Šiandien, gegužės 16 d., Lietuvos fotografijos modernistas Aleksandras Macijauskas švenčia savo 80-metį. Kitados po Antano Sutkaus išsakyto komplimento, kad jis fotografuoja taip gerai, kaip prancūzų klasikas Henri Cartier-Bressonas, A. Macijauskas juokais atkirto: „Bressonas jau yra, aš noriu tapti Aleksandru Macijausku“, ir šios krypties nuosekliai laikėsi penkis savo paties fotografijos dešimtmečius.
Tarp žymiausių fotomenininko darbų ciklų – „Lietuvos kaimo turguose“, „Demonstracijos“, „Veterinarijos klinikose“, „Atmintis“, „Išeinantys medžiai“ ir kt., kuriuose A. Macijauskas išsiskiria savitu požiūriu į gyvenimą ir žmogų.
Kaip savo straipsnyje apie fotografą rašė šviesios atminties kritikas Skirmantas Valiulis, „pats kilęs iš kaimiškos sodybos, kurią prarijo greitkelis Vilnius–Kaunas, A. Macijauskas išliko ne itin romantiškas kaimietis: „Man pasaulis – tai kaimas su savo šventuoju, savo kvaileliu ir savo pasileidėle. Jei tebūtų vienas iš trijų, tuomet domintų mažiau…“
Daugiausia dirbdamas su plačiakampiu fotoobjektyvu, menininkas plėtė tikrovės sampratą, atverdamas neregėtas perspektyvas bei savitą paties mąstymą, kuriam nesvetima pašaipą, ironija, o kai kada net groteskiškas nūdienos žmogaus būties apmąstymas.
Žinoma, toks požiūris sovietmečiu nebuvo priimtinas. Tačiau A. Macijauską gan anksti atrado Vakarai. Amerikiečių kritikas Steve‘as Yatesas fotografą apibūdino kaip „avangardinį dokumentininką“ liudijantį gyvą sielą, tikrovės komplikuotumą ir teigiantį, jog dangus neatskiriamas nuo pragaro, o kūnas – nuo sielos.
A. Macijauskas tapo mokytoju, išugdžiusiu tokias fotografijos asmenybes kaip Virgilijus Šonta bei Romualdas Požerskis, o taip pat ir jaunesnės kartos kūrėjus Gintarą Česonį, Rimaldą Vikšraitį ar Mindaugą Kavaliauską.
Nuotraukos autorė Evgenia Levin
