Gegužės mėnesį kasmet paminime Romo Kalantos auką. Gerokai mažiau Lietuvoje prisimenamas iš Klaipėdos krašto kilęs Oskaras Briuzevicas, su komunistine priespauda nesitaikstęs evangelikų liuteronų kunigas, 1976 m. savo gyvybę paaukojęs Rytų Vokietijoje. Tuomet jam buvo 47-eri. Kitais metais kunigui Oskarui Briuzevicui sukaktų 90 metų.

Oskaras Alfredas Briuzevicas (Alfred Oskar Brüsewitz) gimė 1929 m. gegužės 30 d. Aušgirių kaime (Žukų vls., Pagėgių aps.; kartais gimimo vieta nurodomi Vilkyškiai). Buvo trečias vaikas iš penkių religingoje amatininko šeimoje. Tėvas Arthur Brüsewitz buvo evangelikas, o mama Agathe – katalikė. Tai turėjo didelę reikšmę Oskaro ir jo brolių bei seserų krikščioniškos pasaulėžiūros formavimuisi. Iki 1935 m. vyresnieji Oskaro broliai mokėsi Aušgirių mokykloje, kuri įkurta dar 1737 m. Tuomet šeima persikėlė į Viešvilę, kur Oskaras Briuzevicas pradėjo lankyti pradinę mokyklą bei Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčią. Čia 1943 m., likus dvejiems metams iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, keturiolikmetis Oskaras buvo konfirmuotas. Tais pačiais metais jis pradėjo mokytis pardavėjo amato Kroicingene (buv. Didieji Skaistgiriai, dab. Bolšakovo), Heinrichsvaldės apskrityje (buv. Gastų aps., dab. Slavsko rajonas). 1944 m. rudenį sovietų kariuomenei įsiveržus į Rytprūsius, Oskaras turėjo mesti pradėtus mokslus. Kaip ir dauguma Rytų Prūsijos gyventojų, Briuzevicų šeima traukėsi į Vakarus. Burgštate (Burgstädt, Saksonija) Oskaras Briuzevicas buvo paimtas į Reicho darbo tarnybą, dirbo prie Roslėbeno, vėliau prie Arterno. Netrukus buvo pašauktas tarnauti prieštankinėje (Panzerfaustschütze) tarnyboje. Bet nespėjęs pakariauti, pateko į sovietų nelaisvę. Kartu su broliu Bernhardu karui pasibaigus paleistas 1945 m.

Oskaras Briuzevicas jaunystėje

Per karo chaosą išsibarsčiusi šeima vėl laimingai susitiko ir Burgštate, netoli Chemnico, pradėjo kurti naują gyvenimą. Oskaras tęsė anksčiau pradėtus prekybos mokslus, kartu ėmė mokytis batsiuvio amato pas garsų batsiuvį-ortopedą Maksą Ogertschingsą, galiausiai baigė Mitvaidos (Mittweida) profesinę mokyklą. 1947 ir 1948 m. sandūroje šeima persikėlė į Vestfalijos Melės (Melle) miestelį, čia Oskaras įsitraukė į krikščionišką veiklą. 1949 m. Oskaras atidarė savo dirbtuves, 1951 m. Osnabriuko prekybos namai jam suteikė Meistro vardą.

1951 m. rugpjūtį Oskaras vedė Resi Heinisch. 1952 m. birželio 15 d. jiems gimė dukra Renata. Deja, santuoka nesusiklostė. Kad išlaikytų dukrą, Oskaras perrašė verslą buvusiai žmonai, o pats 1954 m. išvyko į Veisenfelso (Weißenfels) miestą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur trumpai gavo kontrolieriaus darbą batų fabrike „Banner des Friedens“.

1954 m. rudenį Oskaras Briuzevicas pradėjo teologijos studijas Vitenberge, tačiau netrukus jį ištiko sveikatos sutrikimai. Kurį laiką prisiglaudžia Kaynos klebonijoje, Ceico (Zeitz) apskrityje. Sustiprėjęs persikraustė į Leipcigą, nes ten būta daugiau galimybių susirasti darbą. Pagaliau įsidarbino Leipcigo parapijos raštinėje bei pardavėju vienoje batų parduotuvėje. 1955 m. pradžioje susipažino su diakonise Christa Roland ir 1955 m. gruodžio 3 d. ją vedė. 1956 m. rugsėjo 1 d. susilaukė sūnaus Matijo. Žmona stengėsi Oskarą įtraukti į aktyvesnę bažnyčios veiklą, tačiau dėl kitų darbų jis šiai veiklai negalėjo skirti daug laiko. Tuo metu socializmą kuriančioje valstybėje į žmones, dalyvaujančius bažnytinėje veikloje, imta žiūrėti įtariai ir priešiškai. Tačiau Oskaro vaikystėje jo šeimoje religija buvo svarbi. Pažintis su diakonise, kuri tapo jo žmona, Oskarui suteikia naujų jėgų, jis aktyviau įsitraukia į veiklą, pradeda savo pasisakymuose kritikuoti tokį valdžios požiūrį, ir į jį atkreipia dėmesį valstybės saugumas.

1959 m. ir 1960 m. Oskarui ir Christai gimsta dukros Ester ir Dorothea. Pagausėjusi iki penkių asmenų šeima persikelia į Veisenzė (Weißensee, Sömmerda apskrityje), Tiuringiją. Oskaras intensyviai ieško darbo, tačiau niekaip nepavyksta. Galiausiai jis įsigyja seną geležinkelio vagoną, kuriame įkuria dirbtuves. Besidarbuodamas jose, jis neapleidžia tikėjimo, dalyvauja diskusijose ir aptarimuose, o tai nelieka nepastebėta valstybės saugumo ir įvertinama kaip kenkėjiška veikla. Komunistinę ideologiją Oskaras bandė įveikti Dievo žodžiu. Tam jis ima skirti vis daugiau laiko: dalyvauja Biblijos skaitymo vakaruose, galiausiai tampa parapijos tarybos nariu, daugiausia rūpindamasis vaikų ir paauglių ugdymu. Jo dirbtuvės tampa vieta, kurią jis panaudoja Dievo žodžiui skleisti. Įkūrus dirbtuves, jos buvo filialo teisėmis prijungtos prie gyventojų aptarnavimo kooperatyvo. Kadangi valdžiai neįtiko bažnytinė Oskaro Briuzevico veikla, filialas panaikinamas ir 1964 m. rugpjūčio 5 d. Oskaras vėl netenka darbo.

Nuo pat VDR sukūrimo jos valdžia daug dėmesio skyrė jaunimo komunistiniam auklėjimui. Tuo tikslu, vadovaujantis nurodymais iš Maskvos, buvo sukurtos komjaunimo (FDJ), pionierių, kultūrinio švietimo, jaunimo sporto organizacijos. Vis dėlto jos populiarumo nesusilaukė. O, kaip nurodoma liaudies milicijos ir valstybės saugumo ataskaitose, Oskaro Briuzevico vaikams ir jaunimui organizuotuose renginiuose susirenka iki 80 jaunuolių, tad „nuolat kažkas vyksta“.

Esant tokioms aplinkybėms, Oskaras Briuzevicas apsisprendžia tapti kunigu. 1964–1969 m. studijuoja Erfurte ir baigęs mokslus paskiriamas bandomajam laikotarpiui Drosdorfo-Ripichos (Droßdorf-Rippicha) parapijoje. Jo pirmtakas bando jį atkalbėti nuo šio darbo, nes bažnyčia su klebonija yra prastos būklės, parapijos veikla labai suvaržyta. Oskarui Briuzevicui tai naujas iššūkis. Jis pasižymi gerais organizaciniais sugebėjimais, suranda reikalingų medžiagų, sutelkia žmones ir per palyginus trumpą laiką sutvarko bažnyčią. Tai kaimo vietovės žmonėms palieka didžiulį įspūdį ir žadina jų smalsumą. Praėjus pusantrų metų, Oskaras jau žino kiekvieną šių apylinkių namą ir pažįsta jų gyventojus. Vietovėje plačiai skelbiamas Dievo žodis. Oskaras Briuzevicas itin išgarsėja, kai 1969 m. gruodį ant bažnyčios kryžiaus pritvirtina skaisčiai šviečiančias neono šviesas. Tai sukelia valdžios nepasitenkinimą, ji reikalauja pašalinti kryžių, dvasininkas kategoriškai atsisako. Tada valdžios organai kreipiasi į bažnyčios aukštesniąją valdžią, bet klebonas nenori nusileisti. Galiausiai sutinka. Tačiau 1970 m. gegužę saugumo agentas praneša, kad kryžius vėl šviečia. Pokalbis Magdeburgo konsistorijoje irgi nieko nepakeičia. Oskaras atsako: „Kol šviečia Sovietų žvaigždė, tol ir mano kryžius švies!“. Galų gale kryžius liko šviesti ir po jo mirties dienos 1976 m.

Kun. Oskaro Briuzevico atminimui skirtos Aleksandro Richterio fotografijų parodos „Ugnies ženklas“ atidarymas Oginskių rūmuose Rietave 2008 07 04

Bandomajam laikotarpiui pasibaigus, Oskaro Briuzevico praktikos vadovas kunigas Otto Pappe jį įvertina itin palankiai ir bažnyčios vyresnybės sprendimu 1970 m. lapkričio 29 d. Oskaras Briuzevicas įšventinamas kunigu ir gruodžio 1 d. tampa visateisiu Ripichos klebonu.

1971 m. vasarą kunigas Oskaras Briuzevicas pakviečia savo ir katalikų bei metodistų parapijas drauge organizuoti Ceico apskrities ekumenines vaikų ir jaunimo dienas. Apskrities taryba jas siekia rengti pagal VDR renginių organizavimo tvarką, tačiau Oskaras Briuzevicas mano, kad tai turėtų būti bažnytinis renginys. Tarybai pareikalavus išbraukti kelis programos punktus, Oskaras Briuzevicas to padaryti nesutiko ir ekumeninę šventę surengė tokią, kokią buvo numatęs. Renginys turėjo didžiulį pasisekimą. Kadangi kunigas nevykdė tarybos valios, jam buvo iškelta byla dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir paskirta drausminė nuobauda.

Netrukus kunigas Oskaras Briuzevicas parapijoje įrengė vaikų žaidimų aikštelę – valdžia tai traktavo kaip dar vieną provokaciją. 1973 m. apskrities valdžios patvirtintuose nuostatuose buvo sakoma, jog darbas su vaikais ir jaunimu, jų laisvalaikio leidimas sportuojant ir žaidžiant, yra valstybės, o ne bažnyčios kompetencija. Kunigas Oskaras Briuzevicas buvo įpareigotas likviduoti aikštelę iki 1974 m. savivaldos rinkimų. Atsakydamas į tai, kunigas šalia valdiško transparanto su užrašu „25 metai VDR“ pritvirtino plakatą „2000 metų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai“.

Tuo metu Rytų Vokietijoje vis labiau stiprinama kova su religija. Anot kunigo dukters Esteros, buvo vykdoma krikščionių diskriminacija profesine ir karjeros prasme. Kunigas Oskaras Briuzevicas pradeda suprasti, kad norint pakeisti bažnyčios padėtį valstybėje, reikia krikščionims sukilti, nes derybos su valdžia neįmanomos…

Daugelis žmonių žavėjosi jo drąsa, bet solidarizuotis bijojo ir vis rečiau lankė pamaldas. Sumažėjo ir vaikų skaičius bažnyčioje, nes jiems mokykloje buvo aiškiai duota suprasti, jog lankydami bažnyčią ir bendraudami su kunigu Briuzevicu turės sunkumų ateityje siekdami profesinės karjeros.

Oskaras Briuzevicas vylėsi, kad bažnytinė vadovybė pasipiktins prieš jį nukreiptomis valdžios priemonėmis. Jis nebuvo diplomatas ir nesuprato, kad bažnyčios vadovai manė, jog VDR krikščionims jie duos daugiau naudos derėdamiesi su valdžia, o ne rengdami viešas akcijas…

1975 m. rugpjūtį, kai iš Magdeburgo į Ceicą atvyko dekanas Bäumeris, kunigas Briuzevicas iš Ripichos ten nuvažiavo arklio traukiamomis vežėčiomis. Prie vežėčių buvo pritvirtinta lenta su užrašu „Bažnyčia bėdoje“ ir „Be lietaus ir be Dievo pasaulis pražus“ – tai buvo atsakas į žinomą valdančiosios Vieningosios socialistų partijos lozungą „Be Dievo ir saulės šviesos nuimsime derlių“ (kunigo drąsa dar labiau išryškės, jei pastaruosius sakinius perskaitysime originalo kalba – „Ohne Regen, ohne Gott geht die ganze Welt bankrott“ ir „Ohne Gott und Sonnenschein bringen wir die Ernte ein“). Kadangi liaudies milicija kunigą sustabdė tik miesto centre, susidarė kamščiai, visas miestas turėjo progos pasijuokti iš to, kaip susikompromitavo valdžia. Po pusantros valandos trukusio tardymo kunigas buvo paleistas, tačiau 1975 m. rugsėjį padegta klebonijos daržinė. Po šio gaisro kunigas jautėsi persekiojamas ir išgyveno, kad parapija jį nepakankamai palaiko. Jo nuogąstavimus sustiprino pranešimas apie gruodžio mėnesį parapijoje numatytą bažnyčios vadovybės vizitaciją. Kunigas teigė, jog vizitacijos komisija jį šniukštinėja ir palygino ją su Saugumo ministerija. Klebono nerimą stiprino mintis, jog jis gali būti perkeltas į kitą parapiją. O persekiojimai tęsėsi. Milicija sukliudė surengti numatytą Biblijos savaitę.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje stiprėjant įtampai tarp komunistinės valstybės ir bažnyčios, kunigui Oskarui Briuzevicui daromu spaudimu ir valstybės valdžia, ir bažnytinė vadovybė siekė priversti jį emigruoti iš VDR arba persikelti į kitą parapiją. 1976 m. liepos 23 d. dekanui, kuris specialiai atvyko į Ripichą, tarsi pavyko įkalbėti Briuzevicus keltis į kitą parapiją. Bet dekanas nežinojo, kad prieš kelias dienas kunigas parapijiečiams buvo pareiškęs, jog nesirengia išvykti iš Ripichos, čia norėtų mirti ir būti palaidotas. Netrukus kapinių pakraštyje jis ėmė kasti duobę, o kai vienas parapijietis kunigo paklausė, ką čia laidos, išgirdo atsakymą: „Artimiausiomis dienomis iš Ceico čia atveš laidoti vieną žmogų.“

Kunigo Oskaro Briuzevico kapas Ripichos parapijos kapinėse.

1976 m. rugpjūčio 18 d. kunigas Oskaras Briuzevicas atsikėlė labai anksti ir klebonijos sode nuskynęs kelias rožes, kaip ne kartą anksčiau, pamerkė jas klebonijoje. Sukilus namiškiams, paprašė žmonos paruošti gardžius pusryčius. Šeimai papusryčiavus, kunigas paprašė dukters Esteros paskambinti fortepijonu jo mėgstamiausią giesmę. Vis dėlto rytas neatrodė itin išskirtinis. Devintą valandą kunigas nuėjo į bažnyčią ir pasiėmęs iš anksto paruoštus du didžiulius plakatus mediniais rėmais įkėlė juos į savo automobilį. Prieš išvykdamas į miestą, klebonijos valytojai kunigas padavė du laiškus ir paprašė po pusės valandos perduoti juos vienai iš dukterų. Tai valytoją kiek nustebino, nes ji žinojo, kad namiškiai tuo metu buvo klebonijoje.

Apie pusę vienuoliktos valytoja perdavė laiškus Esterai. Vos pradėjusi skaityti, ji nuskubėjo į namus ir mamai padavė abu laiškus – atsisveikinimo laiškus šeimai ir parapijai.

Tuo metu kunigas Oskaras Briuzevicas atvyko į Ceico miestelį ir sustojo šalia Mykolo evangelikų bažnyčios. Čia pat prasidėjo pėsčiųjų zona, kurioje tą dieną buvo pilna žmonių. Oskaras Briuzevicas, vilkėdamas kunigo apranga, išskleidė plakatus su šūkiais, kaltinančiais komunizmą, ir užkėlė juos ant savo automobilio, kad tekstas matytųsi iš tolo. Pastebėję vykstant kažką neįprasto, žmonės rinkosi arčiau. Tai pamatęs aukštas liaudies milicijos pareigūnas suprato, ką kunigas ketina daryti, tačiau nespėjus jam pribėgti, Oskaras Briuzevicas apsiliejo benzinu ir brūkštelėjo degtuką. Akimirksniu suliepsnojo kunigo drabužiai, benzinu užlietas grindinys ir automobilio galas. Virtęs gyvu fakelu, kunigas leidosi bėgti liaudies armijos superintendantūros link. Kariškiai bandė gesinti degančius rūbus antklode, tačiau užsidegė ir ji. Liepsnas užgesinti pavyko tik atvykus ugniagesiams. Suvyniotą į antklodes, bet nepraradusį sąmonės kunigą ugniagesiai pasodino į kėdę, po to kunigas pats dar pajėgė nueiti iki greitosios pagalbos automobilio. Valdžios nurodymu jis išgabentas į Halle-Döhlau rajoninę ligoninę, kurioje nuo patirtų nudegimų rugpjūčio 22 d. mirė.

Įvykio vietoje buvo susirinkę keli šimtai žmonių, tad milicija skubiai ėmėsi priemonių padėčiai suvaldyti, kunigo iškelti plakatai buvo nedelsiant pašalinti. Kaip vėliau pasakojo rajono komunistų partijos komiteto sekretorius, buvo manoma, kad tik nedidelė dalis žmonių spėjo perskaityti kunigo plakatus. Valdžia baiminosi, kad šis kunigo poelgis paskatins žmones juo sekti. Buvo paruoštas veiksmų planas, kaip užkirsti kelią VDR smerkimui Vakarų Vokietijos žiniasklaidoje. Pačioje VDR informacija apie prieš režimą protestavusio kunigo susideginimą nebuvo skelbiama, apie jo mirtį leista pranešti tik per pamaldas Ceice ir Ripichoje. Bažnyčia kunigo veiksmų nepasmerkė, tačiau vertino tai kaip asmeninį jo poelgį. Laikytasi „draugiškumo su valdžia“ kurso.

Atsisveikinimo laiške kunigas Oskaras Briuzevicas rašė: „Mus apgaudinėja tariama visuomenės ramybe ir ateities pažadais. Ši apgaulė prasiskverbė ir į krikščionybę, o įnirtinga šviesos ir tamsos kova tebevyksta. Tiesa ir melas tvyro greta.“

Nepaisant valdžios pastangų, žinia apie kunigo protestą pateko į Vakarų Vokietijos žiniasklaidą. Šis kunigo poelgis vertintas ne kaip savižudybė, o kaip signalas apie krikščionių padėtį VDR. Tuomet VDR spaudoje pranešta, jog tai buvęs psichiškai nesveiko asmens poelgis. Tai galiausiai paskatino Rytų Vokietijos bažnyčią solidarizuotis su kunigu, nes su tokia įvykio interpretacija ji nebegalėjo sutikti.

1976 m. rugpjūčio 26 d. Oskaras Briuzevicas palaidotas Ripichoje. Laidotuvės vyko atidžiai prižiūrint valstybės institucijoms, net kelius į Ripichą akylai stebint saugumiečiams. Iš bažnyčios reikalauta laidotuvėse „vengti politikavimo“. Visur buvo pilna valstybės saugumo „Stasi“ agentų, sutelkta nemažai liaudies milicijos. Vis dėlto Vakarų Vokietijos žurnalistai sugebėjo patekti į laidotuves ir jas nufilmavo. Iš visos VDR į laidotuves atvyko beveik 400 žmonių, jose dalyvavo liuteronų ir katalikų kunigai.

Oskaro Briuzevico poelgis sukėlė didžiulį atgarsį ir atkreipė Vakarų Vokietijos dėmesį į realią krikščionių padėtį Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. 1977 m. VFR buvo įkurtas Briuzevico centras – Brüsewitz-Zentrum, kurio tikslas skleisti informaciją apie žodžio, susirinkimų, religinių įsitikinimų laisvės pažeidimus VDR. Centro veikla sulaukė nemažo dėmesio ir politikų, verslo, bažnyčios, krikščioniškų partijų paramos. Aišku, VFR taipogi būta ir kitokio šio reikalo interpretavimo, nes baimintasi žmonių bruzdėjimų, spaudoje vyko diskusija apie viešas savižudybes. Vėlesniu laikotarpiu minėtasis centras organizavo konferencijas, seminarus apie žmonių teises, diskusijas su vyriausybės ir bažnyčių atstovais. Iki pat Vokietijos susivienijimo 1990 m. centro veikla buvo stebima VDR saugumo, nes laikyta priešiška VDR atžvilgiu.

2009 m. gegužės 31 d. Drosdorfe netoli Ceico įvyko iškilmingas Oskaro Briuzevico 80-ųjų gimimo metinių minėjimas, kuriame dalyvavo aukščiausio rango Vokietijos politikai. Iš anksto išplatintame kvietime buvo pažymėta, jog šis minėjimas bus vienas svarbiausių ir įdomiausių renginių Vokietijos 1989-ųjų taikios revoliucijos jubiliejaus metais.

Lietuvoje bene pirmas ryškesnis kunigo Oskaro Briuzevico atminimui pagerbti skirtas renginys įvyko artėjant jo aštuoniasdešimtosioms gimimo metinėms. 2008 m. liepos 4 d. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje buvo atidaryta Vokietijos rašytojo, buvusio VDR politinio kalinio Aleksandro Richterio fotografijų paroda „Ugnies ženklas“. Tragiško likimo kovotojo už tikėjimo laisvę Oskaro Briuzevico gyvenimą įprasminanti paroda taipogi eksponuota Viešvilėje. Po to ekspozicija grįžo į Vokietiją.

2014 m. gegužės 15 d. kunigo Oskaro Briuzevico atminimas buvo pagerbtas  sekmadienio pamaldose Žukų evangelikų liuteronų bažnyčioje (kun. Edikas Šulcas), esančioje vos už poros kilometrų nuo jo gimtinės. Restauruojamoje Žukų evangelikų liuteronų bažnyčioje įrengta kukli kunigo Oskaro Briuzevico atminimo ekspozicija.

Parengta pagal „Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr.5, p.6-7 ir 2014 Nr.4-5, p.17

Pagrindinėje nuotraukoje Matthiaso Koeppelio paveikslas „Oskaro Briuzevico susideginimas“ (1977)

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *