1886 metais Ariogaloje, tuometinėje Rusijos imperijoje, gegužės 16 dieną pasaulį išvydo Stasys Šalkauskis.

Gimė gydytojo ir bajoraitės šeimoje, kuri buvo gana pasiturinti, išsilavinusi. Stasys buvo trečiasis šeimos vaikas, nuo pat vaikystės pasižymėjęs silpna sveikata.

1888 m. kartu su gausia šeima buvo persikėlęs į Rygą, bet po poros metų grįžo ir visam laikui apsigyveno Šiauliuose, kur sulaukęs vos 55 metų, 1941 m. gruodžio 4 d. mirė.

Jau besimokant Šiauliuose gimnazijoje pasireiškė silpnos Stasio sveikatos negalavimai. Nors mokėsi gerai, tėvo kolegos gydytojai patarė iš viso neleisti Stasiui baigti gimnazijos, nes jo sveikata esanti per silpna, kad galėtų studijuoti universitete. Jau 1905 m. baigęs gimnaziją, jis su broliu Kaziu išvyko studijoms į Maskvą.

Maskvoje studijavo teisę ir ekonomiką tik 2,5 metų. Susirgęs džiova tėvo buvo išsiųstas į Samarkandą, kur studijas toliau tęsė savarankiškai. Tik trumpam grįždavo į Maskvą laikyti egzaminų, ta proga aplankydamas tėvus Šiauliuose. Parašęs diplominį darbą  apie  Turkestano ekonomiką Šalkauskis 1911 m. baigė Maskvos universitetą ir pradėjo Samarkande dirbti advokato padėjėju.

Tačiau teisininko profesija jo netenkino, ypač po to, kai įsitikino, kad ne visuomet teisės priemonėmis pavyksta apginti teisingumą. Vis intensyviau pradeda domėtis filosofija. Įveikęs anksčiau išgyventą tikėjimo krizę, jis įsitikina, kad krikščionybė savo universalumu ir sintetiniu pobūdžiu lenkia visas kitas religijas ir pasaulėžiūras. Tai jam tampa filosofiškai motyvuotu tikėjimu ir pasaulėžiūra, skirtingai nuo tradiciškai paveldėtos naivios katalikybės, kas tapo visos tolimesnės jo filosofinės ir pedagoginės veiklos pagrindu.

Pradėjo filosofijos klausimais susirašinėti su A. Jakštu-Dambrausku, kuris 1913–1914 m. „Draugijoje“ atspausdino didesnį Šalkauskio darbą – studiją „Bažnyčia ir kultūra“. Šis darbas savo originalumu atkreipė skaitančios visuomenės dėmesį ir A. Jakštas išrūpino Šalkauskiui „Motinėlės“ draugijos stipendiją filosofijos studijoms užsienyje. Tam jis pasirinko katalikišką Friburgo universitetą. Kur jis 1915 m. pabaigoje ir išvyko. Ilgoje kelionėje per Peterburgą, Suomiją, Švediją, kur susitiko su J. Tumu-Vaižgantu, toliau per Norvegiją ir pavojingu karo metu jūros keliu į Angliją ir Prancūziją, jis pagaliau pasiekė Šveicariją. Pradžioje dirbo įgaliotiniu Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir ruošėsi studijoms, tobulindamas savo prancūzų kalbą. Čia susidūrė su lietuvių politine akcija užsienyje, siekiant Lietuvai nepriklausomybės ir jos veikėjais. Kai kuriais iš jų teko skaudžiai nusivilti. Studijas pradėjo tik 1916 m. rudenį Friburgo universitete pasirinkęs dvi specialybes – filosofiją ir pedagogiką, o kaip šalutinę – filosofijos istoriją. Su tokia sveikata, nuolat sirguliuodamas ir beveik kasmet priverstas gydytis, tik išskirtinai valingas asmuo galėtų baigti dviejų specialybių studijas dviejuose universitetuose, tuo pat metu Friburge parašyti kelis veikalus, išlaikyti visus reikiamus egzaminus ir įgyti daktaro laipsnį. Dar vaikystėje ilgai stovėdamas ant vienos kojos ir paklaustas tėvų kodėl taip darąs – atsakė „valią grūdinu!“, lyg nujausdamas, kiek tos valios pastangų reikės tolimesniam gyvenime.

Jis galutinai suformavo ir suredagavo ateitininkų principus, ateitininkų ideologijos esmę, parašė knygą „Ateitininkų ideologija“.

Grįžęs į Lietuvą, 1921–1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“  bei pradėjo dėstyti. 1922–1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete dėstė filosofiją, gavo docento laipsnį, 1922 m. ir profesoriaus. 1939–1940 m. tapo VDU rektoriumi.

1932–1934 m. redagavo žurnalą „Židinys“. Bendradarbiavo katalikiškos orientacijos žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Draugija“, „Logos“ ir kt. Buvo Lietuvos katalikų mokslo akademijos steigimo (1922 m.) iniciatorius, nuo 1933 m. jos akademikas, 1938–1940 m. pirmininkas. 1927–1930 m. ateitininkų federacijos vadovas.

S. Šalkauskis, dėstydamas filosofiją universitete, susipažino su studente Julija Paltarokaite – geriausia Salomėjos Nėries drauge. Julija pamilo profesorių ir visais įmanomais būdais siekė atkreipti jo dėmesį. Studentė netgi vaikščiojo pas jį į namus papildomai mokytis, kad galėtų būti šalia jo. Taigi, net nebaigusi studijų, 1927 m. ji tapo S. Šalkauskio žmona. Prasidėjus karui, profesoriui buvo pasiūlyta trauktis į kitą šalį. Tačiau S. Šalkauskis neišdavė savo tautos bei įsitikinimų ir liko Lietuvoje, bet… buvo atleistas iš darbo. Gerbiamo profesoriaus nepriėmė dirbti jokia įstaiga. Likusį gyvenimą S. Šalkauskį išlaikė jo žmona – bibliotekininkė Julija Šalkauskienė.

 

Kartu susilaukė sūnaus, būsimo fiziko, visuomenininko Juliaus Šalkauskio, kuris mirė sulaukęs garbaus amžiaus 2018 kovą.

Kalbant apie Stasio Šalkauskio charakterį, galėtume įvardinti stiprų polinkį į loginį bei abstraktų mąstymą, pirmenybės teikimą teorijai, o ne praktikai. Racionalus ir nuoseklus minčių dėstymas pasireiškė tiek jo veikaluose, straipsniuose, tiek ir kasdienybėje. Jis visą gyvenimą griežtai laikėsi racionalaus darbo ir poilsio rėžimo, be kurio jo silpna sveikata nebūtų pakėlusi tokios darbų ir pareigų gausybės.

S. Šalkauskis visą gyvenimą išliko nuosaikiu tomistu, taip pat domėjosi tauta, kultūra, kalba. Siekė universalumo, sistemingumo, stengėsi suderinti antgamtiškumą ir prigimtį, tradiciją ir pažangą, skirtingas žmogaus veiklos apraiškas sudėlioti į logišką visumą. S. Šalkauskis į naują lygį pakėlė prieškario Lietuvos filosofijos mokslą. Tai buvo kitas pasaulis, viliojantis ne tiek kilniomis idėjomis, bet ir uždrausto vaisiaus trauka. S. Šalkauskis praturtino mokslą kultūros filosofijos žodynu. Jo filosofijos terminų žodynas vartojamas ir šiandien.

Labiausiai žinomi veikalai: Kultūros filosofijos metmenys (1926), Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai (1926 ir 1933), Visuomeninis auklėjimas (1932), Ateitininkų ideologija (1933), Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933), Bendroji filosofijos terminologija (1938), studija Bažnyčia ir kultūra (1913).

Nepartiškumas buvo pagrindinis jo politinės laikysenos principas. Jis visada pabrėždavo savo kaip nepartinio poziciją, leidžiančią, esant reikalui, vienodai kritikuoti visas partijas. S. Šalkauskis gyveno laikotarpiu, kai senoji liberalioji demokratija griuvo, tuo tarpu ją keitė autoritariniai, ideologiškai orientuoti fašizmo ir nacionalsocializmo režimai. S. Šalkauskis liko ištikimas demokratijai ir savo idėjoms. 1927 metais jis parašė laišką Antanui Smetonai, kuriame pasisakė prieš 1926 metų perversmą kaip prieš politinio nesubrendimo ženklą, keliantį valstybei didelį pavojų.

Į  politinius procesus visuomenėje ir valstybėje Šalkauskis žiūrėjo pedagogo akimis. Savo veikale „Visuomeninis Auklėjimas“   blaiviam požiūriui į politiką ugdyti jis paskyrė net penkis skyrius. Gyvenimo gale jis buvo apgalvojęs ir pradėjęs rašyti šiuo klausimu atskirą veikalą. Deja, nesuspėjo, liko tik pradiniai to darbo apmatai ir valdymo santvarkos schema.

Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad nepasiekus visuomenėje pakankamai aukšto dorinio ir kultūrinio lygio, jokia tobulesnė valstybės santvarka yra neįmanoma. Todėl veikale „Visuomeninis auklėjimas“ daug dėmesio skiriama politiniam, ekonominiam, socialiniam, tautiniam ir tarptautiniam auklėjimui. Jam rūpėjo skatinti dorą tautiškumą, susikalbėjimą tarp tautų.

Šalkausis 1940 m. pirmos sovietinės okupacijos sąlygomis negavęs jokio, net mokytojo darbo ir po 3-iojo infarkto, sirgdamas intensyviai galvojo apie planuojamą veikalą, detaliai liečiantį optimalią Lietuvai politinę ir socialinę santvarką, po to, kai ji išsivaduos iš okupacijos. Galbūt šį veikalą buvo pradėjęs rašyti ir anksčiau, nes daug jo rankraščių sudegė per karą Šiauliuose. Tačiau jausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, jis sukaupęs paskutines jėgas bandė užfiksuoti šios santvarkos projekto metmenis. Liko tik keli lapeliai šio teksto ir valstybės valdymo schema, sudaryta jo žmonos, prieš pat jo mirtį, kai jis jau pats negalėjo rašyti net lovoje, ant specialaus tam pagaminto pulto.

ŠALKAUSKIO SIŪLOMA OPTIMALI VALSTYBĖS VALDYMO SISTEMA

Jam atminti Ateitininkų sendraugių sąjunga JAV 1968 metais įsteigė S. Šalkauskio kūrybinę premiją. Ją gavo keturi „Lietuvių katalikų mokslų akademijos“ veikėjai. 1999 metais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba šią premiją atnaujino.

2007 m. Religijos studijų kolegijai suteiktas Stasio Šalkauskio vardas (Stasio Šalkauskio kolegija).

2011 m. išleistas S. Šalkauskiui skirtas pašto ženklas.

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *