Dėkingumas – tai vienas iš labai svarbių Naujojo Testamento motyvų. Jis ypač ryškus apaštalų laiškuose. Tai negali nestebinti ir nesukrėsti, kai žinai, kokiomis aplinkybėmis Kristaus mokiniai rašė tuos laiškus ir kokių išbandymų jiems teko patirti. Visų apaštalų gyvenimas – tai nuolatiniai persekiojimai, kuriuos vainikuoja kankinystė. Nepaisant to, nė akimirkos jie nenustojo skelbti dėkingumo Dievui. Kodėl?

Pirmiausia pažvelkime kiekvienas į savo gyvenimą. Kaip dažnai mes juo skundžiamės? Nors vargu, ar kuris nors iš mūsų galime teigti, kad mūsų išbandymai didesni nei apaštalų kančios. Arba pirmųjų amžių krikščionių? Pagaliau, mūsų dienų kankinių, kuriems tenka rizikuoti gyvybe vien dėl to, kad išpažįsta krikščionybę?

Nepaisant to, labai dažnai skundžiamės ir kaltiname Viešpatį už visus patiriamus nepatogumus, už tai, kad nėra patenkinami mūsų troškimai, kad ko nors trūksta. Kartą, išklausęs išpažintį, turėjau pasakyti: „Negaliu Viešpaties vardu suteikti išrišimo, nes išpažintis – tai susitaikymo aktas, o tai, ką jūs man kalbėjote, buvo ne kas kita kaip kaltinamoji kalba Dievui: už visas savo silpnybes, nesėkmes, visa tai, kas jums gyvenime nepatinka, apkaltinote Dievą. Todėl, prieš gaudamas iš Jo atleidimą, turite kartą ir visiems laikams Jam atleisti už tą gyvenimą, kurį Jis jums dovanojo.“

Labai svarbu apie tai susimąstyti, nes jei mes tik pripažintume, ką Dievas padarė dėl mūsų ir ką dar padarys, jei tik įsisąmonintume savo pašaukimą, su Dievu ir su savuoju gyvenimu nesielgtume taip, kaip dabar elgiamės. Prieš daugelį metų sutikau dvasininką, kuris ketvirtį amžiaus praleido kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Jis sėdėjo priešais mane, jo akys švytėjo. Jis, kupinas nuostabos ir dėkingumo, kalbėjo: „Suprantate, kaip Viešpats nuostabiai su manimi pasielgė. Tomis tragiškomis dienomis, kai dvasininkų neleido pas kalinius ar tremtinius, Jis išsirinko mane, nevertą, nepatyrusį dvasininką, ir dvidešimt šešeriems metams pasiuntė į lagerius, koncentracijos stovyklas, kad galėčiau liudyti Jį ten, kur labiausiai tokio liudijimo reikia.“ Ir tai viskas, ką jis išsinešė iš lagerio: begalinį dėkingumą Dievui, kuris pasirinko jį liudytoju, tuo, kuris neša žmonėms nusiraminimą, įkvepia, kuris leidžia švytėti šviesai, ir jos negali užgožti jokia tamsa.

Mes gyvename pasaulyje, kuris nėra paskendęs visiškoje tamsoje. Galbūt esama debesų, darganų, tačiau tai nėra aklina tamsa. Kiekvienas iš mūsų turi daugybę talentų ir gėrybių: materialių, dvasinių, emocinių. Visa tai – Dievo dovanos, tačiau kartu ir mūsų pašaukimas eiti į pasaulį, į visas vietas: savo namus, darbą, pas draugus – visur, nešant Dievą. Būtent patį Dievą, Jo meilę, rūpestį, tą santykį su kitu žmogumi, kurio jis mus moko.

Dievas tapo žmogumi, o žmogus nuo Dievo nusisuko, išdavė, atsižadėjo Jo, pasityčiojo, nesuprato. Dievas įsikūnijo tada, kai mes dar buvome Jo priešai, nes norėjo, kad taptume Jo bičiuliais.

Toks yra mūsų pašaukimas – būti žmonėmis, kurie eina į pasaulį, pirmiausia, į tą mažąjį pasaulį, kuriame gyvename kasdien, ir visur nešti šviesą, taiką, džiaugsmą ir viltį. Tai mes galėsime padaryti tik tada, jei išmoksime dėkoti, stebėtis ir džiūgauti, kad esame pašaukti eiti į pačius užkaborius, idant ir ten būtų atnešta šviesa. Turime eiti ten, kur užgesusi viltis, idant ji vėl būtų įžiebta.

Jei tik mes taip elgtumėmės ir matytume, kaip Geroji Naujiena keičia pasaulį, kaip žmonės, kurie buvo dvasiškai apmirę, atgyja, įgauna vilties, matytume, kaip tamsoje randasi šviesa, būtume pripildyti dėkingumo Dievui ir mūsų vidus pratrūktų žodžiais, kuriuos atrandame psalmėse, apaštalų laiškuose, pranašų ir kankinių liudijimuose. Gerąją Naujieną užrašė žmonės, kurie nešė labai sunkų kryžių, bet darė tai su džiaugsmu ir dėkingumu. Jei mes iš tiesų esame krikščionys, jei skelbiame būtent Gerąją Naujieną, pirmiausia turime išmokti būti dėkingi.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *