Unikali istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu knyga „Vilniaus kelrodis“, pasirašyta Paulio Monty pseudonimu, pirmą kartą buvo išleista vokiškai Vilniuje, „Wilnaer Zeitung“ laikraščio leidykloje 1918 m., remiantis straipsniais, periodiškai skelbtais tame pačiame leidinyje nuo jo įkūrimo pradžios 1916 m. I-ojo pasaulinio karo metu Vilnius vokiečių kariams, tarnaujantiems Rytų fronte, įgijo tranzitinės geografijos prasmę. Tai buvo miestas, pasak P. Monty, jungiantis svetimą ir mažai pažistamą kraštą su gimtaisiais namais ir tuo pačiu primenantis apie prarastas taikaus gyvenimo galimybes. „Vilniaus kelrodis“ kviečia keliauti po miestą vietinio gyventojo žingsniu. Tokia miesto pažintis, skelbia P. Monty, – ypatinga meno forma, sudaranti kievienam keliautojui galimybę pajusti kūrybinę laisvę.

Nutaręs išsiaiškinti, kas gi slepiasi po Paulio Monty pseudonimu, žymus sociologas, kultūrologas, Kanadoje gyvenantis mokslininkas Laimonas Briedis po ilgų tyrinėjimų neseniai identifikavo, kad „Vilniaus kelrodis“ iš tiesų yra parašytos dviejų autorių – Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Abu rašytojai buvo Vokietijos publicistai ir literatūros veikėjai: P. Fechteris (1880–1958) garsėjo kaip vienas iš pirmųjų ekspresionistinio meno kritikų Europoje, o M. Jacobsas (1875–1945) buvo žymus teatrologas ir dramaturgas. Nors P. Fechteris ir M. Jacobsas buvo draugai, „Vilniaus kelrodis“ – vienintelis žinomas jų kūrybinio bendradarbiavimo kūrinys.

Paul Monty knygą apie Vilniaus gyvenimą prieš šimtmetį vertė Aida Ivinskis, išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Vilniaus šaligatviai

Kai atostogų iš karo grįžęs karys pirmą kartą išeina į miestą, jam tenka gerokai patikslinti savo santykį su pasauliu ir žmonėmis. Tai, ką jis anksčiau laikė savaime suprantamu dalyku, dabar atrodo tikras stebuklas. Jei jis atvyksta iš tokio karo veiksmų rajono, kur kariai, nelyginant miškiniai, gyvena laukinėje gamtoje, prisitaikyti iš pradžių bus sunku. Nenuostabu – juk toks karys pirmiausia privalo išmokti vaikščioti. Prie gličios miško žemės ar nelygaus rąstų kelio pratusios kojos turi vėl įgusti eiti tvirtu miesto gatvių grindiniu.

Kai likimas tokį atvykėlį atbloškia į mielą Vilniaus miestą ir kai jis leidžiasi klajoti skersgatviais, jam tenka išmokti dar daugiau. Tiesa, pagrindinėse gatvėse laikomasi visiems Europos miestams galiojančių taisyklių. Žmonės eina, vaikštinėja, grūdasi plačiame grįstame ruože tarp namų ir grindinio. Jau išmokome jį vadinti gražiu vokišku žodžiu šaligatvis (Bürgersteig), pagaliau išstūmusiu trotuarą [Trottoir], kuris kadaise liaudies etimologijos smurto aktu buvo paverstas trituaru [„Trittoir“, liet. galbūt mintìnis].

Tačiau kaip, vokišku ar svetimu žodžiu, pavadinti tuos nemiestietiškus šalutinių gatvių lieptus? Palei nutekamojo griovio prarają patiesta siaura medinė storlentė. Ji girgžda ir dunda po kojomis, bet staiga pranyksta, o netrukus vėl išnyra akmeniniu grindiniu ir galiausiai virsta siaurėjančia lenta. Nereikia būti plačiapečiu milžinu, kad savo kūnu užpildytum ir visiškai užtvertum tokį pasažą. Nors priešpriešiais niekas neateina, tokiame kelyje vis tiek tyko nemenki pavojai. Po kairei staiga atsiveria medinės, neišvaizdų kioską dengiančios langinės. Metiesi į kitą pusę, o ten jau kitos kliūtys: staiga nasrus pražioja rūsio laiptų skliautas, ir jei spėji nuo jų pabėgti, blauzdikauliu trenkiesi į ką tik nuotekų griovyje atsidūrusių rogių ienas. Tačiau keliauninkas gatvėje retai vienas. Gyvas prekybinis gyvenimas, laimė, verda visame Vilniuje, net šalutinėse gatvelėse. Praeiviai stengiasi žūtbūt eiti šaligatviu, tad spūstis verčia naujoką išmokti ne tik eiti, bet ir įsisavinti naujų įgūdžių. Todėl miesto gatvėse tenka šokti savotišką ratelį, pasižymintį begaline šokio figūrų įvairove: pasitraukti iš kelio, šokuoti, apeiti ratu, neprarasti pusiausvyros – neprastas kadrilis išeitų iš tų žingsnelių, kuriuos pėsčiajam netyčia tenka padaryti.

Kadaise, neramiais laikais, nedidelių universitetinių miestelių gatvės peštukams būdavo gera proga ieškoti priekabių. Tereikėdavo prasilenkiant nustumti priešininką nuo šaligatvio. Vienoje studentiškoje dainoje apie šlovingąsias korporacijas toks gatvės didvyris liaupsinamas ne kiekvienam dainininkui iki galo suprantamais žodžiais: „O kurgi tie, kur nesvyravo, kur nesitraukė nuo plataus akmens?“ Laimė, ši mušeikų padermė jau išnyko. Antraip kokia nepaprasta šventė lauktų šių priekabiautojų Vilniaus skersgatviuose, kur net ne apdainuotasis platus šaligatvis kaltas, kad reikia svirduliuoti ir trauktis iš kelio.

Tie siauručiai mediniai lieptai, tiek seną, tiek jauną paverčiantys nuostabiu gatvės šokėju, neabejotinai vadintini beišnykstančiu miesto simboliu. Jei Vilnius ir toliau plėtosis kaip naujai atgimstantis miestas, tai netrukus ir šiuose skersgatviuose lentas pakeis šaligatviai. Tada jau niekam, kailiniuotam ar kaliošuotam, nebereikės šokuoti, ir praeivis galės pažvelgti praeivei į veidą, užuot it gyvatžmogis apsukęs ją ratu.

Gegužės sekmadienis Puškino sode. L. Boedeckerio nuotrauka

Krautuvė

Ko žmogui reikia, tą jis turi turėti – šiuo principu, kaip bežiūrėsi, pagrįsta visa prekyba ir žmonių komunikacija. Tai nerašyta visų krautuvininkų taisyklė, pagrindas, į kurį remdamiesi jie plečia savo verslą. Kiekvienam žmogui reikia valgio ir gėrimo, drabužių ir batų, todėl tūlas visada steigs krautuvę, kurioje bus galima nusipirkti valgio ir gėrimo, drabužių ir batų bei visko, ko reikia kūnui penėti ir prižiūrėti – nusipirkti už pinigus, kurie reikalingi tam krautuvę atidariusiajam, kad irgi patenkintų savo poreikius.

Šis santykis, rodos, toks paprastas, kad visais atvejais yra teisingas ir nieko čia nebepridursi. Deja, tai klaidinga nuomonė, ir tuo bet kurią akimirką įsitikinsime gražiajame Vilniuje. Pirkėjo ir pardavėjo ryšys čia daug gilesnis, glaudesnis, asmeniškesnis: pardavėjui maža išdėlioti prekes vitrinoje ir laukti, kol jų kam nors prireiks. Jis trokšta, kad pirkėjui būtų dar patogiau, todėl imasi iniciatyvos: vadovaudamasis principu „gatvė skirta bendravimui“ palieka krautuvę ir, užuot laukęs, kol pirkėjas ims jo ieškoti, pats ieško to, kuriam reikia jo prekės. Jis perkelia prekybą į gatvę, taip pripildydamas visą miestą prekybinio šurmulio, kuris priešingu atveju uždarytas ir nematomas neišplistų už jo krautuvės sienų.

Visur yra gatvės prekiautojų. Berlyne, Vienoje, Romoje, Londone atvirukų prekyba seniai trukdo eismą, net karas beveik nepakeitė padėties. Okupuotų Prancūzijos miestų vaikai, išmokę jiems sunkiai ištariamą žodį „Streichholz“ (degtukai), įkyriai siūlo atvirukus su prancūzų belaisvių vagonų vaizdais; Niše serbų vaikigaliai, smagiai šaukdami „Putz, putz, mein Herr – Blizgint, blizgint, mano pone“, vilioja praeivius siūlydamiesi meistriškai nublizginti batus, o jų motinos bei seserys maloniai tiesia praeiviams „Schnaps, Kognak – degtinė, konjakas“, „Tee, Kaffee – arbata, kava“, „Mehlspeis – miltiniai patiekalai“ ar „Ss-treichholz – dd-egtukai“.

Visi šie žmonės nešiojasi prekes ir gatvę iš dalies paverčia savo krautuve. Vilniaus gatvių prekeiviai daug pažangesni. Pasikliauti tik meilikavimu ir neturėti vitrinų – menka naujovė; visai kas kita pardavėjas be prekių – tai gerokai aukštesnis lygis! Toks prekybininkas stoviniuoja ar vaikštinėja gatve, kiekvieną praeivį įdėmiai nužvelgdamas, ir tik kurį nors nusižiūrėjęs išnyra priešais rimtai ar bičiuliškai užklausdamas, bet savo prekybos objekto nerodydamas, ar kartais jis nepageidautų odinės liemenės ar žąsies kepsnio, o gal arbatos ar pirštinių? Retkarčiais jis pasitenkina bendresniu klausimu: „Gal ko geresnio?“ Užkalbina ne kiekvieną – jis išmano praktinę psichologiją. Jei siūlo „gerus pietus“, tai pirmiausia žinovo žvilgsniu atsijoja alkaną nuo šąlančio – pastarąjį, kaip tinkamą objektą, perleidžia kaimynui, kurio sritis – odinės liemenės, kailinės pirštinės ar šiltos kelnės. Šis, savo ruožtu, toks pats dosnus kitiems bendražygiams, kurie siūlo kitų gėrybių, kurių baras yra „puiki nakvynė “, „geri kambariai“ ar dar kiti masinantys dalykai, ypač patrauklūs kareivio širdžiai ir skrandžiui. Vilniaus gatvių prekeivis be prekių puikiai ištobulino savo amatą, pagrindė jį žmonių pažinimu ir šitaip išplėtojo bei pagilino pasiūlos ir paklausos santykį, pavertė jį žinių ir gebėjimo dalyku.

Vakarų miestuose irgi yra tam tikrų gatvės prekeivių be prekių. Turbūt kiekvienas su jais ne kartą susidūrė, Berlyne tai tikrai – su vyresniu ar jaunesniu vyru, kuris staiga mandagiai priėjęs tyliai šnibžteli: „Dėvėtų drabužių, pone barone?“ (Kartais baronas virsta daktaru, jei užklaustojo išvaizda tarsi byloja tokią jo mokslinę veiklą.) Čia ir išryškėja tas įdomus skirtumas tarp Vakarų ir Rytų. Berlyniškis prekeivis be prekių nori šį tą gauti, o vilniškis – kai ką duoti. Jis ieško tokio, kuris, jo nuomone, turi poreikį, kuriam jis, taip sakant, galėtų perleisti dalelę savo turto, o berlyniškis pats turi poreikį gauti. Todėl ir jo elgesys ne visai savimi pasitikintis, jis kone prašytojas. Vilniaus gatvės prekiautojas visai kitoks: jis ne vargeta, todėl klausia oriai, pasitikėdamas savimi, ir nesvarbu, ar praeivis jam atsakys.

Vasaros šventė Bernardinų sode. L. Boedeckerio nuotrauka

Velyknaktis Vilniuje

„Velykų šventės pradžia“ Faustas vadina vidurnaktį, kai varpai ima gausti Prisikėlimo džiaugsmą. Šią iškilmingą valandą Vilniaus gatves sunku atpažinti. Šmėkščiodami patamsyje iš gatvės į gatvę zuja žmonių siluetai, atsidaro namų durys ir žmonės užlieja gatves, kurios, galiojant karo padėties įstatymui, naktį paprastai tuščios.

Skamba balsai, aidi žingsniai – neįprastas gyvenimo gausmas naktį nejučia verčia spartinti žingsnį. Beveik visus šaukia tas pat tikslas. Tamsą nušviečia aukšti Šv. Jono bažnyčios langai, iš vidaus atskamba vargonai, virš giedančios minios sklendžia iškilmingų giesmių garsai. Kas atsispirtų šitokiai pagundai?

Artėjant vidurnakčiui, bažnyčioje liepsnoja visos žvakės. Laisvų vietų nėra – išvien galvų miškas. Sakyklos laiptus nusėdę suaugusiųjų nebedrausminami vaikai. Vargonai darniai susilieja su choru, tik retsykiais čaižiai suskambantis varpelis įsiterpia į harmoningą jų tolydumą. Procesija susikaupusi apeina gatvę, iš abiejų jos pusių stovi maldininkai. Eisena nuolat išnyra tai vienur, tai kitur. Priekyje žengia tvarkdarys su barškančiu bumbulu ant ilgo koto. Jis praskiria kelią zakristijonams baltomis kamžomis, šie eina pavieniui, spalvingomis bažnytinėmis vėliavomis nešini. Už jų poromis išsirikiavę pagal ūgį mokiniai – rankas sudėjusios maldai mergaitės raudonomis skarelėmis, po jų margomis šerpėmis persijuosę berniukai. Jiems praėjus žvilgsnis kyla aukštyn, pasitikdamas atsiūbuojančius žvakių šviesoje skendinčius šventųjų paveikslus sunkiais rėmais. Procesijų altorėlių, ant kurių jie pastatyti, neštuvų karteles savo pečiais parėmusios baltai vilkinčios ir baltais šydais apsigaubusios mergaitės. Jei kas Ispanijoje yra stebėjęs, kaip tokias pat apeigas atlieka į juodus apdarus susisupusios brolijos, dvigubai apsidžiaugs, kad šiame krašte Didžioji savaitė tokia šviesi ir maloni.

Žmonės suklaupia: po baldakimu, kapelionų apsuptas kunigas neša Monstranciją su Švenčiausiuoju Sakramentu. Ore pasklinda tirštas kvapas: praeina smilkytuvą uoliai siūbuojantis ministrantas. Neįprastai skirtingi eisenos dalyviai susibūrė po šia keliaujančia palapine. Mažomis rankelėmis barstydama žiedlapius, prieš kunigą atbula eina smulki, gležna mokyklinio amžiaus mergaitė. Kunigui praėjus, švelnumą keičia šiurkštumas: zakristijonas su paauksuota lazda savo nugara vis pristabdo minią, nes tarp šio eisenos ariergardo ir priekyje einančio tvarkdario spraudžiasi netvarkinga giedančių maldininkų minia. Moterų skaros ir griežti vyrų veidų bruožai išduoda, kad čia daug kaimiečių, susirinkusių Vilniaus bažnyčioje švęsti šventos Prisikėlimo nakties.

Pagaliau klajojančios vėliavos nurimsta: pro gyvasienę procesija grįžta prie didžiojo altoriaus. Bažnytinė šventė baigiasi mišiomis. Lauke, tamsoje, Vilniaus gatvės dar kartą atgyja, o besibučiuojančios kaimo moterys mums primena, jog Velykas švenčiame slavų žemių paribyje. Tačiau varpai pirmą kartą tyli. Karas išplėšė varpines, iš kurių šios nakties žinia skambėdama pasklisdavo po miestą ir slėnį.

Koncertas prie katedros varpinės

Visą žiemą, kiekvieną vidurdienį Lukiškių aikštėje prieš gubernatūros pastatą vykdavo karinės muzikos koncertai. Ant sniego išsirikiavę grodavo landšturmo pučiamųjų orkestro muzikantai, o tamsios klausytojų figūros stoviniuodavo šalimais arba neskubiai vaikštinėdavo pirmyn ir atgal Šv. Jurgio gatve.

Lukiškių aikštė tikrai labai graži, bet ji be galo rusiška: didžiulė, nuošali, plokščia, jos neriboja pastatai, tai tiesiog nesuformuota, neįrengta miesto erdvė. Žiemą šią beformybę, kaip ir visą likusį pasaulį, baltu apklotu uždengia sniegas – šiltais kailiniais apsigaubę žmonės pripildo ir sugyvina bespalvio pasaulio erdvę. Tačiau kai ateina pavasaris ir žiema virsta vandeniu, kai dangus nebe pilkas ir žemas, o mėlynas ir aukštas, tada su sniegu pranyksta ir architektūrinės artimo meilės dangalas, tada juste justi visa beribės aikštės nykuma. Sumažėję žmonės ištirpsta milžiniškoje erdvėje, o praradusi jėgą muzika išsisklaido begalinėje aplinkoje.

Pavasaris yra ne mažiau smagus metų laikas, kaip žiema. Pastaroji žmones geriausiu atveju suburia namuose, o pavasaris sutelkia lauke. Jis naikina atsiskyrimą, suveda žmones ne tik į poras, todėl vokiškos karinės muzikos vidudienio koncertams pavasarį žūtbūt reikia kitos, smagesnės vietos. Ir tokią vietą pavyko rasti – tai aikštė prie didžiosios katedros, šalia campanile kitame Šv. Jurgio gatvės gale. Geografiškai ji šiek tiek į rytus, bet kaip aikštė ji akivaizdžiai vakarietiškesnė, nei Lukiškių aikštė vakarų pusėje. Šioje kur kas jaukesnėje erdvėje smagu klausytis skaidrių vokiškos muzikos garsų, juolab kad ir suoliukų prisėsti netrūksta; ant jų saulėkaitoje patogiai įsitaisius malonu grožėtis menu ir gamta. Vaizdas išties nuostabus: pilkos žmonių figūros, šviesiai geltonai saulėje spindintys instrumentai geltonos varpinės ir iškilmingo katedros portalo fone, virš jų – Pilies kalnas, apaugęs pumpurus kraunančiais medžiais, o pačiame priekyje – muzikos klausantys žmonės, vyrai, moterys, vaikai. Keista: senas ar naujas melodijas pučiantys pilki kareiviai skaisčią pavasario dieną atrodo linksmesni ir spalvingesni negu juos supanti tamsi gyventojų minia. Ji bespalvė, tik kur ne kur švysteli ryški merginos skrybėlaitė ar raudonas vaiko drabužėlis. Pasidabinusių žmonių gatvėse dar nėra, kaip nėra nė gėlių – bet širdis jau džiaugiasi juos nujausdama. Kai katedros aikštėje sužaliuos medžiai, sulauksime ir vieno, ir kito, ir tada vokiečių landšturmo muzika skambės dar gražiau.

Simfoninis koncertas Bernardinu sode. L. Boedeckerio nuotrauka

Vilniaus pavasaris

Žydru, skaidriu dangumi sparčiai iriasi dideli pilki debesys; gatvėse čirškia žvirbliai, kažkur kieme pasigirsta sentimentali, senai pamiršta rylos melodija. Šviečia saulė, gatvėse ir aikštėse tvyro drungnas oras: nekyla jokių abejonių, kad ir Vilniuje prasidėjo pavasaris.

Neskaitant bendrųjų, taip sakant, tarptautinių pavasario požymių, kuriuos dažniausiai nurodo meteorologijos ir botanikos mokslai, Vilniaus pavasario išskirtinumą nulemia keli savitumai. Paukščių čiulbėjimo, geltonais „kačiukais“ aplipusių žydinčių lazdynų krūmų, sprogstančių alksnių ir dangumi plaukiančių debesų yra ir kitur, bet Vilnius pasižymi kai kuo tik jam būdingu. Pirma – žmonės pradeda plonėti. Tai nereiškia, kad jie ima tirpti, kaip sniegas švelniai pašildžius saulutei; išorinis, į saulę atsuktas jų dangalas lieka nepakitęs. Tačiau jų kontūrai, žiemą dažnai įgyjantys keistai pilvotas, išgaubtas formas, tampa lygesni, glotnesni, taip sakant, žmogiškesni. Kylant temperatūrai, drabužių sluoksnių skaičius ima mažėti: iš drabužių pamažu išsilukštena žmogaus figūra. Jaunesnės moteriškosios lyties atstovės jau atsisako net galvos apdangalų – skrybėlaičių ar skarų. Ši suplonėjusi žmonija esmingai keičia miesto vaizdą, suteikdama jam kitokią, grakštesnę, net, sakytum, jaunesnę išvaizdą, kuri dabar gražiai dera su švariomis šviesiomis gatvėmis. Nušvitusios gatvės yra antras ypatumas. Tiesiog neįtikėtina – tarp niūrių žiemiškų namų matyti nebe tamsios, kone juodos gatvės ir skersgatviai, o maloniai įsaulyje žvilgantys akmenys. Miestas staiga tampa spalvingas ir vientisas. Iki šiol viskas – žmonės, namai, gatvės – buvo paskira, kas sau. Žmonių figūros atsijos ėjo žeme, palei sienas, sienos buvo nesusijusios nei su gatve, nei su apsnigtais stogais. Dabar, kai šviesu ir saulėta, žiemos apdangalus nusipurčius viskas staiga susilieja išvien: paveikslo dalys susijungia ir po miestą pasklinda nauja, spalvingesnė gyvybė. Kitur tai nekrinta į akis, bet Vilniuje to neįmanoma nepastebėti: miesto vaizdas kaip reta aiškiai atspindi metų laikų kaitą.

Beje, artėjantį pavasarį čia pirmiausia parodo žemė. Čia nėra strazdų nei kitų giesmininkų, kurie Vokietijoje užtraukia pavasario išsiilgusias giesmeles dar sniegui nuo stogų nenutirpus; čia tik žemė leidžia pajusti, kad keičiasi metų laikas. Tai, kas dengė gatves kaip sniegas, atpažįstamas gal ne tiek iš spalvos, kiek iš konsistencijos, ir padėjo rogėms, gal ne visada smagiai, slysti, ištirpsta ir smagiai čiurlenančiu upeliuku gatvės pakraščiu teka į slėnį ar tyvuliuoja vidur grindinio smagiai atspindėdamas dangų. Jei keliautojas dėl kokios nors priežasties nužengia nuo siauro šaligatvio ant grindinio, o toks žingsnis žiemą jam užtraukdavo pavojų paslysti ant apledijusio nuožulnaus grindinio, tai, instinktyviai ieškodamas kojoms tvirtos atramos, jis žengia į balą ir neišvengia galimybės gausiai aptaškyti kaimyno paltą vandeniu, į kurį paniro jo aulas. Atkakliai debesų patalo įsikibusiame danguje dar laikosi žiema, bet po juo, žemėje, jau pavasarėja. Tai liudija drėgmė bei tas, ką ji pamažu atskleidžia žvilgsniui – grindinys. Mus džiugiai sveikina Vilniaus gatvių grindinys, kurio nematėme mėnesių mėnesius. Kaip kitur strazdus ir pirmąsias snieguoles pasveikiname, taip čia sveikiname nedidelius, apskritus akmenis, kuriais vienodai švelniai slysta tiek žmogaus koja, tiek arklio kanopa ir kurie maloniai, švelniai pakrato vežimaitį. Tai tikras, nepaneigiamas ženklas, kad ir į Vilnių atkeliauja pavasaris.

Alyvos

Šiomis vėsiomis gegužės dienomis atmintyje vis suskamba meisterzingerio eilės: „Kaip švelniai, kaip stipriai ir svaigiai kvepia alyvos!“ Švento Jono naktį prisimindamas prarandamą meilę, senasis Hansas Sachsas turi galvoje visai ne margaspalves alyvas, kurios dabar apsipylusios žiedais, o baltus šeivamedžio skėčius, stipriu kvapu pripildančius trumpą birželio naktį. Tačiau jo žodžiuose suskamba ir šių dienų grožio dalelė, kai virš tvorų moja šviesios žydinčių alyvų šakos, baltą pavasario žiedų puošnumą pamažu versdamos marga vasaros spalvų gama.

Vilniaus senamiestyje ne itin daug puošnių aikščių; retai koks medis nuspalvina ir sugyvina pilkas gatves. Tačiau žmonės randa išeitį: jie patys atneša pavasario žalumą ir žiedus į akmeninį miesto pasaulį. Kur pažvelgsi, vaikai, moterys ar vyrai siūlo pirkti gėlių: mažų mergaičių rankose grakščiai santūrios, dar pusiau žiemiškos pakalnutės, raudonų ar geltonų svyrančių tulpių puokštės – ir alyvos. Į miestą atkanka pilnos pintinės baltų, mėlynų, violetinių švytinčių žiedų: iš visų tarpuvarčių jie sveikina praeivius, pasiekia visus kampus ir kampelius, kiekvienam atneša iš užmiesčio dalelę žydėjimo, skriete nuskriejančio su trumpu pavasariu.

Nuostabu matyti, kaip su alyvomis kiekvieną aplanko pavasaris. Seni ir jauni, turtingi ir vargšai – visi nešasi žydinčias alyvų šakeles; kas rankoje, kas atlapo kilpoje, o kas, nesukdamas sau galvos, kur tą kilpą rasti, nes jo drabužiuose užtektinai visokių kitokių, nenumatytų skylių, nerūpestingai užsikiša žiedą kur papuola, kur jam patogiausia. Ponia ir grindiniu vaikštinėjanti maža basakojė mergaitė, vaikai ir senutės – visi nešini alyvomis, net išklerusi karietaitė, šiaip jau kukliai atsižadėjusi puoštis švara, ir ta pasidabina gabalėliu pavasario, kad turėtų dalį didžiajame viso aplinkinio pasaulio žydėjime.

Dar geriau šiomis dienomis iškeliauti iš miesto ir alyvų paieškoti apylinkėse. Už geležinkelio, aukštumėlėje, Vilniaus pietinėje pusėje, yra Kaminų priemiestis[1]: maži spalvingi nameliai su sodais, vieškeliais virstančios gatvės – gamta įsiveržia į miestą. Tai į kalną, tai į pakalnę rangosi Horodlės gatvė[2]; netoli jos galo, po dešinei, yra sodininkystės ūkis, priklausantis vokiečiui Ernstui Woehleriui; susižavėjęs alyvomis jis vokiškai nuodugniai pradėjo jas auginti. Jo darbo vaisius – per 100 nuostabiai žydinčių alyvų rūšių.

Pro nedidelius vartelius įėjus į jo valdas, apima ypatingas jausmas. Švarūs takeliai, teritoriją dalijantys nedideliais ploteliais, tvarka, aiškumas – pasijunti taip, tarsi tave būtų palietusi tėvynė. Paskui prasideda alyvos. Pradžioje, ties taku, neaukšti krūmeliai, liaunučiai kamienai vos pakelia tokią žiedų gausybę.

Už jų žalioji siena kyla aukštyn – mus pasitinka senesnių krūmų karalija. Siaurais takeliais braunamės per krūmus, nuo kurių svyra tūkstančiai švytinčių žiedų. Štai gilus indiškasis raudonis, ypač sodrus žydro dangaus fone, greta sniego baltumo žiedais nusėtas kitas krūmas. Kitoje takelio pusėje sunkiomis kekėmis svyra švelnus mėlis, jam iš šalies švelnus violetas, ir taip be galo: takas po tako, lysvė po lysvės; nulinkusi krūmo šaka mūsų rankose virsta grožiu trykštančiu žydinčiu krūmu. Šalia baltų gelsvais kuokeliais žiedų lyg mažos rožės liepsnoja tamsūs raudonųjų alyvų pumpurai; meistras joms davė vardą „Ludwigui Spaethui atminti“. Toliau pilnažiedė melsva rūšis dailiais smailiais žiedlapiais, šalia beveik tokios pat spalvos, tik apskritais. Štai plačiai išsiskleidusiu raudoniu puikuojasi paprasta atmaina, greta daugybe atspalvių švyti pilnavidurės veislės raudonis. Štai susiglaudę pūpso ant stiebų balkšvi šiltnamio alyvos žiedai, o štai kitoniški – patogiai išsibarstę svyra nuo šakų atidengdami visą savo grožį. Vis naujai skleidžiasi šios „išpuoselėtos formos, kuri augdama tobulėja“ grožis. Taip bevaikštinėjant atgyja seni prisiminimai apie pavasarines iškylas tolimoje Vokietijoje, apie alyvas kreivuose senojo Veimaro skersgatviuose, apie žydintį grožį Bairoite, prie Jeano Paulio kapo. Moja senieji šv. Mikalojaus kalno Bamberge alyvų krūmai, žiedais apsipylę Vormso katedros krūmokšniai; visa tėvynė sveikinasi prisiminimais svetimo krašto sode ir viltimi sulauksiant naujų pavasarinių išvykų gimtinėje.


Šis tekstas (knyga) yra parengtas Vytauto Didžiojo universitete, 2013-2015 metais vykdant projektą „Lietuva karuose: kultūra, tapatybės, egzilis“ (Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-03-058) ir yra finansuotas Lietuvos mokslo tarybos pagal ES priemonę „Parama mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei veiklai (visuotinė dotacija).

[1] Dabartinė Naujininkų pietvakarinė dalis.

[2] Dabartinė Darbininkų gatvė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *