Gyvenimo ritmo greitėjimas, technologijų tobulėjimas, konkurencija, sparčiai augantys reikalavimai, kvalifikacijos lygiai, atsakomybė tiek darbe, tiek studijose verčia mus nuolat įtemptai dirbti. Mąstyti, kaip vienu metu padaryti tris darbus, kaip nesusimauti ir pateisinti lūkesčius. Nenuostabu, kad jaučiamės pavargę, kartais net per daug. Ačiū Dievui už savaitgalius, jie mums duoda laiko atsipūsti, tačiau kai kada pradeda atrodyti, kad dvi dienos yra juokingai mažai. Kad jos nieko neduoda, nebekeičia mūsų vidinės ir išorinės būsenos į geresnę pusę, dar blogiau, – kad ta būsena jau kurį laiką yra abejotinos būklės. Ką gi, vadinasi, esame dar keli likimo draugai, įstoję į „perdegimo“ sindromo klubą.

„Perdegimo“ sindromas pasireiškia kaip sudėtinis reiškinys, kurio priežastimis gali būti darbo aplinkos veiksniai ir individualūs veiksniai, socialinė padėtis. Bent vieno iš šių veiksnių trūkumai gali turėti rimtų pasekmių, pasireiškiančių nuolatiniu nuovargiu, perkrova nuo menkiausios įtampos, energijos stoka, sutrikusiu dėmesiu, tiek darbinėje, tiek asmeninėje veikloje dažnėjančiomis klaidomis. Sumažėja mūsų atsidavimas darbui arba mokslams, mėginame atrasti bet kokią priežastį ten neiti ar sutrumpinti darbo / mokslo valandas, darome ilgesnes pertraukas, sureikšminame laisvalaikį, imame labiau vertinti materialines sąlygas nei pasitenkinimą savo veikla. Išties iki šiol dar nėra vieningai nuspręsta, kokios yra „perdegimo“ sindromo atsiradimo priežastys.

Vis dėlto daugelis tyrėjų sutinka, kad šis procesas prasideda nuo per didelių įsipareigojimų, susijusių su profesija, darbu, karjera, mokslais, atsakomybe klientams, partneriui, šeimai, vaikams, taip pat kokiems nors siekiams. Iš pradžių mes labai motyvuotai dirbame, tikime idealais, prisiimame daug įsipareigojimų, siekiame įgyvendinti svarbiausius planus. Degame smarkiai ir ryškiai, bet liepsna po truputį mažėja, kol visai užgęsta – tuomet ir sudegame. Nemanau, kad tuomet tarp mūsų atrastume bent vieną, kuris pripažintų, jog nebegali ištverti užgriuvusio krūvio, kad nesusidoroja su savo pareigomis, yra bejėgis.

Priešingai – tie, kuriems gresia „perdegti“, beveik visada turi stipriai išugdytą atsakomybės jausmą ir net nesiruošia pasiduoti. Ne, jie ima dar labiau stengtis, dar daugiau aukojasi dėl savo veiklos. Jie kaip galėdami slepia savo išsekimą nuo visų, kol visai netenka jėgų. Nepasitenkinimas, nusivylimas, kad šitiek duodama, tačiau vis mažiau gaunama atgal, gali pereiti į rezignaciją ir net neviltį, pagiežą. Atsiradę simptomai vis stiprėja, kol galiausiai perima mūsų jausmų ir veiksmų kontrolę.

Žinau, informacijos tikrai daug, todėl natūralu, kad gali kilti klausimas, kaip vis dėlto suprasti – „perdegėme“ ar ne. Amerikiečių mokslininkas C. Cherniss’as „perdegimą“ apibūdina kaip rezultatą proceso, į kurį įeina darbo krūvis, stresas ir psichologinis prisitaikymas, kai iš pradžių kantriai dirbę, vėliau dėl patirto streso mes norime pasitraukti iš darbo. Jis pateikė tris „perdegimo“ stadijas: pirmoji stadija – stresas, kai sutrinka pusiausvyra tarp teikiamų reikalavimų ir mūsų galimybių; antroji stadija – spaudimas. Tai yra ūmi, trumpalaikė emocinė reakcija į šios pusiausvyros sutrikimą. Atsiranda baimė, įtampa, nuovargis, išsekimas; trečioji stadija – gynimasis puolant. Jos metu keičiasi mūsų požiūris ir elgesys, atsiranda tendencija su žmonėmis elgtis šaltai, dirbti arba bendrauti mechaniškai ar net grubiai, su išankstine neigiama nuostata. Taip stengiamės patenkinti savo poreikius. Pažįstama? Na, tuomet, manau, privalu papasakoti apie tai, ką daryti, jeigu vis dėlto suvokėme, kad galime sau diagnozuoti „perdegimą“.

Kas gali padėti atsigauti? Viskas, ko iki šiol sau neleidome, nes manėme, kad neturime tam laiko. Specialistai dažnai rekomenduoja savęs puoselėjimu pagrįstą praktiką, tiesa, svarbu, kad ji būtų realistiška. Pradėkime aktyviau palaikyti bendravimą asmenimis už darbinių / mokslų santykių ribos – draugais, esu tikra, kad jie mūsų tikrai pasiilgo. Saugokime asmeninį laiką nuo darbinių / mokslų reikalų (pvz: kaip ilsimės – atjunkime mobilųjį telefoną, juk taip gera žinoti, kad laukia laikas, šimtu procentų skirtas TIK sau). Prisiminkime miego, fizinio aktyvumo, mitybos ir poilsio svarbą – šie dalykai prideda gyvenimui nuostabios vertės. Atidžiai pasverkime, kada triūsiame dėl to, kad to reikia, o kada todėl, kad sunku atsispirti galimybei viską padaryti dar geriau, tobuliau, daugiau ir tada jau spauskime stabdžius, bičiuliai!

Sustoję ramiai prisėskime ir įvardinkime sau aiškiai, kiek, ir dėl ko mes dirbame, o tuomet pridėję ranką prie širdies – kiek mums išties reikėtų dirbti tam, kad jaustumėmės komfortabiliai. Labai svarbu – išmokime pasakyti du stebuklingus žodžius – „ne“ ir „stop“. Šie žodžiai tikrai gelbsti gyvybes, patikėkite. Ir galiausiai – įneškime į savo gyvenimą kuo daugiau džiaugsmo, humoro. Juokimės, šypsokimės, kad ir iš pradžių dirbtinai (vitaminas C besišypsant juk neatskiria apgaulės – jis vis tiek gaminasi ir kelia mums energiją bei nuotaiką!), žiūrėkime komedijas ir leiskime sau smagiai kvailioti. Dabar yra metas, kai to tikrai reikia.

„Perdegimo“ sindromas išties gali būti kietas riešutėlis, tačiau, žinote, kaip sakoma – témpora mutántur nos et mutámur in illis1. Taigi šiukštu nenurašykime savo padėties, nes, patikėkite, draugai, ateis vienas šventas sekmadienis, kai saulutė mums pro langą nušvis meiliau nei bet kada. O mes kaip tas feniksas iš pelenų vėl lengvai pakilsime ir nuplasnosime į gyvenimą.

Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 1

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *