Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.

Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.

„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, atleidimą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.

Apie šį unikalų leidinį (jį kūrė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, jidiš kalbos redaktorė Akvilė Grigoravičiūtė ir kt.) Gediminas Kajėnas kalbina I. Rudaševskio dienoraščio vertėją, literatūrologą Mindaugą Kvietkauską.

Nuotraukos autorė Vaida Čipkė

Nuo šio I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ parašymo praėjo 75 metai, bet lietuviškai jis išleistas tik dabar. Kaip manote, ar tai nepavėluotas leidimas? O gal priešingai – dar per ankstyvas?

Lietuvių kalba jau anksčiau buvo pasirodžiusios tokios knygos kaip Hermano Kruko „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“, Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraštis“, Avromo Suckeverio memuarai „Iš Vilniaus geto“. Šių metų pradžioje išleistas I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas esmingiausių Holokausto dokumentų, itin autentiškas tų įvykių liudijimas, užpildantis labai svarbią Vilniaus geto gyvenimo bei mūsų istorinės atminties spragą.

Žinoma, gaila, kad tai įvyko tik dabar, nes pažvelgus į istorikų atliktus Holokausto tyrinėjimus akivaizdu, jog kitais šaltiniais savo darbuose jie plačiai remiasi, o I. Rudaševskio vardas dar nėra įprasmintas,  jo dienoraštis beveik visiškai neapmąstytas.

Tenka pripažinti, ir tai, kad dar labai daug judaikos šaltinių mums trūksta. Kaip, beje, ir pajėgumų išversti juos iš hebrajų bei jidiš kalbų ir su šiuo paveldu supažindinti Lietuvos skaitytojus.

Tad I. Rudaševskio dienoraščio išleidimas yra esmingas, nors gal kiek ir pavėluotas. Kita vertus, jo perskaitymas ir šiandien kelia tam tikrų iššūkių. Tai yra labai stipriai veikiantis, atviras jaunuolio pasakojimas, tiek lietuviams, tiek ir žydams keliantis nepatogių klausimų apie Holokausto tikrovę.

Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ vidiniai puslapiai. Nuotraukos autorius Mantas Puida

Šiame dienoraštyje galime perskaityti labai tiesų I. Rudaševskio liudijimą apie prie žydų naikinimo prisidedančius lietuvius. Kita vertus, jis atvirai demaskuoja ir nusikalstamą žydų policininkų veiklą kolaboruojant su naciais. Tad kaip priimti šią Vilniaus geto jaunuolio tiesą?

Štai čia ir pasimato, kad atminties pasakojimas priklauso nuo to, kaip mes norime matyti savo praeitį ir kokiais toje praeityje įsivaizduojame save pačius. Susidūrus su liudijimais, kurie kvestionuoja mūsų pačių susikurtus įvaizdžius, tampa sunku, mat tenka keisti savo požiūrį.

Skaitant I. Rudaševskio dienoraštį labai stipriai veikia jo pasakojimas apie lietuvius žydšaudžius ir žiaurų jų vaidmenį Holokausto istorijoje. Autorius atvirai kalba apie Ypatingojo būrio bei geto sargybinių, kuriuos identifikuoja kaip lietuvius, elgesį. Verčiant šio dienoraščio eilutes ir man pačiam buvo sunku priimti tokį neigiamą I. Rudaševskio požiūrį į mano tautybės žmones. Vienoje teksto vietoje yra žodžiai „lietuvių žudikai“. Ties šia fraze aš sustojau nes jaučiau, kaip sunku man tai išversti. O vėliau skaitydamas knygos korektūrą, staiga pamačiau, kad žodžio „lietuvių“ mano vertime nėra. Matyt, visiškai nesąmoningai vengiau užrašyti šį žodį. Tuomet suvokiau, kad  ir mano sąmonė savotiškai cenzūruoja nepatogias temas. Turėjau valingai, remdamasis teksto originalu, įrašyti šį žodį.

Kita vertus, reikia matyti ir kultūrinį to meto kontekstą. Dienoraščio autorius, Vilniaus žydų berniukas, yra iš lenkakalbio tarpukario miesto, o kartu iš kairiosios kultūrinės aplinkos . Jo mąstymą veikia sekuliari Vilniaus žydų atmosfera, o kartu ir suvokimas, jog kultūriškai ir kalbiškai lietuviai yra gana svetimi. Tad čia susiduriame su skirtingomis kultūrinėmis tapatybėmis, kurių anuometinius santykius suprasti nėra taip lengva, juos aiškintis ir mėginti suvokti yra būtina.

Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ vidiniai puslapiai. Nuotraukos autorius Mantas Puida

Tačiau I. Rudaševskis rašo nepatogiai ne tik dėl to, kad liudija jau minėtą lietuvių dalyvavimą žudynėse. Jis labai kritiškai kalba ir apie geto bendruomenę, joje nusistovinčius hierarchinius santykius, kurie padalija žmones į elitą ir  likusią masę. Jis piktinasi galios demonstravimu, kai žydų policija tampa su naciais kolaboruojančiais prievaizdais ir tokį elgesį vienareikšmiškai laiko nusikaltimu. Vienoje savo dienoraščio vietoje žydų policininkus jis net palygina su lietuvių žudikais. Be abejo, tokie žodžiai skamba aštriai.

Kita vertus, dienoraštyje mes galime matyti maištingo paauglio, be galo jautriai reaguojančio į neteisybės apraiškas, žvilgsnį. Žinoma, kalbame apie nežmonišką situaciją, kurioje per prievartą laikomi žmonės ima pamažu degraduoti. Tuo tarpu I. Rudaševskis tai stebi atviromis akimis ir nesivaržo kalbėti apie tai, kas nėra patogu atminčiai, siekiančiai heroizuoti vieną ar kitą pusę. I. Rudaševskio dienoraštis yra sukrečiantis savo kriticizmu. Tai labai sąmoningo, kritiškai mąstančio paauglio, nenorinčio pasiduoti prievartai, balsas.

Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ vidiniai puslapiai. Nuotraukos autorius Mantas Puida

Dar viena labai jautri šio dienoraščio linija – tai paties I. Rudaševskio tikėjimas sovietais ir jų, kaip išgelbėtojų, laukimas. Atvirai sakant, aš ir pats nebuvau apie tai pagalvojęs, kad lietuvių ir žydų požiūriai kardinaliai išsiskyrė karo akivaizdoje, kai lietuviams sovietai tapo grėsme, o vokiečiai – viltimi, tuo tarpu žydams – kardinaliai priešingai. Ši takoskyra tarp mūsų tautų iki šiol palikusi tebekraujuojančią žaizdą.

Taip apibendrinti – kalbėti apie „visus žydus“ ir „visus lietuvius“ – gal ir nederėtų, tačiau tam tikros dominuojančios nuotaikos išties buvo juntamos, ir jos nekilo be priežasčių. Prasidėjus karui ir naciams užpuolus Lenkiją, žydams tapo akivaizdu, kad iš Vakarų jų gyvybėms gresia pavojus. Visiškai natūraliai sovietai buvo traktuojami kaip galimybė išlikti, atsvara naciams, geresnė alternatyva.

Tuo tarpu lietuvių egzistenciniai pasirinkimai išties buvo kitokie. Po 1940-ųjų įvykių daugumos lietuvių mąstyme Sovietų Sąjunga reiškė didžiausią pavojų, tremtį, mirtį. Tomas Venclova, kurio straipsnį „Lietuviai ir žydai“ cituoju I. Rudaševskio dienoraščio įžangoje, teisingai pabrėžia, kad pagrindiniai visų tų tragedijų kaltininkai yra ne lietuviai ir žydai, bet dvi nežmoniškos totalitarizmo sistemos, supjudžiusios mūsų tautas ir įpainiojusias jas į pragariško mechanizmo logiką.

Be abejo, skaitant I. Rudaševskio mintis tenka pripažinti jo simpatijas sovietams kaip šio paauglio mąstymo bruožą. Beje, tokių iliuzijų tarpukario Europoje buvo apimtas ne vienas šviesus protas, ne vienas intelektualas, jų buvo ir tarp žydų, ir tarp lietuvių. Socializmo ideologija tiesiog tvyrojo to meto atmosferoje. Jau vėliau, patyrę rūsčią stalinizmo tikrovę, nemaža dalis Vilniaus gete išsigelbėjusių žydų inteligentų bėgo iš Sovietų Sąjungos. Dabar tegalime spėlioti, kaip tų iliuzijų griūti būtų priėmęs pats I. Rudaševskis….

Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ vidiniai puslapiai. Nuotraukos autorius Mantas Puida

Šis dienoraštis bei anuometinė žmonių patirtis šiandien mums iškelia aštrių ir skaudžių klausimų. Kaip mes galime elgtis jų akivaizdoje? Paslėpti, užmaskuoti, nurašyti į archyvą, kaip buvo iki šiol, arba atsiverti tuometinei tikrovei, ją apmąstyti ir sugrąžinti į mūsų kultūrinę atmintį.

Man rodos, kad šis Vilniaus geto jaunuolis savo dienoraščiu liudija ypatingai svarbią tiesą: nepaisant besikeičiančių politinių situacijų ir pažiūrų, kultūra yra tai, kas gali žmones jungti ir atverti vienas kitam. Pats I. Rudaševskis ne kartą akcentuoja kultūros, švietimo reikšmę jo gyvenime. Būtent čia ir slypi jo galia priešintis pažeminimui ir nužmogėjimui. Ne kartą dienoraščio puslapiuose jį sutinkame su knyga rankose, o gimnazijos lankymas jam reiškia „pilną“ laiką. Būtent tai jį gelbsti nuo beprasmybės ir rezignacijos pojūčio. Galų gale ir pats dienoraščio rašymas jam turi esminę egzistencinę reikšmę. Tai, mano galva, ir yra universali dvasinio pasipriešinimo prasmė prasiskverbianti pro visas tuometines ideologijas.

Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ vidiniai puslapiai. Nuotraukos autorius Mantas Puida

Stebina ir tai, kokia psichologiškai brandi yra I. Rudaševskio laikysena. Jaunuolis rašo labai atvirai, o kartu nesiremdamas vien emocijomis ar buitiniu geto kasdienybės aprašymu. Čia mažai asmeniškumų, o pagrindinis jo rūpestis yra pati bendruomenė, jos gyvenimas. Jis net dalyvauja „geto istorijos grupėje“ ir užrašinėja žmonių pasakojimus, renka geto folklorą, nes jam viskas reikšminga ir viskas turi būti užrašyta…

Neabejotinai, susiduriame su talentingu vaiku, labai anksti pradėjusiu ieškoti sąlyčio su kultūriniu gyvenimu. Jo tėtis buvo vieno didžiausių Vilniaus laikraščių „Vilniaus diena“ spaustuvininkas. Šio leidinio redakcijoje dirbo ir jo dėdė. Pats Icchokas lankė prestižinę Žydų realinę gimnaziją, buvusią Rūdninkų gatvėje, ir čia pasirodė kaip itin gabus moksleivis. Užtenka paminėti vien tokį faktą, kad 1938-1939 metais jis jau susirašinėjo su žymiu žydų poetu Mani Leibu, gyvenusiu Niujorke.

Iš Icchoko dienoraščio matyti, kad jis nesistengia tiktai fiksuoti geto gyvenimo realijų, bet ieško būdų, kaip aprašyti tai, kas vyksta. Kai skaitai jo pavaizduotas varymo į getą scenas, tampa akivaizdu, kad tai yra labai gabaus jauno literato tekstas.

Net ir jo klaidžiojimas po geto erdves yra labai kūrybiškas: jis nuolatos vaikšto ne tik todėl, kad jam sunku išbūti mažame žmonių prigrūstame kambarėlyje. Pats vaikščiojimas tampa kūrybiška praktika, kai stebima ir apmąstoma aplinka. Būtent taip mintyse gimsta sakiniai, veržiasi pasakojimas. Savo straipsnyje Icchoką esu pavadinęs „mažuoju geto klajūnu“. Neįtikėtina, tačiau gete jis atranda ir kuo grožėtis…

Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ vidiniai puslapiai. Nuotraukos autorius Mantas Puida

Kartu jis labai aiškiai tapatinasi su savo bendruomenės likimu. Būtent tuo I. Rudaševskio dienoraštis esmingai skiriasi nuo pasaulyje plačiai žinomo Anos Frank pasakojimo. Jos dienoraštis kalba apie mažo žmonių rato – Frankų šeimos ir jos draugų – santykius, apie intymius jausmus. Tuo tarpu Icchokas daugiau rašo apie visos Lietuvos žydų bendruomenės dramą ir vertina ją moraliniu atžvilgiu: kaip ši bendruomenė išgyvena  krizę, kiek atsilaiko, kiek priešinasi, kiek palūžta.

I. Rudaševskis labai stipriai susitapatinęs ir su Vilniaus kultūra. Varomas į getą jis aprašo skausmingą suvokimą, kad štai iš jo atimamas mylimas Vilnius ir jis pats uždaromas keliose siaurose gatvelėse be teisės laisvai būti savo mieste. Tai yra tvirtos kultūrinės tapatybės ženklas. I. Rudaševskio rašymas – tai kova už šios tapatybės išlikimą. Tokiu būdu jis tampa šios Vilniaus žydų – ir ne tik žydų – kultūrinės tradicijos įsikūnijimu ir tęsėju, paskutiniu jos balsu, nutrūkusiu tiek Panerių duobėmis. Todėl kai galvojame apie Holokausto atmintį įkūnijančius vardus, I. Rudaševskis tikrai vertas būti tarp svarbiausiųjų.

Nuotraukos autorė Vaida Čipkė

Skaitydamas šiuos dienoraščio įrašus jautiesi lyg vaikščiotum po kapines. Iš esmės – tai kelio į mirtį liudijimas. Bet ar nekeista, kad daugiausia apie Lietuvos žydų bendruomenę mes žinome kaip tik iš jų tragedijos, tartum jokio gyvenimo iki Holokausto nė nebūtų buvę.

Klausimas, kaip atskleisti ne tik Holokausto, bet ir visus kitus žydų gyvenimo Lietuvoje aspektus, yra būtinas, nes dabar dažnai gali atrodyti, kad tą įvairiaspalvį iki karo buvusį gyvenimą savo tamsiu šešėliu uždengia tragedija.

Tačiau Lietuvoje dar nesame atlikę svarbių darbų, kad galėtume ramiai kalbėti apie turtingą žydų paveldą kaip apie artimą bei savą. Tie svarbiausi darbai dažnai yra labai konkretūs. Kol Panerių memorialas yra toks, koks yra dabar – tylus, tuščias, su šaltajam sezonui uždaromu informacijos centru ir nevalomais takais – tol mes neturime moralinės teisės sakyti, kad padarėme tai, kas būtina. Kol buvusi Vilniaus geto biblioteka dabartinėje Žemaitijos gatvėje stovi avarinės būklės ir jos sienos ramstomos, kad nesugriūtų, tol visi kiti dalykai atrodo gana tušti. Kol Lietuvoje dar yra apleistų ir nesutvarkytų žydų žudynių vietų, mėgavimasis klezmerių muzika ar žydų maistu yra ne visai adekvatus esamai situacijai ir mūsų pačių praeities suvokimui.

Ši dvikalbį, labai menišką, vizualiai pagavų I. Rudaševskio dienoraščio leidimą suvokiu kaip bandymą šiek tiek išlyginti moralinio teisingumo svarstykles. Labai man svarbūs ir jautrūs Vilniaus getą išgyvenusių žmonių – Icchoko pusseserės Sorės Vološin-Kalivač, po karo išgelbėjusios jo dienoraštį, Fanios Brancovskajos ar profesoriaus Marko Petuchausko – atsiliepimai apie šį leidimą tik patvirtina, jog šis dienoraštis skamba kaip labai reikšmingas liudijimas, galintis padėti lietuvių ir žydų bendruomenėms atsigręžti vieniems į kitus.

Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ vidiniai puslapiai. Nuotraukos autorius Mantas Puida

O kokie yra dar neatrasti Lietuvos judaikos kultūros lobiai, apie kuriuos težino mažas būrelis tyrinėtojų?

Šiandien didžiausias uždavinys yra tirti ir pradėti skelbti pernai rudenį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atrastus dar iki tol nežinotus judaikos rankraščius, tarp kurių yra ir unikalių Lietuvos žydų rašytojų tekstų. Pasauliniu mastu šis archyvas buvo įvertintas kaip vienas didžiausių judaikos atradimų po Negyvosios jūros rankraščių. Tad mums dar patiems reikia suprasti ir įsisąmoninti, kokius lobius turime čia, Lietuvoje. Gerai būtų, kad šia medžiaga nuosekliai imtų domėtis ne tik Amerikos, Izraelio ar Vokietijos mokslininkai, kurie puikiai jaučia šio atradimo vertę, bet ir vietiniai mokslininkai bei vertėjai. Šiais metais aš ir pats dirbu prie minėtame lobyne atrasto poeto Avromo Suckeverio eilėraščių rinkinio, kurį jis parašė ir sudarė gete, vertimo ir faksimilinio jo parengimo spaudai.

Comments are closed.