2000 m. balandžio 29 dieną oficialiai įsteigta Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga. Nauja politinė partija atsirado po to, kai 1998 metais iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos pasitraukė keli šimtai narių, protestuodami prieš tai, kaip vyko šios partijos suvažiavimas.
Įtampa LKDP viduje tvyrojo ne vienus metus. Tarpusavyje konkuravo „modernistai“, kurie tvirtino, kad partijai reikia aiškiau atsiriboti nuo Tėvynės sąjungos, nes krikščionims demokratams tenka nepriimtinas „priedėlio“ vaidmuo, reikalavo partijos atsinaujinimo, didesnio atvirumo ir naujos politinės komunikacijos, ir „konservatoriai“, kurie tvirtino, kad svarbiausia kovoti prieš „liberalių idėjų importą“ partijoje bei visuomenėje. Kita vertus, dar svarbesnė nei idėjų kova buvo arši asmenybių konkurencija. Jos simboliu tapo balsavimas dėl partijos pirmininko posto, kuriame Feliksas Palubinskas kaip „modernus“ kandidatas, rungėsi su Zigmu Zinkevičiumi – „konservatorių“ kandidatu. F. Palubinską rėmė Egidijus Vareikis, Vytautas Bogušis, Algis Kašėta, Artūras Vazbys, o aktyviausi Z. Zinkevičiaus rėmėjai buvo Petras Gražulis, Ignacas Uždavinys, Povilas Katilius, Kazimieras Kuzminskas.
Vidinė įtampa pasiekė kulminaciją, kai paaiškėjo, kad P. Gražulis spaudė skyrius keisti delegatų sąrašus ir į suvažiavimą vežė išskirtinai savo šalininkus. Tai buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, kodėl pirmininko rinkimus laimėjo Z. Zinkevičius, o į naująją LKDP Tarybą nepateko nė vienas „modernistas“.
Iškart po suvažiavimo buvo paskelbta apie Moderniųjų krikščionių demokratų frakcijos sukūrimą partijoje. Tokio darinio partijos statutas nenumatė ir nenuostabu, kad netrukus frakcijos nariai buvo pašalinti iš LKDP bei pradėjo kurti naują politinį darinį. Jo steigėjai bandė pritraukti ne tik iš LKDP besitraukiančius žmones, bet ir tuos, kurie iki tol partijų veiklą stebėjo iš šalies. Naujos partijos paruošiamieji steigimo darbai tęsėsi daugiau nei metus, kol 2000 m. balandžio pabaigoje įvyko steigiamasis suvažiavimas ir formaliai buvo įsteigta MKDS. Naujuoju jos pirmininku tapo parlamentaras Vytautas Bogušis, kuris nukonkuravo Feliksą Palubinską ir Egidijų Vareikį. Beje, po jau antrojo pralaimėjimo pirmininko rinkimuose F. Palubinskas atsitraukė nuo aktyvios politinės veiklos.
MKDS narių viltys pritraukti didesniąją dalį LKDP elektorato nepasitvirtino. Kita vertus, „modernistai“ sulaukė kiek netikėto prezidento Valdo Adamkaus palaikymo ir tapo viena iš jo globojamos Naujosios politikos dalių (kartu su Liberalų, Centro ir Naująja sąjungomis). Naujosios politikos blokas teigė apie bendrą politinį veikimą, bet nutarė rinkimuose dalyvauti atskirais sąrašais. Išimtimi tapo būtent MKDS, kurios lyderiai buvo priimti į kitų partijų sąrašus. Tokiu keliu į parlamentą pateko Artūras Vazbys, Egidijus Vareikis ir Algis Kašėta.
Naujosios politikos iniciatyva, kaip pasirodė, buvo dirbtinė ir negyvybinga. Tą patį galima pasakyti ir apie MKDS. Šiai politinei organizacijai nepavyko suformuoti aiškios, tvirtos tapatybės. V. Bogušis netrukus paskelbė apie planus įjungti MKDS į naujai susiformavusią Liberalų ir centro sąjungą. Joje dar kurį laiką veikė MKDS frakcija, bet netrukus neliko ir jos. Nedidelė dalis MKDS narių, protestavusių prieš įsijungimą į LiCS, pasuko link Tėvynės sąjungos.
Šiandien MKDS gali būti vertinama kaip skubota, politinių ambicijų padiktuota iniciatyva, kuri gerokai susilpnino krikščioniškosios demokratijos pozicijas Lietuvoje. Paradoksalu ir tai, kad „modernistus“ LKDP labiausiai kritikavo Petras Gražulis, kuriam ypač nepatiko jų skeptiška laikysena konservatorių atžvilgiu. Šiandien P. Gražulis yra partijos Tvarka ir teisingumas narys ir vienas aršiausių TS-LKD kritikų, kuris tvirtina, kad konservatorių partija yra didžiausia Lietuvos nelaimė.
