Kai praėjusiais metais palaimintuoju buvo paskelbtas vyskupas kankinys Teofilis Matulionis, daug kas atkreipė dėmesį, kad tai įvyko, prabėgus lygiai trisdešimčiai metų nuo tada, kad Šventasis Sostas palaimintuoju paskelbė kitą lietuvį vyskupą – Jurgį Matulaitį. Net buvo iškeltas klausimas – ar tai reiškia, kad kito palaimintojo lauksime dar tris dešimtmečius, pradėta diskutuoti, kas galėtų būti rimčiausi kandidatai? Šioje diskusijoje dažniausiai minėtos sušaudytų, nukankintų vyskupų, kunigo Juozo Zdebskio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavardės, taip pat buvo minėti ir kelių moterų vardai, paaiškėjo, kad apie jas Lietuvoje gerokai per mažai žinoma. Tad norime bent kiek užpildyti šią „spragą“.

Labai tikėtina, kad kitą beatifikaciją Lietuvoje švęsime Kauno arkivyskupijoje, o gal net ir Kėdainiuose, nes labai reali kandidatė į palaimintąsias yra iš Kėdainių krašto kilusi kankinė Adelė Dirsytė, kurios beatifikacijos procesas pradėtas prieš aštuoniolika metų ir ji jau yra pelniusi Dievo tarnaitės titulą.

Beatifikacija, paskelbimo palaimintuoju ar šventuoju procesas, turi griežtas, daug laiko reikalaujančias procedūras. Tikrai nėra ir negali būti jokių „kvotų“, kiek kuri nors tauta gali turėti beatifikuotų asmenų. Tiesa, tenka pripažinti, kad yra tam tikro finansinio aspekto – vyskupija, kuri inicijuoja beatifikacijos bylos pradžią, kartu įsipareigoja finansuoti ir gana nemažas šio proceso išlaidas, turi pasitelkti nuolat dirbantį profesionalų advokatą, kuris rūpintųsi, kad procesas neužstrigtų. Tai neretai tampa dar viena kliūtimi skurdesniems kraštams, tačiau, kaip rodo Bažnyčios istorija, pastaroji kliūtis, jei tik esama tikro noro, būna įveikiama.

Kėdainių krašto šviesuolė

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. Permislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje. Ji buvo šeštas vaikas šeimoje. Lankė Aukštųjų Kaplių mokyklą, vėliau – Šėtos progimnaziją. 1925 m. Adelė įstojo į Kėdainių gimnaziją, kur įsijungė į ateitininkų veiklą. Pabaigusi gimnaziją pradėjo teologines ir filosofines studijas Kaune. Bendramokslių tvirtinimu, Adelė buvo labai gabi, puikiai įsisavindavo ne tik filosofinius, teologinius dalykus, bet ir užsienio kalbas. Deja, miršta jos tėtis ir Dirsių šeima patenka į sudėtingą ekonominę padėtį. Adelė buvo priversta grįžti namo, nebegalėjo lankyti paskaitų, tačiau ji stengėsi neatsilikti nuo bendramokslių, mokėsi neakivaizdžiai. Tai galiausiai davė vaisius ir 1940 m. ji gavo Vytauto Didžiojo universiteto diplomą.

Diplomas atveria galimybę dirbti mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje ir Adelė tuo pasinaudoja. Čia aktyviai įsijungia į ateitininkų veiklą. Tiesa, okupacijos metais daug ką teko daryti pogrindžio sąlygomis. Taip pat tenka pereiti iš vienos mokyklos į kitą, nuolat jaučiant okupacinių valdžių spaudimą. Sugrįžus sovietų okupantams Adelė dirbo Salomėjos Nėries mokykloje, kur dėstė vokiečių kalbą. Tuo pat metu ji užmezga ryšius su pogrindžio kovotojais, neapleidžia okupantams didžiulį nerimą keliančios ateitininkų veiklos. Buvo akivaizdu, kad Adelė labai rizikuoja, tačiau ji nemokėjo kolaboruoti ir daryti kompromisų su sąžine bei tiesa. Todėl nestebina, kad jau 1946 m. Adelė suimama. Formalus kaltinimas – ryšiai su ateitininkais, kurie okupantų prilyginami fašistų tarnams. Mergina pripažįsta, kad priklauso šiai organizacijai ir tvirtina, kad nemato tame nieko nusikalstamo. Adelė nuteisiama dešimties metų tremčiai. Mergina, kaip didi „nusikaltėlė“, išsiunčiama į Kolymą.

Šviesa stipresnė už tamsą

Itin atšiaurios ir sudėtingos sąlygos padeda atsiskleisti Adelės tvirtybei ir nepalaužiamai artimo meilei. Ji guodžia ir stiprina visus, kurie ją supa. Aplinkiniams net sunku patikėti, iš kur trapi mergina turi tiek stiprybės ir atjautos.

Tai, kad mergina iš Lietuvos yra tapusi dvasios stiprybės šaltiniu ir tikru traukos centru pastebėjo ir prižiūrėtojai bei KGB atstovai. Adelei tai reiškė dažnus tardymus, kankinimus, karcerį ir reguliarų perkėlinėjimą į kitus lagerius, duodant jai vis sunkesnių darbų. Ji patenka į būrį, kuriam tenka kirsti amžino įšalo surakintą gruntą naujų pastatų pamatams. Fiziškai tai visiškai sekina, tačiau ir čia Adelė, liudininkų tvirtinimu, sugeba būti tikru šviesos spinduliu tamsoje. Ji drąsina kitus, niekada nesiskundžia, organizuoja religinį gyvenimą, labai daug meldžiasi ir tvirtina, kad Dievo Motina jai padeda išlaikyti tvirtybę ir laisvą dvasią bet kurioje situacijoje.

1953 m. Adelė, būdama lageryje, parengia maldų rinkinį „Marija, gelbėk mus“. Kukli maldaknygė tapo tvirta atrama daugeliui nuteistųjų. Pati Adelė nesitikėjo, kad po kelių metų šią maldaknygę Amerikos lietuviai išspausdins dideliu tiražu, kad ji bus verčiama į užsienio kalbas ir paplis po visą pasaulį. Beje, ilgą laiką nebuvo žinoma, kas yra tikroji maldaknygės autorė, tik tai, kad ji parengta Sibire. Tačiau tik jai pasirodžius net septynių valstybių kardinolai ją karštai rekomendavo savo tikintiesiems kaip nuoširdaus dialogo su Dievu pavyzdį.

Aplinkinius stebino, žavėjo ir įkvėpė ir tai, kad Adelė niekada nepasidavė pykčiui ar neapykantai. Ji pati meldėsi net už tuos, kurie ją kankino, tyčiojosi, ir ragino tai daryti kitus. Adelė buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik meilė gali nugalėti neapykantą. Ji kartojo, kad nieko baisaus netekti gyvybės, tačiau didžiausia tragedija išsižadėti gausiai dovanojamo Gailestingumo ir pasinerti į pyktį bei neviltį.

Deja, Adelei nebuvo lemta dar kartą pamatyti Lietuvą, kurią labai mylėjo. Aštuntaisiais tremties metais per eilinį tardymą budelių žiaurumas tiesiog pratrūko. Merginą mušė, plėšė plaukus, kol ji neteko sąmonės. Pasityčiodami budeliai ją paguldo į lagerio psichinių ligų skyrių, kur ji miršta kaip tikra kankinė. Jos kūnu paprasčiausiai atsikratoma ir, deja, iki šiol nežinoma, kur tiksliai ilsisi jos kaulai. Kažkur Sibiro sniegynuose.

Beatifikacijos procesas

2000 m. rugsėjo 24 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje Šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. Pasak arkivyskupo, ši mergina paliudija, kas yra tikrasis Kristaus sekimas ir kankinystė,

Adelė Dirsytė iš kitų Lietuvoje gimusių kandidatų į palaimintuosius ir šventuosius išsiskiria ir tuo, kad buvo pasaulietė. Ji buvo puiki pedagogė, psichologė, sielovadininkė iš prigimties. Svarbiausia, ji padėjo kitiems, patekusiems į ypač sudėtingas sąlygas, patikėti, kad ne didžiulė fizinė jėga ar aplinkybės sąlygoja tikrąją žmogaus stiprybę ir didybę. Kaip Adelė pati sakė kartu kalėjusioms merginoms, tik lageryje, didžiausiose kančiose ji išties pažino, kas yra tikroji laisvė ir suprato, kad jos iš žmogaus niekas negali atimti.

Gaila, kad A. Dirsytė išlieka „pamiršta herojė“ Lietuvos mokyklose. Norisi tikėti, kad bent jau šimtmečio minėjimas kiek atitaisys šią istorinę skriaudą ir atkreipsime dėmesį ne tik į žymiausius XX amžiaus Lietuvos politikus, rašytojus, bet ir į žmones, kurie savo gyvenimu liudijo laisvę ir tikėjimą, įkvėpė kitus.

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *