Donatas Petrošius. Kam to reikia

1

Sėdžiu Vilniaus universiteto mažojoje auloje, klausausi pranešimų apie Tomo Venclovos asmenį ir kūrybą. Praeidamas pro šalį šiek tiek pažįstamas literatūrologas (prieš penketą metų kartu dalyvavome Maironio jubiliejiniame minėjime Mažeikiuose su žemaičių lituanistais) pasveikina parašius ir išleidus romaną. Padėkoju ir susimąstau – kuo šįkart mane palaikė? Turbūt Gintaru Bleizgiu. Jis šiomis dienomis savo romaną pasitiko parvažiuojantį iš spaustuvės.

Nesistebiu. Ne pirmas kartas, kai mane kolegos sumaišo su Bleizgiu. Nieko tokio. Optinė apgaulė.

Praeina pusvalandis. Kitas literatūrologas – o gal tas pats – kartais aš juos painioju, prieina, kreipiasi kaip į redaktorių ir prašo naujausio „Metų“ numerio. Atsakau, kad aš ne Antanas Šimkus, o toks ir toks. Bet, sakau, drąsiai eikit pas jį į redakciją. Sėdi dabar savo kabinete (tiksliai nežinau, ar ten sėdi – taip spėju, nes kur gi daugiau jam tokį ankstyvą vidurdienį sėdėti?). Duos.

Per kavos pertraukėlę nubėga iki „Metų“ redakcijos, parlekia su žurnalu. Padėkoja.

Prašom, nėra už ką.

Kad mane retkarčiais kas nors palaiko Šimkum – nestebina. Tiek kartų įvairiomis aplinkybėmis – ir praėjusiame tūkstantmetyje, ir šiame – esame dalijęsi vienu kambariu, vienu garažu, vienu koridoriumi, vienu magnetofonu, kasetės, knygos ir kitos mūsų baltų dienų atsargos metų metus dūlijo bendroj krūvoj. Būtų keista, jei dabar mūsų niekas nepainiotų.

Po to ilgėlesniam laikui klajojančiu kambarioku buvo tapęs toks kitas geriausias draugas vardu Marius. Ir kai kažkelintą kartą mane vėl išbraukė iš visų valstybės remiamų studentų sąrašų, ir aš nebeturėjau teisės nakvoti po Švitrigailos bendrabučio stogu, o šio nuosprendžio vykdymą turėjo prižiūrėti prie įėjimo būdelėje budinčios akylos moteriškės, iškart pastebėjau, kad jos mane laiko Mariumi, kad jos manęs neregistruoja kaip svečio, neprašo palikti dokumento.

Iš pradžių pamaniau, kad taip yra dėl to, kad Marius man padovanojo savo paltą. Nes turėjo kitą, lygiai tokį patį. Galvodavau, kad budėtojas klaidina paltai, panašios barzdos ir akiniai. Plaukai vienodi. Ūgis. Džinsai. Balsas? Rodos, ne. Man taip rodos. O kitiems visada rodosi kitaip. Niekada negali būti tikras, kas kam pasirodys, todėl pro budėtojas sliūkinti stengdavausi kuo rečiau.

Bendrabutyje visai nebuvo ką veikti, todėl tapau rašytoju. Parašiau „Kaip negalima gyventi“ – apie keistą nuotykį su Antanu besinuomojant patalpas Karoliniškių pakrašty, o stebėdamas, kaip Marius žaidžia kompiuteriu – „Doom generation žaidimus“.

Atrodė komiškas budinčiųjų moteriškių negebėjimas identifikuoti, kad aš nesu Marius, negebėjimas suskaičiuoti, kiek kartų tikrasis Marius ir netikrasis Marius (tai yra – aš) išeina ir pareina. Tačiau vieną kartą pas Marių atvažiavo mergina iš Šiaulių, tiksliau – iš Klaipėdos, nes ji ten studijavo. Edita vardu. Ir ji turėjo fotoaparatą.

Tais laikais telefonai dar nefotografuodavo ir nefilmuodavo. Jei norėdavai įsiamžinti, turėdavai kviesti specialius žmones su brangia technika. Arba atsitiktinai pakliūti keliaujančio fotografo kelyje.

Nežinau net dabar, kokia tada buvo tikroji Editos misija, tačiau ji mus pafotografavo, išvažiavo, o po kelių dienų, gal po kelių savaičių, iš kažkur atsirado nuotraukų.

Žvilgt aš į tas nuotraukas ir jaučiu, kad man nebejuokinga. Kelias akimirkas suglumęs nesuprantu – kuris yra tikrasis Marius, o kuris – apsišaukėlis Marius, kitaip sakant – aš.

Atpažinau iš drabužio.

Nuo to laiko į veidrodžius žiūriu dar rečiau, be reikalo nesifotografuoju. Ir kitiems nepatariu.

O Marius po pusmečio nusipirko įmantrų skaitmeninį fotoaparatą. Bet aplink niekas nesistebėjo, nes jis augino katę pusiau vyrišku vardu – Mindė. Apskritai, perkant katę fotoaparatas turi įeiti į komplektą. Ir atvirkščiai.

2

Įsivaizduokime du praeivius – vienas su dviračiu, cigarete, aukštas, garbanotas, mįslingai kreiva nosimi, auskaru ausyje. O kitas – visų tų požymių neturi.

Užeinu kartą su reikalais į Žurnalistų sąjungą – ar kaip ten ta jų būstinė vadinasi. Į posėdį dėl Vaižganto premijos. Mane iškart priremia prie sienos rimta žurnalistė, esą kažkada dirbusi „Literatūroje ir mene“, ir ima dalykiškai auklėti.

Klausausi gausaus informacijos srauto, kurio užhipno­tizuotas nepajėgiu nei pertraukti ar sustabdyti, nei įsiterpti. Sutrikęs bandau susieti girdimą informaciją su mano turima patirtimi. Po keleto minučių imu suvokti, kad kolegė žurnalistė mane laiko atsakingu „Literatūros ir meno“ darbuotoju. Ir ne šiaip kokiu durininku, o vyriausiuoju redaktorium. Gyčiu Norvilu.

Šiaip aš jau pripratęs, kad mane kuo nors kitu laikytų. Dažniausiai pataisau klystantį interesantą. Nukreipiu.

Bet kai mane tarkuoja gytiškai norviliškai – klausausi išsižiojęs iš nuostabos, nes po kaukole suveikia jutiklis ir įsijungia signalinės šviesos. Tos pačios, kurios suveikia automatiškai, kai žosmės autostrados kerta metafizikos ruožus.

Ne, tai ne pirmas atvejis, kad mane sunorvilina. Rečiau – į akis. Dažniau – į elektroninį paštą. Rašo nusiskundimus, kai Gytis atmeta straipsnius, eilėraščius. Daugelis supranta, kad Gytis yra neperkalbamas, kad jis nėra aš. Bet vis tiek. Reikia išsipasakoti. Išsiklysti.

3

Yra buvę taip – nuvažiuoju į savo kaimą su tuo pačiu Marium. Arba su sesės vyru. Ateina kaimynai ar žmonės iš tolimesnių sodybų ir kreipiasi į šalia stovintį ne mane mano vardu.

Turbūt aš jiems atrodau esąs labiau kitas.

Bet kuris kitas atvykėlis jiems labiau tinka mano vaid­menims vaidinti.

Man labai graži tokia klystančių žmonių iliuzija. Niekada neskubinu išsiaiškinimų – kas čia yra kas? Galiausiai kaime reikalai yra tokie paprasti, kad visi vieni kitus gali laisvai pavaduoti. Galėčiau pjauti žolę aplink muziejų, vairuoti pienovežį, dirbti lentpjūvėje, pusiau slapta gerti alų prie parduotuvės, grybauti su dviračiu, saugoti nuo mokinių visiems laikams uždarytą mokyklą, arti laukus, skaldyti akmenis, remontuoti opelius, girdyti karves, mūryti. Aš juos laisvai galėčiau pakeisti. Jie taip pat galėtų už mane rašyti. To net mokytis nėra prasmės. Tereikia nusimesti baimes ir nematomus pančius. Net vaizduotė nėra būtina. Rašyti tai, kas tą akimirką atrodo panašu į tiesą. Atkurti ant popieriaus mano tikrąsias ir išgalvotąsias patirtis. Bet jie to nenorėtų. Aš irgi nenoriu. Nes kam to reikia? Manęs nepažinti galima ir be mano raštų.

4

Dabar apie žmones, kurie tave atsimena po daugybės metų. Nors susidūrę buvot trumpam, kelioms valandoms ar minutėms, pavyzdžiui, vedžiojant išsekusių kinų rašytojų delegaciją po Vilnių. Jie atvykę iš viešnagės Suomijoje, Estijoje ir Latvijoje. Jie nelabai gaudosi, ar šiuo metu yra Rygoje, ar Taline. Kol laukia kepsnių lauko kavinėje – vienas jų užmiega. Bandau rasti bendrą kalbą – sakau, kadaise turėjom bendrus priešus – mongolus. Vertėja išverčia iš anglų į kažkurį kinų kalbos dialektą. Bandau suprasti, ar jie supranta, kad aš juokauju. Apskritai adekvati tik ta vertėja iš anglų. Nes ji vienintelė delegacijoje ne milijonierė. Visi kiti – knygeles leidžia keliasdešimt milijonų egzempliorių tiražu ir kiekvienas jų pinigų turi turbūt daugiau nei Lietuvos kultūros tarybos metinis biudžetas. Tačiau arbatpinigių padavėjoms nepalieka. Ir savo kokakolą iš po stalo geria. Viena padavėja pamėgina man paapeliuoti, bet aš jai atsakau, kad nemoku kinų kalbos. Tada einam per visas gintaro suvenyrų parduotuves, nes visokio baroko ir šiaip per daug matyti, kol sėdi lauke ir valgai. Delegacijos vadas renkasi didžiausią luitą. Apeinam visas, po to sugrįžtam į ten, kur gabalas masyviausias. Nusiperka. Laimingas tam kartui. Būtų tie kinai visai nieko žmonės, bet neįmanoma rasti bendrų interesų. Aš žinau, kad nėra prasmės versti užsieniečių knygas į kinų kalbą ir ten mėginti leisti milijoniniais tiražais. Ir jie tą žino. Ten leidėjai į autorių teises žiūri liberaliai ir kažkokiems užsieniečiams prasisukti – nulis prošvaisčių. Ir apskritai – juos į ekspediciją pasiuntė Kinijos liaudies respublikos rašytojų sąjungos Afrikos ir Europos departamentas, kad šie užmegztų formalius ryšius su aborigenais rašytojais nuo rytinio Baltijos jūros kranto. Va, jie ir atvyko, pliusiukus užsidės. Aš tarptautinių programų koordinatoriumi dirbu tik antras mėnuo, ši delegacija man kaip palikimas iš anksčiau toje kėdėje sėdėjusios kolegės. Vaikštai iš paskos, matai, kaip jiems nusibodo tie antrą savaitę besitęsiantys trankymaisi po keturias Baltijos šalis. Kaip jie nori namo. Ir galvoji – dar truputį pakentėk, tuoj jie išvyks. Ir pamiršim viską. Su kinais apie Kiniją kalbėtis beprasmiška. Kaip ir su lietuviais apie Lietuvą. Arba su vaikais apie vaikystę.

Bet eini gatve po šešerių metų ir prasilenki su Vyčiu iš Orientalistikos centro, jis pasisveikina, ir tu supranti, kad jis gerai atsimena tai, ką tu buvai prisivertęs užmiršti. Tiek aš jį ir pažįstu – buvau atvedęs tą kinų rašytojų delegaciją į orientalistikos centrą. Valandai gal. Jis su jais bendravo be vertėjos. Sklandžia kinų kalba. Pamenu, paklausiau, ką reiškia dažnai kartojamas „vuomen“, šiek tiek panašu į „moterys“ angliškai. Pasirodo, kinai sako tą žodį, kai nori pasakyti „mes“.

Atmintys yra klodai, kurie mus valdo. Prasiveria, užsiveria. Prisieki, kad niekada ko nors nepamirši, bet – šast – ir pamiršti kaip niekur nieko. Arba išsigąsti, kad kokios nesąmonės – įkyraus muzikos motyvo, nelemtos nesėkmės, gėdos – nepavyks ištrinti iki pasaulio pabaigos. Bet ne, pamiršti. Arba atmintis taip nugludina, kad atrodo, jog ten nieko tokio. Arba staiga pamatai prieš akis pasaulį lygiai tokį pat, koks jis buvo prieš trisdešimt penkerius metus. Iškasęs iš žvyro žaislo šukę.

5

Kartą man prireikė nupirkti savo knygą „Kaip negalima gyventi“. Nuėjau į Vilniaus centrinį knygyną. Ilgokai patyrinėjęs lentynas radau nukištą į gana garbingą kompaniją – per vidurį tarp mokslo populiarinimo ir įtartinos ezoterikos. Šalimais su Sijų genties šamano Raišo Elnio knyga „Regėjimų ieškotojas“. Pavarčiau, patrūkčiojau pečiais ir tam kartui pamiršau.

Po poros metų vėl aptikau tą knygą Šilalės knygyne. Kažkur girdėjau, kad Šilalės knygyną planuoja uždaryti. Kaip ir Vilniaus centrinį. Užsuku visada atvažiavęs į Šilalę. Nusiperku ką nors iš solidarumo sau vaikystėje. Vilniuje gali išgyventi fenomenologijos įvadus skaitydamas, o kaime reikia šio to konkrečiau. Kad ir kokio Raišo Elnio. Ir šiaip – vasara yra geriausias laikas skaityti apie indėnus. Jei apsės poreikis kraustytis iš namų į palapinę, nebus per šalta. Man kažkodėl asocijuojasi nuo vaikystės, kad naktį lauke po žvaigždėtu dangumi aš esu arčiausiai savęs. Kad namuose po stogu, tarp sienų ir knygų – kaip scenoje, kur turi kažką vaidinti.

Raišas Elnias pradeda savo gyvenimo istoriją nuo potyrių regėjimų duobėje, kur jį, šešiolikos metų vaiką, nuvedę toli nuo žmonių, paliko keturioms dienoms ir keturioms naktims vieną su močiutės siūta antklode ir pypke tūnoti, kad susivoktų, kas jis toks yra – šamanas ar šiaip eilinis žirgų tramdytojas.

Ta knyga baisiai įdomi, tačiau nematau prasmės ją girti ar kam nors siūlyti skaityti. Šiuolaikiniam žmogui ten nėra nieko, kas atlieptų jo patirtis ar iš ko galėtų pasimokyti. Manęs neapleidžia nepaaiškinta keturių dienų ir keturių naktų mįslė. Kodėl ne tris, ne penkias paras būtina praleisti vienumoje, kad suprastum, ar jau esi vyras? Vyras ar keturiasdešimties–aštuoniasdešimties metų vaikas.

Keturios paros. Kaip ketveri bakalauro studijų metai. Po kurių supranti – ar pajėgsi eiti toliau, ar jau gana. Keturių parų vienatvę ir regėjimus mums saugiai išdalija į ketverius metus. Kad stogas nepavažiuotų.

O gal čia ne apie tai. Galbūt studijos, universitetinė tapimo savęs ir sociumo dalimi pramonė, tik augina savęs nepažinimą. Kaip ir daugelis, esu girdėjęs antikinį raginimą „pažink save“. Girdėjęs ir neįsiklausęs, nepaklusęs iš esmės tam raginimui. Esu net filosofiją studijavęs. Beveik dvejus metus. Esu net buvęs užrakintas svetimame bute be maisto (bet su katinu vardu Šmirgelis) keturioms–penkioms paroms. Ar dar ilgiau. Ar aš tada ar kada nors tapau savimi? O gal perdegiau – per ilgai ieškodamas atsakymų? Simuliuodamas ieškojimus. Gal teisūs tie, kurie mane sutikę apsipažįsta? Gal jie geriau mato – kad čia ne aš. Dar ne visai aš. Neatėjęs. Nepabudęs.

Kada jau galima sakyti – pažįstu save? Kai žinau, ko noriu, ar kai gerai žinau, ko nenoriu? Kai tampu laisvas ar susivaržau įsipareigojimais?

Vienas kvailys gali užduoti tiek klausimų, kad visi išminčiai per šimtą metų nespės atsakyti.

Išminčiai į klausimus neatsakinėja.

Žurnalas „Kelionė“