Pabuvojusieji Varanasyje apie šį miestą atsiliepia išties įvairiai. Vieni žavisi čia tvyrančia dvasinga aura, stebisi senąja aukšta miesto kultūra, architektūrinėmis grožybėmis ir kitomis šio šventojo Indijos miesto ypatybėmis. Kiti gi pabuvoję Varanasyje prisiekinėja, jog daugiau čia nė kojos nekels – šokiruoja nešvara, nesąžiningi vietos gyventojai ir, lyginant su europietiška kultūra, kitoniškumas, persekiojantis kone kiekviename žingsnyje. Ir vis dėlto akivaizdu, jog dvasingumas šiame mieste maišosi su profaniška purvyne, taigi, dvilypį Varanasį gana tiksliai apibūdina štai tokios poetinės frazės: „šventa pamazgų duobė“ arba „kultūros ir sielos išvietė“.

Mudu su Ieva dar prieš vykdami į Indiją jau žinojome – Varanasį tikrai aplankysime ir praleisime čia ne vieną dieną.

Varanasis – švenčiausia vieta žemėje

Žvelgiant į Varanasio (ankstesni pavadinimai – Benares, Kashi) istoriją, paminėtina, jog patys indai linkę šiam miestui prie Gangos upės klijuoti seniausio pasaulyje miesto etiketę. Tačiau mokslininkų duomenimis, Varanasis, nors ir patenka į seniausiai apgyvendintų pasaulio vietų sąrašą, toli gražu nėra pats seniausias miestas (anot istorikų, šio miesto istorija siekia kiek daugiau nei 3000 metų). O indams peno ir argumentų didžiuotis Varanasio senumu teikia duomenys, atrandami jų mitologiniuose šaltiniuose – indų šventraščiuose. Rašoma, jog šį miestą dievas Šiva įkūręs prieš 5000 metų. Štai kiek indams reiškia mitologiniai šaltiniai, o juose atrandami duomenys kartais yra net svarbesni bei labiau įtikinantys nei moksliniai argumentai.

Vos atsidūręs Varanasyje suvoki, kad patekai į tikrai neeilinę vietą – net ir nūdien šis miestas akivaizdžiai pulsuoja senove, šventumu, archajiška tradicija ir mistika. Nuo neatmenamų laikų šiame Indijos mieste gyvena šventieji, asketai, mąstytojai, veikė universitetas. Čia stovi per 1000 šventyklų, stūkso didingų rūmų ansambliai, yra didžiausia hindi knygų biblioteka.

Šio miesto archaika žavėjosi ir Markas Tvenas, samprotavęs, jog „Varanasis yra senesnis negu istorija ar tradicija, jis yra senesnis net už pačią legendą ir atrodo dukart senesnis nei visa tai kartu sudėjus.“

Ne vieną tūkstantmetį skaičiuojančios Varanasio gatvelės raizgosi tarsi labirintai, vingiuoja neįtikėtinais posūkiais, o kartais susiaurėja tiek, kad vos beįstengia prasilenkti žmogus ir, sakykime, jautis. Nors tokiose gatvėse vietos keturratėms motorinėms transporto priemonėms nepakanka, čia nuolat zuja dviračiai mopedai, kurie, garsiai birbdami ir laidydami signalus, pėsčiuosius verčia spaustis visai prie pastatų sienų. O pagrindines eismo taisykles senamiestyje diktuoja karvės ir jaučiai – pasipainiosi siaurame kely ir savo drūtu ragu nusitaikys versti tave ant šono, o gal ir dar toliau (beje, jaučiams ne itin patinka motociklai – šiuos, net ir važiuojančius, jaučiai dažnokai taikosi nugriauti, o neretai jiems tai ir pavyksta padaryti). Pagal tvyrantį stereotipą nieks neturėtų pykti ant jaučių padermės padarų – gi indams tai šventi gyvūnai. Vis dėlto teko matyti indų ne tik piktai burnojančių, bet ir fiziškai nepasitenkinimą reiškiančių karvei, štai, pavyzdžiui, rupšnojančiai daržoves tiesiai nuo prekystalio.

M. Vingrio nuotr.

Hinduistai Varanasį laiko švenčiausia vieta Žemėje. Pagal indų mitologiją, pasaulio pradžioje dievas Šiva šioje vietoje sukūrė pirminę žemę. Dėl to Varanasis vadinamas dievo Šivos miestu ir yra pripažintas vienu iš septynių šventųjų Indijos miestų. Beje, Varanasyje, kaip ir kituose šventuosiuose miestuose, nerasi nusipirkti mėsos, o restoranuose – tik vegetariški patiekalai. Sako, kad mieste nenusipirksi ir alkoholio, nors akivaizdu, kad čionykščiai svaigalų tikrai atranda, o apduję, tikrai ne nuo miesto šventumo, šlaistosi pakampiais.

Taigi, yra ir kitas šio miesto veidas: akivaizdus, nustelbiantis ir užgožiantis tą šviesiąją, šventąją, didingąją Varanasio pusę. Miesto gatvėse miega daugybė įvairaus amžiaus elgetų, nuo pat ankstyvo ryto traukiančių kanapės suktines (ar kitokiais būdais vartojančių kanapinį svaigalą). Slankioja daugybė sukčių, suokiančių graudžiausias istorijas apie savo menką būvį ir tokiu būdu siekiančių išvilioti pinigėlių iš baltojo žmogaus. Beje, kad ir kiek pinigų šiems veikėjams duosi, dėkingumo nesulauksi, priešingai – nepasikuklins paprašyti daugiau.

Stebina ir sanitarinės sąlygos šiame mieste (tiesa, visuose didesniuose Indijos miestuose situacija panaši, bet juk Varanasis – šventasis miestas, o ir turistų bene gausiausiai lankomas). Prie šiukšlių kalnų, suverstų čia pat gatvėse, jau lyg ir pripratome, nebe taip stebino ir katino dydžio žiurkės, vidury dienos roplinėjančios miesto sienomis. O mūsų dėmesį atkreipė žymiojoje Gangos pakrantėje prie didžiųjų vartų pastatyti gana ilgus lovius primenantys latakai arba tiesiog prie sienų priveržti keraminiai pisuarai. Visos tos žmogiškosios išskyros nuteka į mistinį „kažkur“, bet tikrai ne į kanalizaciją ar vandenvalos rezervuaro statinaites. O čionykščiai į visa tai jokio dėmesio nekreipia, maža to, kol vieni įsibridę Gangos upės vandeniu šlakstosi ar skalauja dantis, kiti šlapinasi čia pat, palei upę.

Nakvynės Varanasio senamiestyje

Varanasis – viena labiausiai turistų bei piligrimų lankomų vietų visoje Indijoje. Vien iš Indijos kasmet čia suplūsta apie 1 mln. hinduistų ir budistų piligrimų. Šio miesto dažniausiai neaplenkia ir turistai iš Vakarų pasaulio. Ir visiems čia nesunku atrasti vietą apsistoti – tiek ieškantiems dvasingumo, tiek norintiems prabangos, tiek paprastiems klajūnams, besižvalgantiems, kur pigiau pernakvoti.

Ieškantieji dvasingumo dažniausiai apsistoja ašramuose. Tai savotiškos jogos mokyklėlės ar meditacijų centrai, kuriuose miesto svečiai, beje, dažniausiai tai – dvasinio bado kamuojami vakariečiai, bando atrasti hinduizmo gelmes. Ašramas dažniausiai reiškia šventovių arba pastatų kompleksą, kuriame moko tam tikri mokytojai, nuolat vyksta įvairios dvasinės praktikos. Yra tokių ašramų, kuriuose apsistojusieji nuo ryto iki vakaro muša būgnelius ir gieda mantras. Valgo tai, ką jiems paaukoja žmonės, o ir miega visi kartu toje pačioje salėje. Tai tarsi bendruomenė, kurioje mokytojas ir mokiniai gyvena kartu. Ašramuose suteikiama galimybė atsiriboti nuo pasaulietinio gyvenimo bei užsiimti įvairiomis jogos formomis, meditacijomis, religiniais ritualais, giedojimais. Tačiau dažniausiai gatvėse afišuojami ašramai mažai kuo skiriasi nuo gana prabangių viešbučių. Taigi, dvasinio tobulėjimo erdvės Indijoje gerokai prisitaikiusios prie vakarietiškų piniginių storio.

Neieškantys dvasinių praktikų ir potyrių, nakvynę gali rinktis iš daugybės viešbučių, esančių prie Gangos pakrantės. Varanasyje vietų apsistoti yra itin daug, be to, ir pasirinkimas platus. Kiekviename skersgatvyje matyti daugybė iškabų su įvairiais viešbučių pavadinimais. Pavadinimai skambūs, suprantami net ir nedaug apie indų kultūrą teišmanantiems europiečiams: „Shiva Ganga View“, „Om hostel“, „Hare Rama Guest House“, „Sanskrit Hostel“; „Shree Hare Rama Hare Krishna Guest House“ ir pan.

Ir vis tik dažniausiai nereikia nei skaityti tų iškabų, nei dairytis viešbučio, kuriame apsistosi. Mat jau iš tolo (kartais net prieš kelis kilometrus nuo miesto centro) turistus su kuprinėmis pasitinka specialieji agentai – viešbučių siūlytojai. Dažniausiai tai paprasti, neturtingi žmogeliai, gaunantys tam tikrą pinigėlių sumą už tai, kad į viešbutį atveda turistus. Taigi, tokie viešbučių siūlytojai gana įkyriai prikimba ir standartinėmis frazėmis „Are you looking for cheap room?“ ar „Best price for you, my friend“ bando įtikinti apsistoti jo siūlomame viešbutyje. Beje, tikrai verta į šiuos siūlytojus ir jų pasiūlymus atkreipti dėmesį – dažnai mes būtent taip atrasdavome pigiausias nakvynes. Tik svarbiausia neužkibti ant pirmojo sutikto viešbučio siūlytojo, o atvykus į viešbutį dar verta ir pasiderėti.

Taigi, Varanasyje mes kartu su „agentais“ pavaikštinėjome po nemažą dalį svečių namų,vietą apsistoti atradome už 2,5 euro parai. Įsikūrėme pačiame Varanasio senamiesčio centre, ~100 metrų atstumu iki Gangos upės. Tiesa, tame nedideliame kambarėlyje buvo tik lova, elektros lemputė (lango nebuvo) ir ventiliatorius palubėje, tačiau veikė internetas. Beje, šilto vandens nebuvo, bet norėjosi, kad net ir tas, kuris bėga iš šalto vandens čiaupo, būtų vėsesnis. Įšyla gi vanduo, kai temperatūra lauke nuo pat ryto per 40 laipsnių.

Šventoji upė – Motina Ganga

Kodėl gi tiek daug žmonių traukia į Varanasį? Indai tiki, jog pasinerdami į Gangos vandenis nusiplauna visas nuodėmes. Į šį miestą atvyksta minios tikinčiųjų, kuriems svarbu bent kartą gyvenime apsilankyti Varanasyje, tokiu būdu apsivalyti nuodėmes ir pagarbinti dievą Šivą.

Įdomūs padavimai apie tai, kaip Gangos upė atsirado žemėje. Sako, jog pradžioj ji tekėjo kaip dangiškoji upė, bet išklausius šventų maldų Ganga nusileido į Žemę, kad ją apvalytų. Kituose šventraščiuose rašoma, jog Šiva pasigavo Gangos upę, kai ji krito iš dangaus. Tokiu būdu Šiva išgelbėjo žemę, mat kitaip upė savo vandenų svoriu būtų prispaudusi ir sunaikinusi žemę. Tikima, kad Gangos – dievo Šivos upės – vanduo visuomet išlieka tyras (nors užtenka vien žvilgtelėti į to vandens švarumą ir amžinuoju vandens tyrumu greit imi abejoti).

Indai upę personifikuotai net vadina Motina Ganga. Kiti gi šaržuodami šią upę groteskiškai pavadina Mirštančia Mama Ganga, nes šio vandens užterštumas yra neįtikėtinai didelis. Štai neseniai atliktas tyrimas parodė, jog Varanasyje Gangos vandens užterštumo lygis yra maždaug 150 kartų didesnis nei rekomenduojama norma maudytis tinkamame vandenyje. O tikėjimo ekstazės apsvaiginti indai čia taškosi, turškiasi, mirksta vandenyje tarp šiukšlių ir lavonų (!) Apie juos kitąsyk. Maža to, skalauja burnas ir gargaliuoja gerkles, valydamiesi dantis.

Kad ir kaip ten bebūtų, Varanasio kultūra itin susijusi su Gangos upe ir jos religine reikšme. Kas rytą brėkštant, minios maldininkų laiptuotomis terasomis leidžiasi link šventosios Gangos upės atlikti religinių ritualų. Nušvitus pirmiesiems saulės spinduliams tikintieji, norėdami nuplauti visas nuodėmes, pasineria į Gangos vandenis, taip pat semiasi šios upės vandens, atlieka kitas religines apeigas.

Kiekvieną vakarą tūkstančiai žmonių susirenka į ugnies apeigas ant upės kranto – vadinamąsias „Ganga aarti“ ceremonijas. Aukojimo Gangai ceremonija iš tiesų primena meninį performansą, cirko artistų, žonglierių ugnimi pasirodymą. Skambant meditacinei muzikai, sinchroniškai ir plastiškai judėdami jaunieji arba būsimieji brahmanai, papuošti prabangiais auksiniais rūbais, artistiškai atlieka kiekvieną ritualą – skambina varpais, groja kriauklėmis, smilko, degina žvakes ir aukoja kobros pavidalo dievui Šivai bei Gangos upei.

Varanasyje rutina įsirėžusi ir turi visiškai aiškią ir nepertraukiamą tvarką. Prieš patekant saulei – religinės apeigos, saulei patekėjus – švaros ir kiti buities ritualai, o nusileidus – vėl kasdienės maldos ir aukojimai Motinai Gangai. Šie ritualai nepakisdami kartojasi jau tūkstančius metų… Ir kartosis, jei tik iš Mirštančiosios Motinos Gangos dar liks nors kiek gyvasties.

2017 m. rugsėjo 13 d.

Žurnalas „Ateitis“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *