Barokinė opera – vienas slėpiningiausių reiškinių, su kuriais esu susidūrusi: išskirtinai gurmaniška, nors ritmas užvaldo kūną prieš tavo paties valią; sklidina tokios giedros ekstazės, kokią įmanoma atrasti tik žydrame laimingiausių prisiminimų danguje, bet drauge drastiška it narkotikas, savo haliucinogeniniu efektu ir bet kokius žemiškuosius dėsnius prašokančia energija sukeliantis neįveikiamą priklausomybę. Tai sena muzika, atlaikiusi šimtmečius, bet kodėl ji tokia moderni ir nauja mūsų dienomis?.. Ir apskritai, ar tik ji, vienas įnoringiausių mano pažįstamų tvarinių, palanki išskirtinai vien patiems virtuoziškiausiems atlikėjams pasaulyje, nepasirodys kur kas gyvybingesnė negu įprasta jos amžiuje, turint omeny, kad įgydama naujas formas, ji sugeba netgi šiomis dienomis pasiūlyti begalę… pasaulinių premjerų? (Duok Dieve, visiems mums tiek energijos ir išmonės brandžiame amžiuje…)

Apskritai barokinė opera užima itin dviprasmišką padėtį visuomenėje. Viena vertus, kone kiekvienas nors kiek su klasikine muzika susipažinęs žmogus yra girdėjęs tokias subtilias, bet vokaliai sąlyginai nesudėtingas arijas kaip Lascia ch‘io pianga, Ombra mai fu ar J‘ai perdu mon Eurydice (kodėl vadinu jas sąlyginai nesudėtingomis, pamatysime netrukus, kai pažvelgsime į kitą šios operos veido pusę). Tai neginčytinai nuostabūs kūriniai, puikiai perteikiantys tam tikro meninio transo efektą, būdingą to laikotarpio muzikai. Vis dėlto, tai tik viena iš begalės šio klastingo reiškinio plotmių, beje, daugiau ar mažiau atrandama kiekvieno, besimokančio operinio dainavimo.

Tačiau juk minėjau, kad nedaug žinau tokių snobų kaip barokinė opera, kuriai, mat, reikia tik geriausių iš geriausiųjų, t.y. virtuozų ties antgamtiškumo riba. Laimei, kurdamas muziką, Hendelis turėjo Caffarelli ir Carestini, o Porpora – legendinį Farinelli, todėl jiems neteko gaišti per daug laiko adaptuojant vokalo partijas mirtingiesiems – galima buvo rašyti tiesiai angelams. Užtat dabar, pastaraisiais metais vis labiau besivystant technikai ir komunikacijai, po kastratų eros kone visiškai nutilus didžiausio vokalinio virtuoziškumo reikalaujantiems kūriniams (baroko epochoje didžioji dalis operos dainininkų buvo kastratai, atlikdavę ir moteriškas roles bei pasižymėję ypatingai aukštu, nemutavusiu balsu), atsirado galimybė surinkti didžiausius barokinio atlikimo virtuozus ir atgaivinti begalę paties aukščiausio meistriškumo reikalaujančių šedevrų, mūsų dienomis atliekamų kontratenorų bei koloratūrų.

Šioje apžvalgoje, apimdama dalį ryškiausių pastarųjų metų baroko operos įrašų, pristatysiu ir kai kuriuos esminius vardus mūsų aptartame barokiniame renesanse.

Nicola Porpora Germanico in Germania

Ši neseniai pasirodžiusi opera kaip tik ir yra vienas puikiausių barokinio akibrokšto pavyzdžių: įspūdinga opera, sukurta pirmos klasės kompozitoriaus ir garsiausio visų laikų kastrato Farinelli dainavimo mokytojo Nicola Porporos, reikalaujanti absoliučių vokalo virtuozų net šalutinėse rolėse ir, negana to, šiais metais pirmą kartą, per visą istoriją, įrašyta. O nuostabiausia tai, jog pastaraisiais metais mus pasiekia ne viena tokių operų, atgaivinta būtent pagrindinio Germanico in Germania atlikėjo, turbūt garsiausio kontratenoro po Philippe Jaroussky, kroato Max Emanuel Cencic.

Jo ir jo atstovaujamos baroko operos agentūros Parnassus rūpesčiu tokių neįtikėtinų muzikinių atradimų sulaukiame kasmet. Žymusis kontratenoras kartu su geriausiais šios srities solistais paskutiniu metu pristatė tokias pasaulines premjeras kaip Siroe re di Persia, parašyta vienos esmingiausių rokoko muzikinių figūrų Johann Adolf Hasse, ar Leonardo Vinci Catone in Utica bei Artaserse, visas šokiruojančias savo įžūlumu tikėtis iš atlikėjų antžmogiškų vokalinių sugebėjimų. Na, bet, ačiū Dievui, yra neįžeidžių solistų, sutinkančių ir su tokiomis sąlygomis.

Visi šiame įraše pasirodantys atlikėjai yra absoliutūs savo srities profesionalai. Jaučiu būtinybę išskirti tris jų: ką tik minėtą kroatų kontratenorą, rusų koloratūrinį sopraną Julia Lezhneva ir ispanų tenorą Juan Sancho. Pirmieji du dainininkai atlieka operoje pagrindines roles, apskritai nepaliekančias laiko atsipūsti nuo aukštojo pilotažo vokalinių žaidimų: Porpora, kaip ir Hasse bei Vinci, suteikė ypatingai daug erdvės barokinėms puošmenoms (melizmoms). Įspūdingas čia ir tenoro Juan Sancho vaidmuo. Apskritai būdamas pagrindiniu baroko tenoru pasaulyje (išskirtinis titulas, reiškiantis, kad atlikėjas valdo balsą maždaug kaip Karavadžo teptuką), Sancho iš pirmo žvilgsnio nustebina pasirinkdamas itin mažai operoje veikiančio personažo rolę. Vis dėlto, užtenka išgirsti Nocchier, che mai non vide l‘orror della tempesta, kad pasidarytų aišku, jog kad jau vis tiek tik keli tenorai pasaulyje gali išpildyti šią ariją, tai kodėl gi ne Sancho su savo charizmatišku demono balsu…

Max Emanuel Cencic Porpora Arias

Kokiu būdu Cencic sugeba be paliovos atradinėti baroko operos šedevrus, įrašinėti juos, kurti pastatymus (vienus elegantiškiausių, subtiliausių bei originaliausių, turėčiau pastebėti), užsiimti savo scenos draugų koncertine apranga ir dainuoti operoje, neįsivaizduoju. Kaip bebūtų, jis visa tai daro, o jo darbo rezultatas visada tik premium klasės.

Naujausias Cencic diskas, dedikuotas pastaruosius keliolika metų vienam daugiausiai pasaulinių įrašų premjerų sulaukusiam italų kompozitoriui Nicola Porpora, tęsia Cecilia Bartoli pradėtą kelią 1999-aisiais, kai nepaisant diskų kompanijų pasipriešinimo, atlikėja išleido The Vivaldi Album, sudarytą iš tuo metu visiškų retenybių ir dėl savo sukelto boom‘o daugelio laikomą baroko atgimimo atspirties tašku. Cencic naujajame įraše taip pat pristato visiškai nepelnytai užmirštus (na, gerai, mirtingiesiems vargiai išdainuojamus…) išskirtinio baroko kompozitoriaus kūrinius, pasižyminčius emociniu sodrumu ir ryškia vaizdinija (didelė dalis jų įrašyti pirmą kartą).

Klausantis Porpora Arias apima jausmas, tarsi priešais save regėtum gyvąjį paveikslą, kuriame besiritančios bangos bet kurią akimirką gali palytėti tave savo purslais. Nepriekaištingas Cencic atlikimas, jo išskirtinai komfortiškas, šiltas, švelnus ir nepaprastai temperamentingas balsas bei turtingas afektų spektras šiame diske sukuria mistinę atmosferą, įsiliejančią į dvasią, tarsi ten jos jau būtų laukųsi specialiai paruošta vieta…

Dėl muzikos retumo, atsispindinčio ir youtube, siūlau pasižiūrėti video su Cencic atliekančiu Porporos ariją iš kito albumo:

Audio iš aptariamo albumo:

Philippe Jaroussky La storia di Orfeo

Šis 2017-aisiais išleistas garsiojo prancūzų kontratenoro įrašas yra apskritai vienas daugiadimensiškiausių albumų, kuriuos esu girdėjusi: jis paprasčiausiai nukelia tave į savo specifinį, transcendentinį pasaulį, kurio siela taip beprotiškai ilgisi, stebėdama padūmavusią šviesą, išsiliejusią palei žvakės liepsną… Tai keistą sakralumo jausmą žadinantis diskas, kuris taip iki galo klausytojo niekad ir nepaleidžia.

Gana netolimuose planuose turėdamas dirigento karjerą ir stengdamasis išgauti kiek įmanoma daugiau iš savo balso, kol jis su amžiumi neprarado krištolinio skaidrumo, pastaruoju metu Jaroussky pradžiugina mus nemažu kiekiu stulbinančių albumų, tarp kurių La storia di Orfeo man regisi vienas ypatingiausių (be abejo, jeigu maksimalus tobulumas apskritai gali turėti gradaciją).

Įrašo tema – Orfėjo istorija, atspindėta XVII a. italų operoje, ar tiksliau, trijų kompozitorių – Monteverdžio, Rossi ir Sartorio – kūryboje. Tai ankstesnio baroko muzika negu Porporos, užtat mes susiduriame su archaiškesne, daugiau folkloro motyvų išsaugojusia opera, kuri jautriai atliekama šviesiu bei nesuvokiamai skaidriu atlikėjo balsu, mus tarsi įveda į savotišką dvasios apvalymo ceremoniją: „kol kas sekime deglo šviesą ir per daug nesigręžiokime į tai, kas nesuvokiama, ir galiausiai vis tiek išnirsime iš šito požemio į visa paaiškinančią šviesą“, o gal… „žmogiška valia visada vers mus gręžtis į Euridikę ir išgyventi netektį su visu jos akinančiu skausmu, bet kai užges paskutinė žvakė, mes pamatysime, kad iki šiol regėjome neteisingai: tai ta nežinomybė buvo sklidina šviesos ir tai ji buvo tai, ko mes iš tiesų laukėme, stengdamiesi praskaidrinti laukimą blausia žvakių liepsna“? Kaip bebūtų, tokios mintys neišvengiamai užplūsta klausantis šio subtilaus, meditatyvaus įrašo.

Kartu su kontratenoru albume išgirstame ir vengrų sopraną Emöke Baráth, nors ir ne taip plačiai pažįstamą kaip Jaroussky, bet tobulai įsiliejančią į nepriekaištingą įrašo visumą. Beje, turint omeny, kad net disko apipavidalinimas nepriekaištingai išpildytas, įvedant mus į kontrastų pasaulį, kuriame esame priversti sekti pro tamsų rūką besiliejančios šviesos gijelę, prisiliesti prie šio įrašo yra daugiau nei rekomenduotina.

Xavier Sabata Catharsis

Naujausią katalonų kontratenoro diską Catharsis geriausiai apibūdina žodis katarsis (taip, pavadinimas turinį atitinka šimtu procentų). Atlikėjas, nuolatos bendradarbiaujantis su Parnassus, taip pat vienas reikšmingiausių mūsų laikų kontratenorų, šiuo įrašu mums siūlo absoliučią priklausomybę sukeliantį emocinį svaigulį, pasireiškiantį ryškiaspalvėmis, kibirkščiuojančiomis meninėmis vizijomis. Sabatos balsu ir rinktiniais kūriniais srūvanti energija suteikia dvasiai atgaivą, tolygią minkštai ir šiltai vasaros liūčiai po kelias dienas užsitęsusios tvankos, todėl aš drįsčiau priskirti įrašą vaistų kategorijai.

Apskritai šis kontratenoras, pasižymėdamas įspūdinga dramatine įtaiga ir stipriu balso charakteriu bei rafinuotu atlikimu, priverčia pajusti bet kokią norimą būseną, o šiame albume jų tikrai begalė ir skirtingiausių. Susitikime su klausytojais Madride Sabata pripažino, kad įrašinėti diskus, apimančius kokio nors vieno kompozitoriaus kūrybą, yra nepalyginamai mažiau finansiškai rizikinga negu sudarytus iš skirtingų autorių kūrinių, mat publika pirmiausia pratusi rinktis albumą pagal kompozitorių, o tik paskui pagal atlikėją. Todėl mums belieka džiaugtis, kad ne visada priimami finansiškai palankiausi sprendimai… Šiame įraše pasirodančio retenybės – paties aukščiausio įmanomo lygio: šalia išskirtinai virtuoziško Vivaldžio Gelido in ogni vena (turbūt žinomiausio kūrinio sąraše), gausu netikėtų atradimų, parašytų tokių tik po truputį iš užmaršties prikeliamų meistrų kaip Orlandini, Ariosti, Sarro ir kiti. Tad tai dar viena maloni iki galo mums dar nepažintos baroko galybės apraiška.

5 Comments

  1. Puikūs, išsamūs aprašymai, sustiprinantys klausymo įspūdį, vienas malonumas skaityti. Ačiū labai

  2. Barokas – neabejotinai vienas ryskiausiu laikotarpiu, suformaves visuomenes samprata i muzika kaip meno israiska, atskleides jos verte, kaina ir padovanojes pasauliui virtuozus ir ju kuryba, interpretacijas. Labai dziugu, kad dalinamasi straipsniais sia tema, svieciamas ir informuojamas operos meno dar neprisijaukines jaunimas! Rasymo stilius kausto, o svarbiausia, skatina susimastyti! Brava, Ieva!👏🏻

  3. Sveikinu straipsnio autorę už drąsą ir ryžtą išsamiai papasakoti apie Baroko operą. Tikiu, kad tokiu būdu sugebėsime praplėsti lietuvių publikos žinias apie aukštąją kultūrą!

  4. Žavingas straipsnis, malonūs klausytis kūriniai 🙂 Smagu, kad rašai ir skleidi žinias tokiomis temomis.

  5. Vertingas ir prasmingas straipsnis, supažindinantis tiek su baroko opera kaip muzikiniu reiškiniu, tiek su žymiausiais kompozitoriais, kūriniais bei operos dainininkais, ugdantis publiką, galinčią suvokti unikalią epochos estetiką ir vokalinę tradiciją bei gebančią žavėtis jos muzikiniais šedevrais. Išties puiku, kad kultūrinės temos nelieka periferijoje. Ačiū straipsnio autorei!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *