Šis pavasaris tik šast – ir vos ne vienu žingsniu peršoko į vasarą. Bent jau gegužė tikrai vasariška. O dar reikia savo galvelėse atrasti vietos ir mokslams – juk paskutiniai testai, atsiskaitymai, svarbios skyrybos taisyklės ir pasaulio pažinimo pamokos. Reikalų milijonas. Bet tarp jų labai kviečiu kasdien atrasti bent po 15 minučių savo svarbiuose reikaluose-rūpesčiuose-namųdarbuose ir jas paskirti knygai. Nepasigailėsite. Kad ir pasirinkę kažką iš naujų šio mėnesio knygų.

S. Plowden. Džekas Dešas ir stebuklinga plunksna (vertė D. Gadeikis). – Vilnius: Alma littera, 2018. 256 p.

Tai lengva ir nuotaikinga knyga kokių 8-10 metų vaikams, kurie mėgsta nuotykius ir svajoja apie stebuklus bei visokią magiją. Nors tiesą sakant, pagrindinis knygos veikėjas Džekas net negalėjo svajoti apie tooookį ypatingą dalyką – naujuose namuose, į kuriuose jis ką tik atsikraustė (ir yra labai nelaimingas, nes geriausias draugas liko toli toli, o čia yra tik jį nuolatos apgaudinėjanti mergaitė), likęs senas stalas, o jame kažkas paslaptingai šviečia. Išdrįsęs atverti stalo galą, Džekas randa knygą, kurioje… įrašytas jo vardas, o toliau – tušti puslapiai. Ir juose rašyti galima tik su stebuklinga plunksna, kuri… kalba ir pažada išpildyti visus Džeko norus. Tačiau ne pasakytus norus, o… nupieštus… Staiga Džekui jo gyvenimas pradeda rodytis nebe toks nuobodus, bet, deja, jis ne toks geras dailininkas ir jo gyvenime kaip mat atsiranda dar daugiau nesusipratimų, netikėtumų ir tokių dalykų, kurių Džekas visai nenorėjo. Teks kapanotis iš ne vienos situacijos ir… tai padaryti padės nauji draugai.

Manau, vaikai tikrai nenuobodžiaus nardydami su Džeku kartu po jo svajonių ir norų (bei nesusipratimų) pasaulį.

Kol gyveni, tol mokaisi. Lietuvių-vokiečių patarlės. – Vilnius: VšĮ Pamėginčius, 2018. 128 p.

Sakyčiau, kad šis leidinys labiausiai pravers vokiečių kalbos mokytojams bei mokiniams, kurie mokosi vokiečių kalbos. Na, ir visiems, kuriems įdomi vokiečių kalba bei kalbiniai žaidimai. Kiekviename knygos atvarte pateikiama konkreti patarlė (kairėje pusėje – lietuviškai, dešinėje – vokiškai), paveikslėlis (piešė Lietuvos ir Vokietijos vaikai), paaiškinimas bei kiti panašūs patarlės variantai. Pabaigoje rasite abėcėlinį patarlių sąrašą, kuris tikrai praverčia norint surasti konkretų posakį.

Sumanymas išties įdomus, ypač, kai nuolatos tik ir girdime, kaip skursta jaunuomenės kalba, kad mažiau vartojame įdomių, turtingų ir prasmingų posakių. Įdomu ir kaip vaikai juos supranta – tai matyti iš paveikslėlių.

Vienintelis liūdinantis dalykas, kalbant apie šią knygą, tai jos vizualika. Idėja tikrai graži – sudėti vaikų piešinius, tačiau jie tokios skirtingos meninės vertės, kad kai kuriuose puslapiuose ištinka absoliutus nusivylimas ir liūdesys dėl totalaus paviršutiniškumo (o juk patarlės kaip tik yra priešinga bet kokiam paviršutiniškumui), o štai kai kurie puslapiai suspindi tikrais piešinių perlais. Suprantu idėjos prasmę, tačiau vizualiai ji knygą menkina ir artina prie brošiūros.

C. J. Forssen Ehrlin. Drąsusis Morisas. Savaitė aukštyn kojomis (vertė R. Kaminskaitė). – Vilnius: Alma littera, 2018. 30 p.

Tai nauja žymiosios migdančios knygelės „Triušelis, kuris negalėjo užmigti“ autoriaus knyga. Šįkart – skirta jautriai ir gana sudėtingai temai – dideliems pokyčiams mažo vaiko gyvenime (naujas darželis, kiti namai, kaip nebebijoti voro ar padėti nusiraminti užsigavus ir pan.).

Pagrindinis veikėjas – mažasis Morisas, kuris pasakoja apie savo jausmus (su vaikais labai svarbu apie tai kalbėtis ir nuo mažumės mokyti pažinti džiaugsmą, liūdesį, pyktį ir pan.).

Knygoje tikrai daug teksto, tad manau, kad ji skirta skaityti-aptarti kartu su vaiku. Autorius nedidaktiškai ir paprastai aiškina, pataria, kaip galima padėti vaikui, kai jį užpuola sunkumai.

Autorius žada, kad knygoje pateikiami patarimai ir konkrečios technikos yra išbandytos ne su vienu vaiku ir tikrai veikia. Ką gi – kviečiu išbandyti.

A. Noll ir H. McWilliam. Ei, čia mano baubas! (vertė S. Repečka) – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 30 p.

Tai antroji knygelė iš tos pačios serijos, skirta baubų (siaubų, pabaisų ir baimių) temai. Tačiau kaip jau esu minėjusi anksčiau, žavi smagus šių autorių sugalvotas paradoksas, kaip padėti vaikui įveikti baimę – o gi susipažinti su vaiku, kuris negali užmigti, jei po lova… nėra jo baubo. Ir joks siaubingiausias baubas jo atstoti negali, nes kiekvienam vaikui svarbiausias ir reikalingiausias tik jo baubas. Bet apie tai buvo pasakojama pirmoje serijos knygelėje, o antrojoje autoriai kviečia susipažinti su Etano sesute Ema, kuriai tikrai praverstų turėti nuosavą baubą, nes ji tokia nesuvaldoma!.. Tačiau kaip tyčia, Etano baubas vėl jį palieka ir eina spręsti svarbesnių reikalų. Ką g, Etanui teks ieškoti kito baubo savo sesutei ir tikėtis, kad jo baubas sugrįš.

Leidėjai užsimena, kad ši knyga gavusi ne vieną apdovanojimą. Ir nesistebiu, nes raktas į vaiko širdį, jo pasaulį ir jausmus gali būti atrandamas tik tų rašytojų, kurie patys geba išlikti kaip vaikai ir išdrįsti į pasaulį žvelgti kitaip – kartais, gal atrodytų, nesąmoningai ir absurdiškai, bet visada – netikėtai.

P. Baccalario, T. Percivale. 50 dalykų, kuriuos turėtum išbandyti iki 13 metų (vertė E. Kupšytė). – Vilnius: Alma litera, 2018. 176 p.

Tai viena iš tų knygų, su kuria leidžiama elgtis laisvai: į ją rašyti, žymėtis pastabas, piešti, kviečiama ją neštis visur kartu su savimi, todėl, kad tai nuotykiautojų knyga. Neskubėkite jos nurašyti brukalams, nes, nors autorių žodis ir gana paviršutiniškas (blevyzgojama apie nuotykių esmę ir prasmę, taisyklių laikymąsi-laužymą ir pan. bla-bla-bla), tačiau turinys išties įdomus ir įkvepiantis. Rekomenduočiau prieš perkant, ją peržvelgti ir tėvams – ypač pasimetusiems dėl to, ką duoti skaityti arba kuo užimti vaiką-nebe vaiką-bet dar ne visai paauglį.

Tikiu, kad ji įkvėps ir suaugusiuosius prisiminti, kad yra nuostabių dalykų, kurių jie seniai nedarė (nors mums seniai jau ne 13…), bet kuriuos galima bet kada atlikti kartu su savo vaikais.

Štai keletas idėjų iš knygos: pašerti 7 skirtingus gyvūnus, žaisti futbolą kamuoliu pievoje, paskraidinti aitvarą, užkurti laužą, vaikščioti nakties šešėlių apsuptyje… Smagu, kad vaikas-nebe vaikas yra kviečiamas po tai, kai įvykdė „misiją“, aprašyti savo pojūčius, juo įvertinti, pasižymėti komentarą ar savo sugalvotą variantą, patobulinimą.

Knygos pabaigoje dar pateikiama keletas idėjų, kaip ir ką galima žaisti, pasitelkiant keletą visiškai paprastų dalykų – žaidimų kauliukus, akmenukus ir pan.

Manau, puiki knyga artėjančioms vaikų atostogoms.

V. Lederman. Tik vienuolika! Arba trali vali penktoje „d“ (vertė R. Janauskaitė). – Vilnius: VšĮ Gelmės, 2018. 168 p.

Dar viena knyga vaikams-jau ne visai vaikams. Joje pasakojama apie penktokus – Jegorą ir Nikitą, ir jų draugystę, trunkančią nuo gimimo. Ir… apie užklupusią pirmąją meilę naujokei Angelinai. Kaip galima nujausti – pasakojimo centre atsiduria meilės trikampis. Sakote, vaikams taip nebūna? Gal būna, gal tik vaikų literatūroje mažai apie tai rašyta. Tad kviečiu skaityti ir sužinoti, kas nugalės – meilės ar draugystė?

Knygos rašytoja Viktorija Lederman talentingai pasakoja apie jausmų vingius, leidžia pajusti kiekvieno personažu vidų, sekti jų mintis ir emocijas, mat istorija pasakojama iš trijų pagrindinių veikėjų pusių.

Manau, kad knyga patiks ne tik vaikams-jau nebe vaikams, bet pravartu būtų paskaityti ir beprabundančio paauglio tėvams, kad geriau suvoktų, kokie emocijų ir išgyvenimo burbulai užpuola paauglius.

L. M. Montgomery. Anė iš salos (vertė V. Alksnėnas). – Vilnius: Alma litera, 2018. 352 p.

Tai viena tų knygų, kuri glosto širdį ir gaivina kalbos jausmą. „10+“ klasikos seriją, leidykla, vis dar, pasirodo, perleidinėja ir kviečia vaikus atrasti seną-gerą reikalą. Sakysite, vaikai iš to išaugo, jiems šiandien nebe tokie dalykai rūpi, jau pasenę dalykai aprašomi?.. Siūlyčiau dar kartą pagalvoti prieš darant tokius pareiškimus. Juk puikiai žinome, kad tikri dalykai niekada neišeina iš mados, kaip ir tikrai jausmai, svarbūs pasirinkimai, gyvenimo režisūra.

Tik priminsiu, kad tai jau trečioji serijos apie rausvaplaukę merginą Anę knyga (pirmojoje buvo pasakojami jos nuotykiai, kai buvo vienuolikos, antrojoje Anė jau šešiolikos). Čia Anei jau 18 metų ir jos laukia nepaprasti pokyčiai – ji pirma mergina iš Žaliastogių, kuri studijuos koledže, dideliame mieste, kuriame turi vos keletą pažįstamų. Knygos autorė gyveno 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje, tad tam tikri išoriniai veiksniai, žinoma, kad šiandien yra pasikeitę, tačiau rašytoja nesikoncentruoja į išorinius ir paviršutiniškus dalykus, jos dėmesio centre – jauno žmogaus brandos ir pasirinkimų kelionė, kurioje netrūksta abejonių, naujų įspūdžių ir tikrosios meilės paieškos. Skaitydama dar kartą šią nuostabią knyga tik susimąsčiau, kad visgi vertingiausia ji būtų kokiems dvyliktoms, bet šiems gi, matyt, ne lygis į rankas paimti taip vaikiškai išleistą knygą? O gal gi… O gal gi yra dar tokių, kuriems ne viršelis svarbiausia, o turinys.

G. Faye. Maža šalis (vertė N. Mikalauskienė). – Vilnius: VšĮ Gelmės, 2018. 192 p.

Leidykla „Gelmės“ šią knygą pateikia skaityti vaikams ir jaunimui. Tačiau turiu įspėti – knyga apie karą, žiaurų ir negailestingą, o jei tiksliau, ne šiaip sau apie karą, bet apie genocidą Ruandoje. Mums Lietuvoje gal dar per mažai žinomą. Tad vien jau informaciniais tikslais ši knyga nepaprastai naudinga ir reikalinga. Tačiau čia yra daugiau – tai suaugusio žmogaus pasakojimas, sugrįžtant į savo vaikystės dienas Burundyje, kai gretimoje šalyje vyko kovos tarp tutsių ir hunų (tai dvi pagrindinės etninės grupės, dėl kurių ir vyko Ruandos genocidas), ir šie sukilimai paveikė ne tik Ruandą, bet ir Burundį, kuriame gyvena dešimtmetis Gabis su savo sesute ir diplomatinėje tarnyboje dirbančiu tėčiu. Gabio mama – tutsė pabėgėlė iš Ruandos, tad šeimą vykstantis karas paliečia tiesiogiai. Karas tampa šių vaikų kasdienybės dalimi, jie išgyvena įtampą, kulkų šaudymą, o Gabis, spaudžiamas savo draugų, net pats priverstas tapti smurtautoju. Knyga sudėtinga savo problematika, nepaprastai negailestinga ir tiesi, tačiau ją skaityti reikėtų – ji kitokia, skaudi ir dirginanti, bet nepaprastai įdomi. Rekomenduoju.

Skaitė ir aprašė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *