„Sumi-e tapyba nėra vien tik tapyba, tai – gyvenimo kelias“, – sako Vilniuje gyvenanti ir kurianti dailininkė Dalia Dokšaitė, gegužės 4 d. švenčianti 63 savo gimtadienį.
Atsitiktinė pažintis traukinyje su jūreiviu iš Kurilų salų tuomet dar studentę Dalią Dokšaitę nejučia atvedė prie japonų kultūros. Porceliano duženose išvydusi kaligrafijos bei sumi-e tapybos fragmentų, dailininkė susižavėjo šio meno plastika bei neišmatuojama gelme, slypinčia, rodos, paprastame gamtos peizaže.
Nuo to laiko D. Dokšaitė ne tik savarankiškai išstudijavo senuosius kinų bei japonų meistrų traktatus, išmoko japonų kalbą, unikaliuose darbuose, pasitelkdama rytietišką tapybos tušu tradiciją, subtiliai ir nepakartojamai atskleidė savo lietuvišką savastį ir tokiu būdu tapo žinoma bei vertinama Japonijoje.
Šiandien dailininkė jau pati yra mokytoja, vadovauja „Japonų kultūros namams“, kuriuose rengia tušo bei kaligrafijos užsiėmimus, įvairias parodas, skaito paskaitas, o jos darbai žinomi ir vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir Japonijoje.
Šios dailininkės kūryba unikali tuo, kad pasitelkdama rytietišką formą, idėjų turiniui ji semiasi iš savo aplinkos, Lietuvos peizažų, architektūros ir baltiškosios kultūros. „Lietuvos kelias“ (1996), „Lietuva“ (2004), „Neringa“ (2004), „Nuo Rambyno kalno link Baltijos jūros“ (2006) – tai vos keletas „lietuviškų“ dailininkės ciklų, nutapytų sumi-e tradicija.
