Londone gimusi rašytoja Jennifer Bell neabejotinai pradžiugino fantasy žanrą dievinančius jaunuosius skaitytojus (ir net tuos, kurie anksčiau skaityti nemėgo!) pirmąja savo trilogijos apie nepaprastuosius knyga – „Nepaprastieji ir blogį lemianti moneta“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė, Alma littera, 2017). Vos pasirodžiusi, ji tapo viena graibstomiausių knygų vaikams Didžiojoje Britanijoje, o autorė iškart ėmėsi rašyti antrąją, vėliau ir trečiąją jos dalis (tikriausiai, netruksime sulaukti jų ir lietuvių kalba). Neįtikėtinai magiškame rašytojos sukurtame Landinoro mieste vyksta tokie dalykai, o kone visi daiktai turi tokių sunkiai įsivaizduojamų galių, kad nenuostabu, jog vieniems Nepaprastieji – nuostabiausia kada nors skaityta knyga, o kiti pastebi, jog fantastinio vyksmo ir magiškų virsmų pasakojime galbūt netgi per daug.

J. Bell drąsiai gali didžiuotis darbo patirtimi pagrindiniame vieno garsiausių Londono knygynų tinklų – „Foyles“ – knygyne. Ši patirtis neabejotinai turėjo įtakos tiek rašytojos apsisprendimui išleisti savo pačios knygą, tiek artimesniam potencialių ir esamų savo skaitytojų pažinimui.

Kviečiame skaityti pokalbį su jauna autore, kuriame ji atskleidžia ne tik rašymo niuansus ir privalumus, bet ir aptaria šiandieninę knygų vaikams leidybą.

Gerai tai ar blogai, tačiau gyvename post-Hario Poterio pasaulyje. Kaip manote, ar dėl to naujiems rašytojams grožinėje literatūroje sunkiau atrasti šviežią pasakojimo balsą?

Tai neabejotinai gerai! Hario Poterio knygų sėkmė lėmė didesnį ekonominį knygų vaikams leidybos stabilumą, ir neabejoju, kad dėl to redaktoriai įgavo daugiau galios drąsiau rinktis, o taip tiesiamas kelias naujiems šviežiabalsiams rašytojams. Jei rašote fantasy knygas vaikams, tikėtina, kad jos bus lyginamos su „Hariu Poteriu“, lygiai kaip rašant niūrius distopinius romanus, jie tikėtinai būtų lyginami su „1984“. Tai nereiškia, kad jūsų rašymo būdas yra bet kiek daugiau ar mažiau šviežesnis. J. K. Rowling sukūrė nuostabų lyginamąjį standartą. Esu įsitikinusi, kad yra daug vaikams rašančių autorių, kurie svajoja apie bent dalelytę jos sėkmės ir teigiamos įtakos.

Daugeliui rašytojų dažniausiai prireikia ne vienerių metų ir neigiamų atsakymų, kol jie tampa „atrasti“, o jūs susilaukėte nemenkos sėkmės per gana trumpą laikotarpį. Ar tai jums padėjo, ar sutrukdė?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Man neįtikėtinai pasisekė, kad mano kelias į knygos išleidimą buvo gana tiesus ir greitas. Mano knyga nebuvo daug kartų atmesta. Susiradau agentą, su kuriuo puikiai sutarėm ir labai greitai suradome leidyklą. Visi iššūkiai prasidėjo, kai jau turėjau kontraktą dėl knygos. Tačiau man dar neteko bendrauti su autoriumi, kuris nebūtų gavęs savosios iššūkių dalies, prieš arba po knygos išleidimo. Tai sudėtingas verslas ir didžioji dalis nutinkančų dalykų visiškai nepriklauso nuo rašytojo.

Nestudijavote rašymo ir nelankėte rašymo kursų. Kaip manote, kiek svarbus rašytojui formalus šio amato mokymasis? O galbūt siūlytumėte tiesiog rašyti?

Jaučiuosi visiškai nekompetentinga dalyti rašymo patarimus, nes kai rašau, tiesiog darau tai, kas man atrodo teisinga. Nemanau, jog tam, kad parašytum knygą, turi formaliai to mokytis, tačiau tuo pačiu metu – studijuodamas šį amatą ir tobulindamas savo įgūdžius neabejotinai tapsi geresniu rašytoju. Savo kelio pradžioje skaičiau labai daug tokių knygų, kokias norėjau parašyti, o tuomet dariau daugybę klaidų, kurdama savosios juodraščius. Pirmasis mano bandymas buvo siaubingas, tačiau po daugelio taisymų galiausiai pasiekiau, ko norėjau. Nuoširdžiai tikiu, kad jeigu turi paskatą padaryti tai, ką nori ir sulaukti sėmės, taip ir bus. Tad taip – tiesiog rašykite.

Kalbant apie jūsų, kaip rašytojos, karjerą, neišvengiamai turime paminėti ir tai, jog dirbote pagrindiniame „Foyles“ knygyne Londone. Koks jausmas dirbti viename žinomiausių pasaulio knygynų?

Buvo nuostabu praleisti tiek daug valandų, apsuptai knygų. Knygyno darbuotojai buvo iš viso pasaulio, ir visi jie buvo išties įdomūs žmonės. Daugelis buvo akademikai, muzikai, rašytojai arba menininkai. Visi turėjo ką pasakyti. Mūsų klientai buvo žmonės su įvairiausiomis gyvenimo patirtimis, įvairiausių kultūrų atstovai, įvairiausio amžiaus. Tai buvo puikus įkvėpimo šaltinis, kai kūriau knygos personažus. Man pasisekė sutikti daug vaikų rašytojų, kurie lankėsi knygyne autografų dalijimui. Šie susitikimai išties suteikė man paskatą atkakliai rašyti pačiai.

Atrodo, darbas mažmeninėje knygų prekyboje išties įkvepia būsimus rašytojus.

Darbas paskutinėje mažmeninės knygų prekybos grandyje leidžia įdėti knygas žmonėms į rankas. Pamatai nušvintančius veidus. Gali aptarti knygų siužeto vingius, ginčytis dėl personažų arba net atrasti seniai pamirštas mėgstamas knygas. Žvelgdamas į skaitytojų veidus, gali pajusti geros knygos galią; leidyboje to patirti itin daug progų nebūna.

Kas jus įkvėpė parašyti apie Landinorą?

Kartą, kraudamasi daiktus atostogoms, įsivaizdavau, kaip būtų nuostabu, jei galėčiau tiesiog įropoti į lagaminą ir taip iškart atsidurti man reikiamoje vietoje. Nuo tada ėmiau svarstyti, kokie neįtikėtini dalykai galėtų vykti naudojantis kitais kasdieniais objektais: o jeigu žvakės galėtų padaryti tave nematomu? Arba jei sagos galėtų išgydyti? Paskui ėmiau kurti Landinoro pasaulį, naudodamasi senelių man pasakotais pasakojimais. Taip pat naudojausi tradiciniais angliškais vaikiškais eilėraštukais – pavyzdžiui, kalbantys varpai yra iš eilėraštuko „Apelsinai ir citrinos“.

Londonas – ar jo variacija – akivaizdžiai veikia jūsų knygoje „Nepaprastieji…“. Kiek Londonas svarbus jums asmeniškai ir kaip rašytojai?

Visą savo gyvenimą gyvenau Londone. Man labai patinka ilga, turtinga jo istorija ir manau, kad gana paprasta įsivaizduoti, kad po šio miesto paviršiumi apstu tamsių ir stebuklingų gatvių. Užaugau tame pačiame name, kuriame užaugo ir mano mama. Ten buvo pilna senų nuotraukų ir antikvarinių daiktų. Mano senelis buvo tikras koknis, dirbęs įstaigoje, spausdinančioje laikraščius Flyto gatvėje, ir pamenu jį dažnai kalbantį koknių dialektu bei pasakojančiu man istorijas apie apsipirkimus žymiuosiuose Londono turguose.

Kalbant iš asmeninės perspektyvos, kas jums buvo didžiausia dovana knygai tapus kūnu?

Be jokių abejonių – išgirsti iš vaikų, ką jiems reiškia „Prakeiktoji moneta“. Kalbėjusi ir su tėvais, kurie norėjo man padėkoti už jų vaikų aistros skaitymui atgaivinimą, taip pat – su mokytojais, kurie džiaugėsi pagaliau sulaukę savo mokinių susidomėjimo knygomis po to, kai garsiai skaitė jiems „Prakeiktąją monetą“. Suvokti, kad kažkas, ką parašiau, įkvėpė tuos visus vaikus pirmą kartą mėgautis skaitymu, yra pribloškiama. Tai kažkas, apie ką net nesusimąsčiau rašydama, tačiau tai neabejotinai geriausias dalykas, kurį suteikė knygos išleidimas.

„Prakeiktosios monetos“ pasakojimo stilius iš tiesų gana niūrus. Ar to sąmoningai siekėte?

Norėjau, kad pagrindiniai veikėjai – Ivė ir Sebas – būtų drąsūs, tad tai reiškė, kad iš pradžių jie turėjo būti išsigandę, o paskui nugalėti savo baimes. Taip pat tam tikrose vietoje norėjau pagąsdinti ir skaitytojus. Daug daugiau pasitenkinimo sukelia veikėjų pergalė, jei pakeliui į ją jie turėjo susidurti su išties siaubingais priešais.

Tad manote, kad normalu jaunesnius skaitytojus supažindinti su tamsiais, pavojingais veikėjais?

Visiškai. Kai kurie mano mėgstamiausi vaikų literatūros veikėjai yra blogiukai! Nuotykių istorijos kupinos šviesos ir šešėlių. Be to, pats gyvenimas kupinas tamsesnių personažų, o pasakojimai turėtų reprezentuoti gyvenimą, nepaisant to, kas yra tavo skaitytojai.

Jūs neabejotinai jaučiate ryšį su jaunesniąja skaitytojų auditorija. Ko, tikitės, jie pasisems iš jūsų knygų? Ir ką, jiems rašydama, gaunate pati?

Noriu, kad vaikams būtų smagu. Mano pasakojimuose nėra paslėptų žinučių ar išmoktinų pamokų, – tik noriu, kad mano skaitytojai pasismagintų. Kartais tai reiškia, kad turiu juos pagąsdinti arba nuliūdinti, kaip ir sujaudinti ar pralinksminti, tačiau tol, kol jie bent kažką jaučia – reiškia, savo darbą atlikau gerai. Visiška privilegija rašyti vaikams ir žinoti, kad mano išgalvoti veikėjai ir scenarijai gyvuoja vaikų galvose, patobulinti jų pačių vaizduotės. Tai tokia ypatinga profesija.

Berods jums patinka susitikti su skaitytojais, tiesa?

Taip, tai geriausias dalykas! Vaikai – labiausiai įkvepiantys žmonės. Jie tokie smagūs – kupini energijos ir nuostabiausių idėjų. „Nepaprastųjų…“ knygos yra apie magijos atradimą kasdienybėje, o vaikams tai natūralus dalykas. Lankydamasi mokyklose, sutinku tiek prisiekusius skaitytojus, tiek nemėgstančiuosius skaityti, ir pasakoju jiems senas geras istorijas apie knygas. Taip malonu padrąsinti tuos, kurie sako nemėgstą skaityti patyrinėti vietinę biblioteką ir atrasti ką nors jaudinančio. Visuomet sakau jiems, kad pati, būdama vaikas, nemėgau skaityti, tačiau dabar esu vaikų rašytoja, o jei aš galėjau pakeisti savo nusistatymą, gali ir jie.

Ar manote, kad knygos vaikams reikšmingos platesniu kontekstu, naikindamos ribas tarp kultūrinių ir galbūt netgi skaitytojų amžiaus grupių?

Manau, kad šios savybės slypi bet kuriame gerame pasakojime. Kalbant plačiau, knygos vaikams neretai tyrinėja tokias temas, kurios atliepia dalykus už numatytos auditorijos ribų. Pavyzdžiui, draugystė, savivoka, gedulas, neteisybė ir supratimas – tai temos, su kuriomis gali tapatintis bet kokio amžiaus ir kilmės skaitytojas. Dirbdama knygyne patyriau, kad dažnai tame, kaip parašytos didžiosios knygos vaikams, slypi nuostabus paprastumas, ir tai gali būti raktas pritraukti vangiai skaitančius suaugusiuosius ir žmones, besimokančius anglų kalbos. Vaikai visuomet mokosi. Pasakojimai gali padėti jiems pažinti, suprasti pasaulį, o šis pažinimo, atradimo ir nuostabos aspektas patrauklus visiems, nepaisant amžiaus ar kilmės.

Ką darytumėte, jei įėjusi į knygyną išgirstumėte kitus pirkėjus, kalbančius apie jūsų knygą?

Taip nutinka nuolat, kadangi vis dar dirbu knygyne kelias dienas per savaitę! Laimei, girdėjau sakant tik gražius dalykus, tad visuomet prieinu, prisistatau ir padėkoju. Manau, kad jei klientams mano knyga nepatiktų, nestatyčiau nei jų, nei savęs į nejaukią padėtį prieidama pasilabinti. Tikriausiai paklausčiau, ar jiems reikia pagalbos ir galbūt rekomenduočiau ką nors, kas jiems patiktų labiau.

Parengė Diana Gancevskaitė, šaltiniai: lareviewofbooks.org, sfreader.com, jennifer-bell-author.com

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *