Kodėl mes keliaujame ir kas mums keliavime patinka? Atrodo, tai kvailas klausimas – juk, šiaip ar taip, visi žinome, kodėl keliaujame. Tačiau yra daugybė dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti akivaizdūs, o vėliau paaiškėja, kad jie ne visai tokie. Ar keliavimas – instinktyvios prigimties elgesys, ir, jeigu taip, kokie instinktai jį sukelia? Ar mums patinka keliauti todėl, kad tai suteikia galimybę patirti ką nors naujo ir ar mus traukia tiesiog šis naujumas? O jeigu taip, ar tai – ne keista malonumo forma?

Daugelio kartų patirtis, neabejotinai įdiegta mums tam tikro evoliucijos proceso, išmokė mus, kad pasaulis nėra draugiška vieta. Mes sužinojome, kad tokiame pasaulyje išmintinga nepasitikėti tuo, kas nauja ir nežinoma, o vertinti reikėtų tai, kas saugu ir pažįstama, tyliai liekant savo mažyčiame kamputyje, nesibastant nepažįstamais keliais. Tačiau mes taip nesielgiame. Kodėl vaikams taip patinka knygos apie keliones? Ir kodėl, vos nudžiūvus rašalui ant žemėlapių, užpildę visas jame buvusias tuščias vietas, žmonės vėl išskubėjo iš namų – kad galėtų klajoti po kosmosą ir leistųsi į tokias keliones, kurios dar visai neseniai atrodė neįsivaizduojamos, tebesvajodami tyrinėti netgi dar tolimesnes erdves?

Kai kalbame apie keliavimą, omenyje, žinoma, turime ne bet kokį judėjimą iš vienos vietos į kitą, bet tokį, kai pati kelionė yra tikslas; nekalbame apie tokį keliavimą, kai keliaujame tam, kad įvykdytume kažką, ką, jeigu galėtume, atliktume namuose, be visų vargų ir nepatogumų, kuriuos sukelia keliavimas. Verslininkai, rengiantys konferencijas oro uostuose ir iškart po jų grįžtantys į savo biurus, visai ne keliauja, tik atlieka verslo sandorius, kuriuos mieliau atliktų, o šiomis dienomis dažnai ir gali atlikti, būdami namie. Taip pat nesu tikras, ar žodis „keliauti“ tinkamas apibūdinti tokį masinį turizmą, kai, pavyzdžiui, vėsesnių šalių, tokių kaip Anglija, gyventojai migruoja į Ispaniją ieškodami šiek tiek šilumos ir jūros, saugūs žinodami, kad angliški barai ir angliškas maistas (Dieve, apsaugok) jų ten jau laukia, o pati Ispanija jiems nėmaž neįdomi. Keliautojas, apie kurį kalbame, išsiruošia į kelionę norėdamas patirti kažką naujo ir nepažįstamo būtent todėl, kad tai YRA nauja ir nepažįstama.

Kai keliaujame, mes, griežtai tariant, neišsiruošiame tam, kad kažką išmoktume ar sužinotume; daugelis dalykų, kuriuos sužinome keliaudami, lengvai gali būti – neretai net lengviau – sužinomi namie. Kaip sakė Horacijus, Caelum non animum mutant qui trans mare currunt („Keliaujant per jūrą keičiasi dangus, bet ne siela“) – kitais žodžiais tariant, neįgysime išminties lakstydami iš vienos vietos į kitą. Taigi mes nekeliaujame siekdami žinių. Kaip ir nekeliaujame tam, kad trumpam pamirštume kasdienius rūpesčius ir sunkumus, nes žinome (ir vėl Horacijus), kad post equitem sedet atra cura („juodas rūpestis už raitelio sėdi“) – kitaip sakant, kur beeitume, mūsų rūpesčiai keliaus su mumis. Vadinasi, ne žinių troškulys mus veja ir ne troškimas pabėgti, o paprastas smalsumas; ir smalsumas, atrodo, yra pati save varanti jėga, nepaaiškinama jokių kitų jėgų sąvokomis. Studijavusieji tokius dalykus sako, kad smalsumas, nesavanaudiškas poreikis sužinoti apie dalykus, yra instinktas, išskirtinai būdingas žmonėms ir išliekantis mumyse visą gyvenimą.

Mums smalsu sužinoti apie nepažįstamus dalykus ne todėl, kad tikimės gauti iš to kokios nors naudos ar dėl to, jog tai mus gąsdina ir norime nuo jų apsisaugoti, – mes tiesiog esame smalsūs. Žmonės daro daugybę dalykų, kuriuos žino esant pavojingus, iš gryno smalsumo: jie keliauja į nežinomus ir nesvetingus kraštus, kur kartais žūva kopdami į kalnus ar tyrinėdami olas. Būtent dėl smalsumo buvome išvaryti iš Edeno sodo, o teologai smerkdavo patį smalsumą kaip nuodėmingą. Tačiau be šio nuodėmingo akstino mūsų gyvenimuose tebūtų keli pokyčiai ir labai nedidelė pažanga.

Šiais laikais kartais galima išgirsti, kad nebuvo tokio dalyko kaip „Amerikos atradimas“, nes tuo metu, kai Europos keliautojai pasiekė Amerikos krantus, čiabuviai indėnai ten jau gyveno ilgą laiką ir jiems visai nereikėjo, kad jų pačių šalis būtų atrasta. Bet tai kvailas prieštaravimas, nes jeigu žmonės gyventų izoliuotai ir nieko apie vienas kitą nežinotų, išties būtų galima sakyti, kad jie „atrado“ vieni kitus jiems galiausiai susitikus; ir jei Amerikos čiabuvių pažanga laivyboje būtų buvusi spartesnė ir jie pirmesni būtų pasiekę Europą, būtų teisinga teigti, kad jie Europą atrado. Net šiandien, kai genami smalsumo keliaujame į mums nepažįstamą šalį ar miestą, kalbame apie jų „atradimą“ sau patiems; tokiu būdu kažką atrasti reiškia tiesiog patirti kažką naujo, ir tai nereikalauja žinių, kurių niekas neturėjo anksčiau už mus, įgijimo. Sentimentalios kelionės į mūsų vaikystės vietas, į kurias kartais leidžiamės, į vietas, kurias gerai žinome, tačiau seniai palikome, žinoma, taip pat yra keliavimo ir atradimų rūšis; nes jeigu net neatrodo, kad tokiose kelionėse ką nors naujo patirtume, tam tikra prasme mes grįžtame į save tokius, kokie buvome seniai praeityje: tai lyg kelionė laiku, o keliauti laiku tokiu būdu reiškia patirti kažką, kas anksčiau buvo pažįstama, naujai.

Vadinasi, jaučiame naujų patirčių poreikį tiesiog todėl, kad jos yra naujos – taip yra dėl mūsų ypatingo, tik žmonėms būdingo laiko pajautimo. Naujumo potyris sukelia mums jausmą, kad pasaulis plyti atviras prieš mus, kad jis ką tik prasidėjo, – kad ir koks iliuzinis šis jausmas bebūtų. Galbūt todėl žmonės keičia vyrus ir žmonas – tai suteikia jiems galimybę akimirką patirti naujo laiko pradžią.

Išties būtų neteisinga daryti prielaidą, kad smalsumas ar naujumo poreikis yra mums visiems vienodas, visuomet ir visur. Jeigu taip būtų, mūsų gyvenimai būtų nepakenčiami. Visose gyvybės formose išsaugojimo instinktai, siekiantys išlaikyti esamą tvarką, koegzistuoja su instinktais, siekiančiais evoliucijos. Mumyse, žmonėse, šios dvi priešingos jėgos išreiškiamos mūsų saugumo, stabilumo ir pažįstamumo poreikiu iš vienos pusės ir mūsų poreikiu naujumui ir pokyčiams, kitaip tariant – mūsų smalsumu, iš kitos. Nors šios tendencijos prieštaringos, abi jos yra esminė dalis to, kas daro mus žmonėmis. O asmenybių skirtumas slypi tame, kaip stipriai vieni žmonės prisiriša prie rutinos ir pažįstamumo, ir kaip kitus rutina smaugia, kaip jie trokšta vien tik pokyčių.

Galiausiai, verta pastebėti, kad smalsumas, mūsų poreikis siekti naujo ir nepažįstamo, suponuoja, nesvarbu – suvokiame tai ar ne, tam tikrą požiūrį į pasaulį, tam tikrą „filosofiją“. Iš esmės tai yra prielaida, kad mūsų patirties pasaulis, šis mūsų smalsumą žadinantis pasaulis, turi tam tikrą vertę. Jei, kaip tikri budistai, tikrai tikėtume, kad pasaulis yra bevertis ir kupinas vien skausmo bei kančios; kad kiekvienu reikšmingu atžvilgiu jis visuomet toks pats ir jokie skirtumai neturi reikšmės; kad nieko naujo po saule ir kad žmonijos istorija yra ne kas kita, tik monotoniškas to paties skausmo ir kančios kartojimas, – jei tikrai visu tuo tikėtume, nejaustume jokio smalsumo, jokio poreikio patirti ką nors naujo, tad ir jokio noro keliauti.

Tačiau nenagrinėsime klausimo, ar budistai yra teisūs, kadangi tam turėtume žengti į miglotas metafizikos gelmes, o taip elgtis nėra reikalo įsitraukus į apmąstymus apie tokį nerimtą dalyką kaip keliavimas.

Vertė Diana Gancevskaitė

Žurnalas „Kelionė“

One Comment

  1. Idomi keliavimo filosofija. Zinoma, apsisviesti galima ir namuose prie knygu ar narsant internete, bet savo akimis pamatyti ir vidumi pajausti pasirinktos salies savituma gali tik nuvykes. Be to joks straipsnis nepaliks neisdildomu prisiminimu, kokie lieka po keliones.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *