Vienas reikšmingiausių pokaryje Lietuvoje vykusių kovų liudijimų – partizanų bei jų ryšininkų, rėmėjų fotografijos, kuriose įamžinta laisvės kovotojų buitis, apranga, ginkluotė, kasdienybė, kariniai mokymai, darbai, poilsio ir pramogų valandėlės. Tačiau didžiausią įspūdį, be abejo, palieka šių žmonių veidai, jų rimtis, drausmė, susikaupimas.

Pradžioje partizanai vengė fotografuotis, o kai kuriose apygardose net buvo draudžiama tai daryti. Be abejo, to buvo siekiama dėl konspiracijos: patekusi į netinkamas rankas, partizanų fotografija galėjo tapti įkalčiu baudžiamojoje byloje. Tą rodo ir KGB bylos, kuriose nuotraukos traktuojamos ne tik kaip vaizdinė medžiaga, tačiau ir kaip neatremiami įrodymai dėl ginkluotos antisovietinės kovos.

Tačiau 1947–1950 metų laikotarpiu situacija pasikeitė. Iš šio meto Lietuvos muziejuose, archyvuose bei privačiose kolekcijose yra išlikę tūkstančiai partizanų fotografijų. Vis labiau ryškėjant tikrajai padėčiai, nesulaukiant pagalbos iš Vakarų, partizanai suvokė, kad vis mažiau lieka vilčių ne tik pasiekti savo tikslą, bet ir išlikti gyviems. Tad savo kovą vertindami kaip vieną iš Lietuvos istorijos tarpsnių, nuotraukose partizanai ateities kartoms siekė palikti kuo tikslesnį, autentiškesnį liudijimą apie savo gyvenimą, pasirinkimą ir laisvės siekį.

Taip nuotraukos, šalia dienoraščių, partizaninės spaudos bei įvairių dokumentų, tapo archyvine medžiaga, kruopščiai sudedama į bidonus ar stiklinius indus ir užkasama viliantis, kad ateityje tai taps svarbiu šaltiniu sudėtingoje ir kartu herojiškoje Lietuvos pokario istorijoje.

Kiekviena fotografija turi savo istoriją su konkrečiais jos veikėjais, aplinka, aplinkybėmis, fotografu, taip pat šių dalyvių likimais. Tai trumpa partizaninio karo kronika papasakota per fotografiją.

***

Fotografijose įamžinti tuometinis Dainavos apygardos Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas.

Laisvės kovotojai fotografavosi su plėšriųjų paukščių jaunikliais. Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus darbuotojai, atidžiai ištyrę šias nuotraukas, nustatė, kad tai paukštvanagių (lot. Accipiter nisus) jaunikliai. Dzūkijoje jie vadinami tiesiog vanagėliais. Tikėtina, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas su vanagėlių jaunikliais nusprendė įsiamžinti dėl paukščių pavadinimo ir jo slapyvardžio atitikmens; jis savo prisiminimuose yra užsiminęs: „…esu tik toks „vanagėlis“ kaip ir visi kiti.“

Šis fotografijų ciklas fotografuotas 1947 m. liepos pradžioje Bingelių kaimo, esančio keli kilometrai nuo Merkinės, apylinkėse. Fotografijų autorė yra Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė. Tėvas ją išmokė fotografuoti, sunkiomis pokario nepriteklių sąlygomis pačiai pasidaryti ryškalus, ryškinti negatyvus ir kontaktiniu būdu spausti nuotraukas. Būtent tokiu, kontaktiniu, būdu yra padarytos ir šios nuotraukos. Anot fotografijų autorės, ji buvo gavusi iš partizanų kelias užduotis, kurias įvykdžiusi, nusipelnė jų pasitikėjimo. Nuo tada Dainavos apygardos partizanai pradėjo pas ją fotografuotis.

Nuotraukos buvo atspaustos po kelis egzempliorius ir kartu su negatyvais perduotos A. Ramanauskui-Vanagui. Kelias nuotraukas jis pasiliko, o visą šūsnį kitų kartu su negatyvais, atsišaukimų pavyzdžiais, partizanų spauda ir dokumentais, sudėjo į bidoną. Kartu su žmona ir bendražyge Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė tinkamai užhermetizuotą bidoną su partizanų kovų relikvijomis paslėpė Lankininkų kaime, netoli partizano Vlado Kuzmicko-Ramunėlio gimtosios sodybos. Paslėpimo vietą žinojo tik Ramanauskai ir partizano Ramunėlio tėvas, kuris prieš mirtį šią paslaptį patikėjo savo sūnui, partizanų ryšininkui Vincui Kuzmickui. Paslaptis liko išsaugota – 1989 m. Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė, nuvykusi į Lankininkus, kartu su V. Kuzmicku partizanų relikvijas atkasė. Nuotraukos buvo paveiktos drėgmės, bet išsaugoti jas pavyko.

***

Sėdi iš kairės: Juozas Deveikis-Karklas, Stefa Giedraitytė, Dominykas Zaptorius-Tigras, Elena Giedraitytė, būrio vadas Juozas Buivydis-Tigras, Aleksas Giedraitis-Genys. Stovi MGB provokatorius Juozas Brazauskas-Beržas. 1947 m.

Vytauto apygardos, Juozo Buivydžio-Grafo partizanų būrio ryšininkė, politinė kalinė Elena Giedraitytė prisimena kaip 1947 metų vasarą ryšininkas Juozas Brazauskas-Beržas suorganizavo Grafo būriui fotosesiją. Apie tai, kad J. Brazauskas tuo metu jau buvo užverbuotas MGB, aišku, partizanai nežinojo: „Juozas Brazauskas-Beržas būrio vadui pasiūlė į sutartą vietą miške atvesti fotografą, kad atminimui padarytų keletą nuotraukų. Būrio vadas ir kiti partizanai mielai sutiko – vis bus prisiminimas. Pasitikėjo juo tada – jei jau žada patikimą fotografą, tai juk neatves kokį blogą […].

Pats J. Brazauskas-Beržas taip pat kartu nusifotografavo – mes visi sėdėjome, o jis stovėjo – kaip dabar atsimenu – baltais marškiniais atraitytomis rankovėmis… Padarė nuotraukas, vėliau atvežė, išdalijo. Nuotraukas paslėpiau klėtyje. Kurį laiką buvo nieko – ramu. 1947 m. rugsėjo 8-ąją Labanore būna dideli atlaidai. Labai laukėme tų atlaidų – rengėmės kaip Šv. Velykoms […]. Po atlaidų grįžtant namo ėmė kamuoti labai prasta nuotaika. Ir ne veltui – tą patį vakarą buvau areštuota. Mane areštavęs karininkas nuėjo tiesiai į klėtį ir iš karto surado nuotraukas – Beržo jau viskas buvo susakyta. Iš karto Saldutiškio geležinkelio stotyje, viename iš vagonų, prasidėjo tardymas. Vienintelis jų klausimas buvo, kur yra būrio vadas Juozas Buvydis-Grafas. O mano vienintelis atsakymas buvo: nežinau.“

Partizanai, išsiaiškinę, kad J. Brazauskas-Beržas yra provokatorius, jį sušaudė.

***

 

Vienas iš Tauro apygardos partizanų – Algirdas Stačiokas-Žiogas, 1947 m.

Partizanų Jono, Algirdo ir Klemenso Stačiokų sesuo Ramutė Stačiokaitė-Ledienė, iki mūsų dienų išsaugojusi savo brolių prieš žūtį perduotas Tauro apygardos partizanų nuotraukas, pasakojo: „Partizanų nuotraukų buvo gana nemažai. Atiduodamas jas, man brolis Jonas Stačiokas-Kovas pasakė, kad gal jas pavyks išsaugoti, nes visiems žuvus neturėsime nė jokio prisiminimo. Daug gerų nuotraukų pražuvo viduriniajam broliui Algirdui susisprogdinus bunkeryje. Prie tų nuotraukų buvo ir vieno dolerio kupiūra Juozo Lukšos-Skirmanto parvežta iš Vakarų kovos draugams kaip suvenyras. Deja, to dolerio neišsaugojau.

O ir nuotraukas išsaugoti buvo labai sunku. Taigi neturėjome namų. Nuotraukas susukdavome į ritinukus ir sukišdavome į butelį, užkimšdavome jį, aplipdydavome pikiu. O kai visi broliai jau buvo žuvę, kildavo nenumaldomas noras į tas nuotraukas pasižiūrėti – atrodydavo, lyg ten jie būtų gyvi. Tada, sukant vielelę, nuotraukų ritinėlius pavykdavo iš butelio ištraukti. Jau šiais laikais viena moteris paklausė, kodėl mes to butelio tiesiog nesudaužydavome. Betgi reikėdavo ir naują butelį turėti, jį išdžiovinti, paruošti. O žmonės, pas kuriuos butelis su nuotraukomis būdavo užkastas, apie tai net nežinodavo.

Vėliau mane pradėjo vis labiau persekioti, niekur negalėjau ilgiau pagyventi, todėl baimindamasi, kad vieną kartą neberasiu su nuotraukomis užkasto butelio, pradėjau jas nešiotis su savimi […]. O paskui ir amnestijos sulaukiau. Po amnestijos nuotraukas slėpiau veidrodžio stalčiuke. Bet mama sunaikino visas gražiausias nuotraukas, kuriose tarp partizanų buvome ir mes. Paaiškino, kad mums dar gali kliūti. Buvo labai gaila tų nuotraukų.

***

Tuometinis Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties būrio vadas Balys Vaičėnas-Lordas (kairėje) ir partizanų ryšininkas Andrius Dručkus-Kerštas. Fotografavo partizanas Vytautas Dručkus-Šernas.

Šiais metais laisvės kovų metraštininkui Andriui Dručkui sukako 90 metų. 1945 m. gegužę, viename iš mūšių, žuvus broliui partizanui Baliui Dručkui, Andrius, tuo metu septyniolikmetis, išėjo į mišką, davė priesaiką ir prisijungė prie Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo Balys Vaičėnas-Lordas. Partizanų vadas labai vertino jaunuolio ryžtą, tačiau matė, kad jo užsidegimas gali pridaryti bėdų. Todėl B. Vaičėnas A. Dručkui skyrė ypatingą užduotį: grįžti namo ir tapti laisvės kovų metraštininku. Tokia vado užduotis labai nepatiko A. Dručkui, kuris buvo pasiryžęs mirti už Tėvynę. Tačiau buvo prisiekęs vykdyti vadovybės įsakymus, todėl pakluso.

Visą savo gyvenimą jis skyrė šios užduoties vykdymui. Pradžioje fotografavo partizanus, perimdavo saugoti įvairius jų dokumentus, partizanų leidžiamą spaudą. Daugumą šio archyvo medžiagos A. Dručkui pavyko išsaugoti per visą sovietmetį. Nepriklausomybės pradžioje Obeliuose, sovietmečiu veikusiame KGB pastate, jis įkūrė laisvės kovų istorijos muziejų, gyvuojantį ir šiandien.

***

Tuometinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Tylius su Kęstučio apygardos partizanais. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, Albertas Norkus-Starkus, tuometinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Tylius, Pranas Strainys-Pranciškus ir Kazimieras Ruibys-Inžinierius. Antroje eilėje iš kairės: Steponas Venckaitis-Bijūnas, Mečys Orlingis, Jonas Nuobaras-Lyras, Aleksas Jurkūnas-Valeras, Aleksas Jucius-Gylys, Aleksas Miliulis-Neptūnas, Antanas Seneckis-Žaibas, Antanas Liesys-Idenas, neatpažintas partizanas (gali būti Petras Bartkus-Žadgaila) ir Vytautas Gužas-Kardas. Tai viena iš nedaugelių fotografijų, kuriose yra įamžintas Jonas Žemaitis su tokiu dideliu partizanų būriu.

J. Žemaičio atsidavimas laisvės kovai beveik visiškai sutampa su istorikų apibrėžiama pokario rezistencijos data 1944–1953 m. 1945 metais su ginklu išėjęs į mišką ir tapęs Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių rajone, štabo viršininku J. Žemaitis kovėsi iki pat 1953-ųjų, kai buvo išduotas ir suimtas, tada išvežtas į Maskvą, tardomas, galiausiai nuteistas mirties bausme ir 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Dėl aiškaus politinio mąstymo, karinės parengties, strateginio požiūrio, tvirto charakterio, pareigos jausmo ir pasišventimo laisvės kovai, J. Žemaitis suprato būtinybę sujungti visus Lietuvos partizanus į bendrą sąjūdį ir koordinuoti atskirų rinktinių veiklą. Šios ypatingai svarbios ir kartu nepaprastai pavojingos užduoties viršūne tapo 1949 metų vasario mėnesį Minaičių kaime, Radviliškio rajone įvykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. J. Žemaitis vieningai buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo laipsnis.

***

Kęstučio apygardos partizanas Antanas Seneckis-Žaibas.

Kęstučio apygardos partizano Brūklio dienoraštyje minimos šios nuotraukos atsiradimo aplinkybės: Jonas Žemaitis „[s]u palyda užsukęs pas Batakių valsčiaus Ožnugarių kaimo gyventoją Dobrovolskienę sužinojo, kad pas tėvus iš Kauno atvažiavusi <…> Danutė Žiaunytė yra atsivežusi atostogauti Laimutį [J. Žemaičio sūnų]. Negalėjo praleisti tokios progos. Berniukui buvo jau šešeri. Nematė jo nuo praėjusių metų. Nepamiršo jo prašymo padovanoti kardą, todėl kol su A. Milaševičiumi aptarinėjo partizaninio karo taktiką, A. Seneckis drožė iš medžio vaikui žaislus. Šis auksinių rankų meistras gamindavo, perdirbinėdavo tikrus ginklus, patogius trumpus automatinius „štucerius“.“ (Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų Prezidentas, Vilnius, 1998, p. 158).

***

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai Domas Alekna-Klevas ir Zuzana Montvidaitė-Eglaitė. Fotografuota 1950 m. liepos 20 d. per partizaniškas vestuves.

Lietuvos ypatingajame archyve šalia šios nuotraukos pridėtas sutuoktuvių faktą liudijantis dokumentas: „Sutuoktuvių aktas. 1950 m. liepos mėn. 20 d. – Aš, partizanas Klevas, <…> ir partizanė Eglaitė <…> laisvu noru, niekieno neverčiami, nutarėme šiandien susijungti moterystės ryšiu. Liudininkai prie šio dalyvavo: Pušis, Genys, Rambynas, Vilkas, Parama, Žalgiris, Rūstanas, Karvelis, Ūsorius ir ryšininkai Lokys ir Lapas“.

Domas Alekna-Klevas ir Zuzana Montvidaitė-Eglaitė buvo suimti 1950 m. lapkričio 11 d. Po tardymų D. Alekna-Klevas buvo nuteistas mirties bausme ir lygiai po metų nuo suėmimo 1951 m. lapkričio 11 d. sušaudytas Vilniaus MGB kalėjime. Z. Montvydaitė-Eglaitė nuteista 25 m. lagerių. Tolesnis jos likimas nežinomas.

***

1950 metų liepos 5 d. žuvo Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas (nuotraukoje stovi per vidurį) bei štabo nariai Bronė Tarutytė-Berniukas (kairėje) ir Alfonsas Gritėnas-Skalikas (dešinėje). Jų žūties priežastimi buvo MGB įvykdyta provokacija prieš suimtą Vyčio apygardos partizaną Alfonsą Stankevičių-Fakyrą.

1950 m. pavasarį buvo sužeistas Vyčio apygardos partizanas Alfonsas Stankevičius-Fakyras. Apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas parūpino jam dokumentus ir išsiuntė į Kauną gydytis. Tačiau 1950 m. birželio pabaigoje Kaune A. Stankevičių-Fakyrą MGB-istai suėmė. Apie tai per ryšininkus buvo pranešta ir Vyčio apygardos vadui A. Smetonai-Žygaudui, tačiau šis netikėjo, kad A. Stankevičius išduos, todėl kartu su štabo nariais liko Kačeniškių miške įrengtame bunkeryje. Ir iš tiesų, mgb‘istų tardomas A. Stankevičius-Fakyras parodymų nedavė… Todėl buvo nuspręsta, kad jį „apdoros“ specialioji grupė.

Siekdami išaiškinti Vyčio apygardos štabo vietą, jie pasinaudojo klasta. Partizanui A. Stankevičiui-Fakyrui buvo pranešta, kad tolesniam tardymui jis bus vežamas į Vilnių. Tą pačią dieną sutemus jis buvo perduotas „specialiam konvojui“ – dviem agentams-smogikams, apsirengusiems MGB kariuomenės seržantų uniformomis, kuriems perduotas paketas su lydraščio dokumentais. Važiuojant kelis kartus vairuotojas inscenizavo automobilio gedimą, kol galutinai jį sustabdė iš anksto numatytame punkte pasakęs, jog automobilis toliau važiuoti negali. Tartum norėdami kuo greičiau įvykdyti užduotį, „konvojus“, nutarė eiti pėsčiomis iki artimiausio miestelio ir telefonu iškviesti kitą automobilį. Tačiau už trijų kilometrų juos sustabdė MGB agentų-smogikų grupė, persirengusi partizanų uniformomis. Inscenizavus susišaudymą A. Stankevičius-Fakyras užrištomis akimis kelias valandas buvo vedžiojamas po mišką siekiant sukurti vaizdą, jos jis vedamas į būrio vado stovyklos rajoną. Čia agentai-smogikai atplėšė paketą ir perskaitę tardymo protokolą, kuriame buvo nurodyti keli žuvę arba suimti partizanai bei ryšininkai, A. Stankevičių-Fakyrą apkaltino išdavyste.

Dieną atėjęs į stovyklą rinktinės vadu apsimetęs agentas-smogikas iškvotė A. Stankevičių ir šis nubraižė trijų bunkerių, kur bazavosi „Vyčio“ apygardos vadovybė, išdėstymo schemą ir nurodė ryšininkus, palaikančius ryšį su Vyčio apygardos vadu. Tuo metu imitavus kareivių apgultį, „rinktinės vadas“ su A. Stankevičiumi pasitraukė iš miško. Tačiau šio plano dalyvių iš anksto sutartoje vietoje „partizanai“ susidūrė su MGB kareivių pasala, kurios metu „rinktinės vadas“ buvo „užmuštas“, A. Stankevičius sučiuptas, o likę „partizanai“ atsišaudydami „pabėgo“.

Pagal iš A. Stankevičiaus-Fakyro klasta išgautą bunkerių išsidėstymo schemą, 1950 m. liepos 5 d. buvo rastas ir sunaikintas Vyčio apygardos štabo bunkeris, kuriame žuvo trys minėti partizanai.

***

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos rajono partizanų rikiuotė. Pagal MGB sužymėjimą: 1. Vladė Rudienė, 2. Šalnos rajono štabo viršininkas Pranas Trijonis-Jaunutis, 3. neatpažintas asmuo, 4. Vladas Survilas-Liepa, 5. Kazys Pukys-Perkūnas, 6. Steponas Rukas-Skautas, 7. Juozas Petraitis-Linksmutis, 8. Petras Lankauskas-Tauras, 9. Jurgis Kisielius-Mindaugas, 10. Motiejus Kasputis-Aidas, 11. Kęstučio grupės vadas Juozas Gružinskas-Kęstutis, 12. Šalnos rajono vadas Pranas Gaubtys-Vytautas.

Nuotrauka 1950 m. balandžio 9 d. arešto metu rasta pas Šalnos rajono štabo viršininką P. Trijonį-Jaunutį. Tardomas P. Trijonis-Jaunutis įvardijo nuotraukoje užfiksuotus partizanus ir davė parodymus apie nuotraukos istoriją: „Fotografavomės 1949 m. rudenį miške netoli Antagluonos kaimo (Tauragės apskr. Batakių vlsč.). Fotojuostelę per partizaną Vladą Survilą perdaviau Šilalėje gyvenančiam Kaziui Valeikiui, kuris savo ruožtu ją atidavė išryškinti ir padaryti fotografijas kažkokiam tai fotografui, kurio pavardės gerai nepamenu, bet, atrodo, kad Lukockis. Tuo pačiu Valeikiui buvo perduota ir „Kęstučio“ grupės partizanų išfotografuota juostelė. Vėliau Valeikis jau padarytas nuotraukas atidavė mums asmeniškai“.

***

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos rajono partizanai. Iš kairės: Kęstučio grupės vadas Juozas Gružinskas-Kęstutis, Šalnos rajono štabo viršininkas Pranas Trijonis-Jaunutis, Kazys Pukys-Perkūnas ir Zenonas Paulikas-Klajūnas.

Nuotrauka 1950 m. balandžio 9 d. arešto metu rasta pas Šalnos rajono štabo viršininką P. Trijonį-Jaunutį. Tardomas P. Trijonis-Jaunutis davė parodymus apie nuotraukos istoriją: „Fotografavomės 1950 m. žiemą Tauragės apskrities Upynos valsčiaus Pavarčio kaime, netoli ryšininkų brolių Antano-Kardo ir Broniaus-Husaro Barkauskų sodybos. Fotografuota Juozui Gružinskui-Kęstučiui priklausiusiu fotoaparatu su automatiniu režimu, todėl pats Gružinskas dėvi kepurę snapeliu atgal, nes nespėjo jos pasitaisyti po to, kai nustatinėjo fotoaparatą ir atbėgo į rikiuotę fotografuotis“.

***

Tai vėliausia šiuo metu žinoma partizanų nuotrauka, kurioje įamžinti Kęstučio apygardos partizanai – iš kairės: Petras Oželis-Jaunutis, Feliksas Urbonas-Algirdas ir Juozas Urbonas-Jonukas. Fotografavo Vytautas Budvytis.

Tai vieni paskutinių Kęstučio apygardos partizanų, kurie išėjo į mišką tuomet, kai faktiškai nebeveikė jokios struktūros, nebuvo vadovybės, kai partizaninis judėjimas buvo palaužtas ir jokių prošvaisčių nebesimatė. Beje, Petras Oželis slapyvardį Jaunutis gavo neatsitiktinai: 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika metų. Tuo tarpu partizanų rėmėjai Urbonai gyveno tame pačiame Šilalės rajone, Bumbuliškių kaime. 1953 m. mirus motinai, našlaičiais čia buvo likę keturi broliai. Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti. 1955-aisiais, kai daug kam atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką. 1959 m. gegužės 3 d. patekę į saugumiečių paspęstas pinkles Nognių sodyboje, Šilalės rajone, Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas-Algirdas žuvo. Juozas Urbonas-Jonukas partizanauti pradėjo 1956 m. pavasarį, o žuvo tų pačių metų rudenį. Būtent dėl žinomos pastarojo žūties datos, ši fotografija ir laikytina paskutine Lietuvos partizanų fotografija.

***

Balio Vaičėno-Pavasario, Liubarto, Lordo (1915-1951) – vieno iš Šiaurės rytų Lietuvos partizanų vadų – testamentas: „O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkoju Tau, kad leidai išgyventi, ir su nerimu galvojau apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko vargingai ir skaudžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos, ir dažnai pro vaizduotę pralekia mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esame netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis pastojo jiems kelią.

Jeigu man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirti. Visas mano turtas – ginklai, kuriuos, be abejo, pasiims, kai mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet… tebeturiu aš turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas…

Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi“.

***

Onutės Činčikaitės sodybos Švenčionių rajono Činčikų kaimo tvartelis, kurio palėpėje 1953–1986 m. nuo sovietinių represinių organų slapstėsi paskutinis nepasidavęs Vytauto apygardos partizanas Stasys Guiga-Tarzanas. Į mišką išėjęs 1944 metais įstojo į Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrį ir partizanavo Švenčionių apskrityje.

1952 m. vasario 11 d. kautynėse su NKVD kariuomene žuvus beveik visiems brolių Grigonių būrio kovotojams, gyvas liko tik vienas Stasys Guiga-Tarzanas. Spiginant žiemos šalčiui pusnuogis išsigelbėjo pasislėpęs nuo MGB kareivių po eglės išvarta, vėliau porą mėnesių slapstėsi Baltarusijos teritorijoje.

Balandžio mėnesį prieglobstį, kuris daugiau nei trim dešimtmečiams, taps jo namais, Stasys Guiga-Tarzanas rado Švenčionių rajono, Švenčionėlių apylinkės Drustėnų vienkiemyje, Džiaukštų sodyboje. Kaip pasakojo sodybos šeimininkų dukra Veronika Džiaukštaitė-Trainienė, „ jis buvo labai tvirtas. <…> Jis melsdavosi. Atrodo, nesuderinami dalykai – ginklas prie šono ir maldaknygė bei rožančius. Bet jis melsdavosi, labai melsdavosi. Ir jis tikėjo. Buvo optimistas. Labai rūpinosi, kad tik nesušlubuotų atmintis, nors sveikatos buvo labai stiprios. Ir dvasiškai sveikas. Nes tokiomis sąlygomis išlaikyti tokią būseną… Gerai, kad jis pateko pas tokią moterį – Onutę Činčikaitę – su kuria buvo labai dvasiškai artimas. Tai jį, ko gero, taip pat labai palaikė. Stasys Guiga buvo pedantiškai tvarkingas ir itin konspiratyvus. Mano tėvelis buvo mažakalbis ir be galo santūrus žmogus, bet kartais Stasiui pasiūlydavo kokią idėją, kurias pastarasis kuo griežčiausiai atmesdavo. Laikėsi konspiracijos ir dar kartą konspiracijos“.

Stasys Guiga-Tarzanas mirė 1986 m. nuo plaučių uždegimo. Jo palaikai buvo slapčia palaidoti šalia kaimo augančiame Nevieriškės miškelyje, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – perkelti į Švenčionėlių miestelio kapines.

Nuotraukos iš Genocido aukų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo fondų bei privačių kolekcijų.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *