Kai žmogus įgauna galią priversti kitus vykdyti jo paliepimus, net ir tuos, kurių teisingumu ir prasmingumu vykdytojai abejoja, neišvengiamai susiduriame su situacija, kuri pavojų kelia pirmiausia galią turinčiam. Tai moralinio suglebimo pavojus. Neretai prireikia nemažai laiko, kad jis išryškėtų. Būna atvejų, kai jį aiškiai diagnozuoti sugeba tik istorikai. Nieko keisto, kad būtent istorikui Lordui Actonui priklauso garsi ištarmė: „Valdžia gadina; absoliuti valdžia sugadina absoliučiai.“

Žmonės, kuriems tenka valdžios našta, paprastai nėra natūraliai blogi. Labai dažnai pradžioje, kai tik įgyja galią, jie turi gerų ketinimų, nori „daryti gera žmonėms“. Tačiau bėda, kad dažnai vienintelis jų būdas daryti šį „gera“, jų įsivaizdavimu, yra įvesti daugiau varžančių įstatymų.

Akivaizdu, jog nėra prasmės leisti įstatymą, pagal kurį žmonės turėtų daryti tai, ką jie ir taip darytų, arba tokį, kuris draustų jiems daryti tai, ko jie ir šiaip nedarytų. Taigi, politinės galios valdytojas galėtų palikti kiekvienam asmeniui laisvę elgtis kaip nori, tol, kol tas asmuo nepažeidžia visų kitų asmenų teisių. Tačiau toks modelis atrodo beprasmis žmogui, kuris nori realizuoti politinę galią, nes jis klausia savęs: „Kaip aš galiu ‚daryti gera‘ žmonėms, jei tiesiog palieku juos ramybėje?“ Be to, jis nenori būti įrašytas į istoriją kaip „nieko nedaręs“ lyderis, minimas kur nors išnašose. Tad toks žmogus pradeda leisti įstatymus, kurie privers visus kitus asmenis prisiderinti prie jo supratimo, kas jiems yra gerai.

Tai pavojingas aspektas! Kuo daugiau suvaržymų ir prievartos jis primeta kitiems žmonėms, tuo didesni išbandymai tenka jo paties moralei. Augant apetitui naudoti prievartą prieš kitus žmones, jis vis labiau apsupa save patarėjais, kurie taip pat jaučia kylantį savotišką malonumą, versdami kitus paklusti savo sprendimams. Jis skiria savo draugams ir šalininkams lengvus ir iš esmės nebūtinus darbus. Jei tokių užduočių nėra pakankamai, valdžia jas sukuria.

Kai kuriais atvejais patogūs darbai, komfortiškos pareigybės siūlomos potencialiems konkurentams, „perkant“ jų lojalumą. Galios valdytojas labai dažnai susigalvoja būdų „save įamžinti“ ir tada sunkiai uždirbti žmonių pinigai keliauja grandioziniams projektams. Tie, kas išdrįsta priešintis, paskelbiami valstybės priešais, o išskirtiniais atvejais net sukuriama nepaprastoji padėtis, dar praplečianti valdžios įgaliojimus.

Deja, istorijoje daug pavyzdžių, kai didelę galią sukaupęs ir ilgai valdžioje užsibuvęs valdovas padaro išvadą, kad galia ir išmintis yra vienas ir tas pats. Kadangi jis turi galią, vadinasi, jam pavaldi ir išmintis, tad jis gali nustatyti kriterijus, kas teisinga, o kas – ne. Ypač mūsų laikais jaučiama tendencija, kai žmogus, išrinktas į kurią nors viešą poziciją, yra įsitikinęs, kad kartu su sprendimo galia jis tampa visažiniu ekspertu. Tokiu atveju ypač lengva prarasti gebėjimą skirti, kas yra moraliai teisinga, nuo to, kas politiškai teisinga.

Istorija moko, jog valdžia gadina, ir todėl labai svarbu, kad jos našta būtų ribojama, o valdžioje esantys būtų nuolat piliečių kontroliuojami ir „gelbėjami“ nuo pagundų.

Vertė Diana Gancevskaitė

Dominykos Navickaitės nuotr.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *