, krikščioniška transcendencija ji gali evangelizuoti. Svarbiausia, kad bažnyčios pastatas yra mūsų Viešpaties kūno atvaizdas. Rengdami garbinimui skirtą vietą, mes patys tampame panašūs į moterį, brangiu nardo tepalu tepusią Kristaus kūną (Mk 14, 3–9).

Puslankio forma, kai kiekvienas gali matyti aplink susirinkusius ir būti arti altoriaus, yra tinkamiausias būdas išreikšti pilną, aktyvų ir sąmoningą dalyvavimą Kristaus kūne.

Šis mitas kyla pabrėžiant, kad susirinkimas – svarbiausias Bažnyčios simbolis. Nors puslankio forma nuostabiai tinka teatrui, paskaitų auditorijoms, net susirinkimams, ji netinkama liturgijai. Ironiška, kad tokia forma pasirenkama, idant skatintų tikinčiųjų įsitraukimą, tuo tarpu ji būdinga pramogai skirtiems pastatams. Puslankio formos nenurodo ir Vatikano II susirinkimo dokumentai – ji kyla iš graikų ar romėnų teatro. Iki pat dabar ji niekuomet nenaudota kaip Romos katalikų bažnyčių modelis. Pirmosios teatro bažnyčios – XIX a. protestantų auditorijos, suprojektuotos taip, kad visas dėmesys būtų sutelkiamas į pamokslininką.

Bažnyčios pastatas turi būti kilniai paprasto stiliaus. Įvairioms pamaldoms skirtos koplyčios, šventųjų atvaizdai blaško ir atitraukia dėmesį nuo liturgijos.

Meno istorikas Johann’as Joachim’as Winckelmann’as terminą kilnus paprastumas vartojo jau 1755 m., norėdamas apibūdinti originalų meno kūrinį, kuriame dera jusliniai ir dvasiniai elementai, grožis bei moralės idėjos. Tokiais bruožais, pasak jo, pasižymėjo klasikinis graikų menas. Tačiau kilnaus paprastumo nedera painioti su funkcionalumu, abstrakčiu minimalizmu ar netašytu banalumu. Sacrosanctum Concilium teigiama, kad sakrali dailė turi pamaldžiai kreipti žmogaus mintis į Dievą – „globodami ir skatindami tikrąją bažnytinę dailę, ordinarai tegul labiau atsižvelgia į kilnų grožį, negu vien į prabangą“.

Pagrindinėje Romos mišiolo instrukcijoje (GIRM) rašoma, kad „bažnyčios puošyba turi būti siekiama kilnaus paprastumo, o ne pagyrimo vertos didybės“. Susirūpinimą dėl blaškymo kelia modernistams būdingas pasibjaurėjimas figūriniais paveikslais ir didaktiško, o ne simbolinio kalbėjimo troškimas. Tačiau, pasak GIRM, „dvasiniam garbinimui skirti pastatai ir kitas turtas turi būti gražus ir simboliškas“. Vatikano II susirinkimas Sacrosanctum Concilium ragina: „Tebūna tvirtai laikomasi praktikos bažnyčiose laikyti tikinčiųjų gerbtinus šventus paveikslus“. GIRM ši mintis plėtojama – „nuo pat ankstyvųjų dienų vyravo tradicija mūsų Viešpaties, šventos Jo Motinos ir šventųjų atvaizdus laikyti bažnyčioje tam, kad jie būtų gerbiami tikinčiųjų“.

Katalikų Bažnyčia šiandien turėtų statyti avangardo stiliaus architektūrą, tuo ji pasižymėjo praeityje.

Penkiolika šimtmečių ir iki pat Antrojo pasaulinio karo Romos Katalikų Bažnyčia buvo laikoma iškiliausia dailės ir architektūros globėja. Bažnyčia formavo krikščionių menininkus ir architektus, kurie atsakydami veikė sekuliariąją sferą. Per pastaruosius penkiasdešimt metų vaidmenys pasikeitė – Bažnyčia ėmė sekti sekuliarios kultūros madomis ir architektais, kuriems katalikiška pasaulėžiūra nebebuvo diegiama. Nors anksčiau katalikiškos architektūros tobulėjimą ir tęstinumą įkvėpė praeities darbai, modernistų avangardas – tai progresas, vykstantis nuolat laužant praeities standartus.

Bažnyčios dokumentuose vyskupai prašomi drąsinti ir branginti iš tiesų sakralų meną, įkvėpti menininkus „sakralaus meno ir liturgijos dvasia“. Pastebimas atgimstantis tikinčiųjų susidomėjimas sakraline architektūra rodo, jog Šventoji Motina Bažnyčia gali atgauti sau teisėtai priklausančią aukštosios globėjos poziciją. Atlikdama šį vaidmenį, Ji „visada pagrįstai save laikė vertintoja, sprendžiančia, kurie dailininkų kūriniai derinasi su tikėjimu, pamaldumu bei religinės tradicijos reikalavimais ir tinka šventam naudojimui“. Taip pat „vyskupai tesirūpina, kad į Dievo namus ir kitas šventas vietas nebūtų įsileidžiama dailės kūrinių, prieštaraujančių tikėjimui, dorai arba krikščioniškajam pamaldumui ir įžeidžiančių tikrąjį religinį jausmą formų iškraipymu arba meniškumo stoka, menkavertiškumu ir imitacija“ rašoma Sacrosanctum Concilium.

Praeityje žmonės bažnyčios pastatą suvokė kaip domus Dei ar Dievo namus, o šiandien grįžtame prie ankstyviesiems krikščionims būdingo požiūrio, kai bažnyčia buvo suvokiama kaip domus ecclesia ar Dievo tautos namai.

Katalikybė, kaip jau išsiaiškinta, tai religija, grįsta ne arba / arba, bet ir / ir principu. Pirmasis iš minėtų principų kilęs iš Apšvietos epochos, kai buvo teigta, jog bažnyčia tuo pat metu negali būti Dievo žmonių – Dievo kūno – ir paties Dievo namai. Kai bažnyčia suvokiama tik kaip pastatas Dievo žmonėms, imamas projektuoti stačiakampio formos kambarys ar auditorija. Šie du istoriniai pavadinimai (domus Dei ir domus ecclesia) išreiškia dvi atskiras, bet viena kitą papildančias bažnyčios pastato sampratas: Dievo Artumo vieta ir vieta Dievo surinktai bendruomenei. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, kad „tos regimos bažnyčios nėra vien tik susirinkimo vieta, jos ženklina ir rodo toje vietoje esant gyvąją Bažnyčią, Dievo namus Kristuje sutaikintiems ir suvienytiems žmonėms“.

Dievas yra visur. Jis taip pat arti ir mašinų stovėjimo aikštelėje, ir bažnyčioje. Bažnyčių nedėrėtų ir toliau laikyti šventomis vietomis.

Tai – labai patraukli šiuolaikinė idėja, labiau susijusi su populiaria teologija, o ne su Katalikų tradicija. Nuo pat laikų pradžios Dievas rinkosi susitikti su savo tauta šventose vietose. Šventa vieta ant Sinajaus kalno tapo palapine dykumoje ir šventykla Jeruzalėje. Su krikščionybės atėjimu tikintieji ėmė statyti specialiai liturgijai pritaikytus pastatus, kurie atspindėjo dangiškąją šventyklą, viršutinį kambarį ir šventas vietas. Bažnyčios Kanonų teisės kodekse rašoma, jog „Bažnyčios vardu vadinamas šventas pastatas, skirtas dieviškajam kultui, kur tikintieji turi teisę įeiti visų pirma tokio kulto praktikavimui“. Kaip atskirta vieta priimti sakramentams, Bažnyčia pati tampa šventinančia. Ceremonijos, altorius ir sakykla, meno kūriniai – kiekvienas laikomas šventu, šventi ir pastatai, kuriuose jie yra. Todėl siekis naikinti bažnyčios – šventos vietos, skirtos šventai veiklai – išskirtinumą, tai pastanga sumenkinti mūsų pagarbą Dievui, kurią pastatas turi padėti sukelti.

Evgenios Levin nuotrauka

Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 1

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *