Apie žmogaus charakterį turėtume spręsti ne stebėdami, kaip jis bendrauja su sau lygiais ar viršesniais už save, bet kaip jis elgiasi su esančiais žemesnėje padėtyje. Juk kartais patys galantiškiausi džentelmenai su aptarnaujančia padavėja restorane elgiasi ne kaip su žmogumi, bet kaip su šiukšle. Ko tada vertas tas džentelmeniškumas?

Žmogus nuolat po truputį keičiasi, įgauna vis kitokių patirčių, susikuria naujų įžvalgų, sensta, sutinka vis kitokius žmones, kurie daro jam įtaką. Bet vis tik klausausi tų, kurios pasvirusios ir praradusios viltį sako, kad anksčiau nepamatė, kokie jų vyrai yra iš tikrųjų. Gal meilė apakina, ragina idealizuoti ir viską dažyti rožiniais atspalviais, net pilkus dalykus. Bet vis tiek galima labai daug pamatyti iš nereikšmingų, rodos, detalių, jei tik stebėsime.

Apskritai, žmonės nieko nebepastebi. Gal menininkai ir yra tuo ypatingi, kad jie tiesiog stebi? Ir nereikia kažkokių ugnikalnių ar pilietinio karo, kad gautų įkvėpimą kurti. Bet pakanka pačių mažiausių, subtilių detalių, kurių nepraleidi pro akis, ir kiek daug minčių jos sugeba sukelti! Gal menininkai ir moka mylėti taip karštai, nes pastebi tas detales, kurių rasti jokiame kitame žmoguje neįmanoma? Visus tuos nepakartojamus mažmožius?

Atrodo, kad dabar visą laiką privalai būti čia ir dabar. Turi būti susikoncentravęs, veiklus ir nuolat pasiekiamas, dalyvaujantis. Išmanieji telefonai labai padeda įgyvendinti tokį tikslą. Kartais tai tikrai palengvina mūsų darbą, socialinį gyvenimą, bet neretai tai būna ta „meškos paslauga“, kai iš tikro pakenkiame sau, atsiremdami į išradimus, prisilipindami save prie jų.

Nebežinome, ką reiškia nuobodžiauti. Nebeprisimename, kaip skamba tyla.

O dabartiniai psichologai choru aiškina, kad būtent nuobodulys padeda mums būti kūrybingiems, suvokti, ko iš tikro norime, imtis reikiamų pokyčių, efektyviai dirbti ir tiesiog gyventi prasmingesnį gyvenimą. O to nuobodulio juk bijome kaip baubo. Laiko švaistymas – juk taip dabar mėgstame sakyti apie viską, kas neatneša žaliuojančių banknotų ar kokios nors greitai pasimatančios naudos.

Dabar viskas grindžiama efektyvumu ir greitu tempu. Atrodo, kad visai nebesvarbu, kur einame, bet svarbiausia lipti ant kuo aukštesnio laiptelio ir padaryti tai kuo greičiau. Viskas, kas asocijuojasi su ramybe, pastovumu ar paprastumu, iškart įgauna negatyvumo atspalvį. Poilsiu irgi laikome ne vidinės ramybės būseną, bet gulėjimą paplūdimyje su telefonu rankose, tvarkant reikalus ir keliant palmių nuotraukas socialiniuose tinkluose.

Tiesiog viskas tapo labai šabloniška ir atsirado kažkoks griežtas skirstymas, kas yra gerai, o kas blogai. Ir gerai nebėra jaustis gerai, būti laimingam, bet veikiau atitikti tam tikrus normatyvus, atvaizduoti standartizuotą sėkmingo žmogaus paveikslą. Tai galioja kalbant apie karjerą, apie santykius, savo šeimos kūrimą, laisvalaikio planavimą, pajamas…Viskas sustyguota taip, kad dauguma žūtbūt bando atitikti tuos reikalavimus, nors patys jaučia, kad juos atitikus, laimė neateis, nebent apims trumpa atsipalaidavimo akimirka, kai jausiesi pateisinęs visuomenės lūkesčius, o tai dabar atrodo svarbiausia.

Kai gyvename tokiame pasaulyje, visai nenuostabu, kad nieko nebepastebime. Reikia suspėti tiek daug, reikia tiek daug grimo užsidėti, kad būtume priimami. Tas individualizmas ir augantis noras kuo daugiau koncentruotis į save, tikiu, gimsta ne tiek iš narciziškumo ar tuštybės, bet iš didžiulio noro įtikti, patikti pasauliui, kuris yra labai negailestingas ir riboto suvokimo. Kuriam taip užsispyrę, kuriam savo butaforinę vertę, nes netikim, kad ji egzistuoja savaime – turime ją užsitarnauti pagal socialiai suformuotus standartus. Turime nusipelnyti žmogaus vardo.

Tiesiog visi esame daugiau ar mažiau išsigandę ir labai norime neatsilikti, kai visi kiti nuskubės į tolumą. O visi keistuoliai, per daug jautrūs, pernelyg neatitinkantys standartų, laikomi vertais nebent pajuokos. Ir tai nieko naujo – dabar žavimės ekscentriškų ir savitų menininkų kūryba bei jų biografijomis, sakydami, kaip kažkada jie galėjo būti atstumti ir gyventi be skatiko kišenėje. Mums skauda širdį, skaitant apie Anderson’ą, kuris buvo toks jautrus, kad sulaukęs kritikuojančios recenzijos, jis taip susijaudino, jog nesustodamas verkė per lietų, panardinęs veidą į purvyną. Van Gogh’as nusipjovė ausį, Dali elgesio ekscentriškumas liejosi pro kraštus, Munch’as sirgo šizofrenija ir regėjo šmėklas… Na, dabar žavimės ir negalime atsistebėti, bet kartu atstumiame gyvus žmones šalia savęs, kurie yra kitoniški, matantys pasaulį savitai. Pajuokiame ir smerkiame visus Van Gogh’us ir Dali, esančius tarp mūsų. Liūdina tai, kad priimame tik seniai mirusių, tik dabar visuotinai įvertintų, žmonių istorijas, žavimės tuo gebėjimu fantazuoti ir gyventi skirtingai nuo kitų. Bet taip pat negalime priimti tų, kurie šiandien neatitinka Prokrusto lovos rėmų.

Ir tas pasaulis, kuris gali pasirodyti toks ribotas ir siauras, yra toks tik tiek, kiek mes patys tokie esame. Nes mes būtent šį pasaulį ir kuriame. Nereikia siekti tobulybės, bet reikia suvokti, jog nesi vienintelis, kad tos normos tinka toli gražu ne kiekvienam ir kad tai – nieko tokio. Kai pradedame stebėti aplink esančius, stengtis į save gerti visus mažus dalykus ir kaip skruzdės pastatome iš tų trupinių skruzdėlyną ir pamatome, kad nesame bejėgiai, pajaučiame savo kailiu, kas svarbu, o kas nelabai. Kad savistaba yra vertinga, kad neskubėti ir nuobodžiauti gali būti naudingiausias ir „efektyviausias“ užsiėmimas per dieną. Kad neverta verstis kūliais, jei jauti, kad tai ne tau. Tad tiesiog stebėti ir stebėtis. O kino juostoje „Amelija iš Monmartro“ ir sakoma: „Tik kvailiai žiūri į pirštą, kuris rodo į dangų.“ Patarčiau kartais pažvelgti aukštyn…

Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 2

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *