Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis yra gera proga prisiminti tris signatarus ateitininkus: Kazį Bizauską, Praną Dovydaitį ir Aleksandrą Stulginskį. Čia galime užduoti klausimą, kas juos jungė, be to, kad 1917 metais jie buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą ir vėliau pasirašė Vasario 16-osios aktą? Pranas Dovydaitis ir Aleksandras Stulginskis buvo praktiškai vienmečiai: nepriklausomybės akto pasirašymo metu Dovydaičiui buvo 31 metai, Stulginskiui – 32, o Kazys Bizauskas buvo pats jauniausias signataras ir tuo metu turėjo tik 25 metus. Įdomu, kad Kazys Bizauskas buvo aukštaitis, Pranas Dovydaitis – suvalkietis, o Aleksandras Stulginskis – žemaitis. A. Stulginskis buvo vienas iš Krikščionių demokratų partijos kūrėjų 1918 metais, K. Bizauskas taip pat buvo gana aktyviai įsitraukęs į partijos kūrimo darbus. Tuo tarpu Dovydaitis niekada formaliai jokiai partijai nepriklausė. Taigi, Stulginskį galima būtų pavadinti politiku ir žemės ūkio specialistu, Bizauską – diplomatu, o Dovydaitį – mokslininku. Pagaliau, Bizauskas buvo vienturtis sūnus, o kiti du – iš gausių šeimų: A. Stulginskis – pagrandukas iš dešimties, o Pranas Dovydaitis – vyriausias iš penkiolikos.

Kazimieras Bizauskas. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Kalbant apie mūsų herojų šeimyninį gyvenimą, reikia pastebėti, jog visi jie vedė ir susilaukė atžalų. Pirmasis susituokė Pranas Dovydaitis, jis 1911 metais (būdamas 25 metų) vedė Marcelę Bucevičiūtę, susilaukė 5 vaikų: Onos, Jono, Juozo (mirė kūdikystėje), Vytauto ir Laimos. 1941 metais visą šeimą ištrėmė, išskyrus vyriausią Dovydaičių atžalą – Oną Dovydaitytę Malko, kuriai su vyru pavyko išvengti tremties ir po karo pasitraukti į Jungtines Valstijas. Po tremties Marcelei Dovydaitienei su visais trimis vaikais pavyko grįžti į Lietuvą. Kazys Bizauskas su Paulina Liepaite, su kuria susipažino dirbdamas Panevėžyje I pasaulinio karo metu, susituokė 1919 metais (būdamas 26 metų), susilaukė dviejų dukrelių: Primos ir Algės, kurios gimė užsienyje jam dirbant diplomatinį darbą. Paulina Bizauskienė po karo kartu su dukromis pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas. Aleksandras Stulginskis iš visų trijų vedė paskutinis – 1920 metais jis, turėdamas 35 metus, susituokė su Vilniuje mokytojavusia Ona Matulaityte. Vestuvės įvyko prieš pat Steigiamojo Seimo rinkimus, o greitai gimusi dukra Aldona šešerius metus augo prezidentūroje. Sovietams 1941 metais ištrėmus Aleksandrą ir Stulginskius, jų vienintelei dukrai Aldonai, panašiai, kaip Bizauskaitėms ir Onai Dovydaitytei Malko, pavyko išsislapstyti ir po karo pasitraukti į Jungtines Valstijas. Čia įdomu pastebėti, jog Bizauskas su Stulginskiu su savo būsimosiomis žmonomis susipažino mokytojaujant (Bizauskas Panevėžyje, o Stulginskis Vilniuje), o Dovydaitis vedė merginą iš savo gimtojo Runkių kaimo.

Kaip konkrečiai šio straipsnio herojai tarpusavyje susipažino, mes nežinome, tačiau yra žinoma, jog, pavyzdžiui, Dovydaitis su K. Bizausku jau buvo pažįstami nuo pat 1910 metų, t. y. nuo ateitininkų sąjūdžio kūrimosi pradžios. Dovydaitis ir Stulginskis galėjo būti pažįstami taip pat panašiu metu, o jaunasis K. Bizauskas su A. Stulginskiu susipažino greičiausiai tik 1917 m. rugsėjo mėn. Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Nors ši trijulė tarpusavyje nebuvo artimiausi draugai, tačiau jų artimumą rodo tas faktas, jog K. Bizauskui 1919 metais laikinai išvykstant į Londoną ten kurti Lietuvos diplomatinės tarnybos, jis būtent A. Stulginskiui paliko įgaliojimus perdavinėti finansinę pagalbą savo tetai Panevėžyje. O A. Stulginskio santykį su Pr. Dovydaičiu puikiai parodo tas faktas, jog, kai pastarasis 1932 metais A. Smetonos buvo pasodintas į kalėjimą Kretingos rajone (kur jis išsėdėjo 1,5 mėn.), būtent A. Stulginskis jį lankė ir atnešdavo maisto. Beje, Prano Dovydaičio vadovaujamame III ministrų kabinete būtent Aleksandras Stulginskis ėjo ministro pirmininko pavaduotojo pareigas.

K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis ir A. Stulginskis 1917 m. Vilniaus konferencijoje ir Lietuvos Taryboje

Prieš kalbant apie 1917 metais išrinktą Lietuvos Tarybą, reikia pasakyti, kad nemažą dalį jos narių sudarė dar 1914 metais sudaryto Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti nariai, nes šis Komitetas (iki Tarybos išrinkimo) I pasaulinio karo metais buvo pagrindinė neoficiali lietuvių atstovybė ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvos teritorijoje. 1915 metais apie pusei Komiteto narių (su pirmininku M. Yču) išvykus į Rusiją, į Komitetą buvo kooptuoti nauji nariai, tarp jų – Pranas Dovydaitis ir Aleksandras Stulginskis. Kazys Bizauskas tuo metu dar buvo 22 metų amžiaus antro kurso studentas, po vasaros atostogų pasilikęs Panevėžyje, todėl natūralu, kad šiame Komitete jis nedalyvavo, tačiau, kaip matysime vėliau, į 1917 m. Vilniaus konferenciją jis taip pat pakviestas buvo.

Aleksandras Stulginskis. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Kaip žinia, po dvejų metų okupacijos, t. y. 1917 metais, vokiečių okupacinė valdžia nusileido ir davė leidimą lietuviams organizuoti ribotus rinkimus į atstovus vadinamojoje Vilniaus konferencijoje, tikėdamiesi vėliau lietuvių atstovybę panaudoti savo interesams. Į konferenciją Vilniuje (rugsėjo 14–22 d.) atvyko rinkti ar kviesti 214 atstovų, kurie per konferenciją išrinko 20 asmenų tarybą, kuri vėliau tapo Nepriklausomos Lietuvos pirmąja tautos atstovybe – Lietuvos Taryba. Visi trys čia minimi ateitininkai, kaip aktyvūs lietuviai inteligentai, buvo ne tik pakviesti į konferenciją, bet ir išrinkti į Tarybą. Įdomu yra tai, kad rinkimuose į Tarybą daugiausia balsų iš mūsų trijų herojų gavo A. Stulginskis, jis iš dvidešimties asmenų buvo išrinktas 9 numeriu su 154 balsais, K. Bizauskas – 11 numeriu su 152 balsais, o Pr. Dovydaitis buvo 15-as iš dvidešimties .

Čia įdomu pastebėti, jog Vilniaus konferencijos organizacinis komitetas kviesti į konferenciją buvo nusprendęs asmenis nuo 25 metų amžiaus, tačiau Kaziui Bizauskui, kaip veikliam lietuviui (jis tuo metu buvo Panevėžio miesto tarybos sekretorius ir žinomas kaip aktyvus ateitininkų organizatorius), buvo padaryta išimtis ir jis buvo pakviestas į konferenciją bei išrinktas į Tarybą, teturėdamas 24 metus . Maža to, K. Bizauskas vienintelis iš trijų ateitininkų turėjo Konferencijoje ir tam tikras pareigas – buvo išrinktas į Konferencijos sekretoriatą .

Beje, pirmajame Tarybos posėdyje 1917 m. rugsėjo 24 d., kuriam pirmininkavo Jonas Basanavičius, sekretoriauti buvo pavesta kaip tik Kaziui Bizauskui (greičiausiai dėl jo patirties Panevėžio miesto taryboje). Čia įdomu pastebėti, jog Taryboje balsuojant dėl prieštaringos 1917 m. gruodžio 11 dienos rezoliucijos (susiejant Lietuvą su Vokietija keturiomis konvencijomis), vienas balsavo prieš (Jonas Vileišis) ir trys susilaikė, tarp kurių buvo ir A. Stulginskis . Beje, Stulginskis vienintelis iš trijų Tarybos narių ateitininkų nepritarė ir Lietuvos monarchijos projektui su Vilhelmu Urachu priešakyje . Šiaip aktyviausiai iš trijų Lietuvos Tarybos posėdžiuose pasisakydavo A. Stulginskis, nes jis vienintelis iš trijų gyveno Vilniuje ir galėjo geriau suprasti to meto politinę situaciją, o Dovydaičiui ir Bizauskui reikėjo į Tarybos posėdžius Vilniuje (iki Tarybos persikėlimo į Kauną 1919 m. sausio 2 d.) važinėti atitinkamai iš Kauno ir Panevėžio, kas karo metu nebuvo taip lengva. Be to, P. Dovydaitis tuo metu (1916–1922 m.) buvo lietuvių gimnazijos (vėliau – „Aušros“ gimnazija) direktoriumi, todėl natūralu, kad jis (kaip ir Bizauskas) negalėjo dalyvauti visuose Tarybos posėdžiuose . Tačiau jau 1918 m. spalio mėnesį, Tarybos Prezidiumui (kartu su generaliniu sekretoriumi Jurgiu Šauliu) išvykus į Vokietiją, K. Bizauskas ėjo Tarybos generalinio sekretoriaus pareigas, o A. Stulginskis tuo metu buvo Pabėgėlių ir belaisvių grąžinimo komisijos pirmininkas. Abu jie gana aktyviai dalyvavo įvairiose Tarybos sudarytuose komisijose .

Vėliau, Steigiamojo Seimo rinkimų metu, 1920 m. gegužės mėnesį K. Bizauskas buvo Lietuvos delegacijos taikos deryboms su Rusija narys, o po derybų jis įsijungė į Steigiamąjį Seimą, į kurį kartu su A. Stulginskiu (Krikščionių demokratų sąraše) jis buvo išrinktas. Po rinkimų A. Stulginskis buvo išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku ir kartu ėjo Valstybės Prezidento pareigas, o K. Bizauskas, būdamas 27 metų, tapo švietimo ministru.

Išsimokslinimas

Įdomu yra tai, kad būsimasis diplomatas Kazys Bizauskas taip ir nebaigė aukštojo mokslo, nes jam baigus antrą kursą Maskvos universiteto Teisės fakultete 1915 metais po vasaros atostogų jis buvo karo fronto atskirtas nuo Rusijos ir pasiliko Lietuvoje. O Pranas Dovydaitis tą patį fakultetą baigė 1912 metais. Vėliau jis metus studijavo Maskvos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultete, bet 1913 metais buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, todėl šias studijas nutraukė. Labiausiai iš trijų išsimokslinęs buvo Aleksandras Stulginskis, nes jis, baigęs Žemaičių kunigų seminariją Kaune, metus mokėsi teologijos Insbruke, o vėliau Halės universitete Vokietijoje (Žemės ūkio institute) įgijo agronomo specialybę. Tačiau tik Pranas Dovydaitis pasirinko pedagoginį akademinį kelią – dėstė įvairias disciplinas VDU Filosofijos fakultete, nuo 1927 metų buvo šio fakulteto profesorius.

Pranas Dovydaitis. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Įdomumo dėlei galime pastebėti, jog Kazį Bizauską galima vadinti poliglotu, nes jis mokėjo net šešias užsienio kalbas: šalia rusų ir lenkų (kurias mokėjo beveik visi to meto lietuviai inteligentai) jis mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų ir latvių kalbas. O A. Stulginskis nebuvo toks gabus kalboms: gerai mokėjo vokiškai, o prancūzų kalbos kažkiek pramoko eidamas Prezidento pareigas. Tiesa, A. Stulginskis, studijuodamas kunigų seminarijoje, gana neblogai išmoko lotynų kalbą. Mažiausiai gabus užsienio kalboms iš šios trijulės buvo Pranas Dovydaitis: gimnazijoje gavo prancūzų kalbos pagrindus, visgi vėliau pramoko vokiškai, o dirbdamas universitete – mokslinę literatūrą jau skaitė ir angliškai.

Trys ateitininkai valstybinėje tarnyboje

Visi trys šio straipsnio herojai aktyviai prisidėjo prie valstybės kūrimo pamatų ne tik darbu Lietuvos Taryboje, bet ir įsitraukdami į valstybinę tarnybą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Žinomiausias šioje srityje buvo Aleksandras Stulginskis, kuris 1920–1926 metais ėjo Valstybės Prezidento pareigas, o II ir III vyriausybėse buvo ministras. Kazys Bizauskas 1920–1922 metais buvo pirmasis švietimo ministras po Steigiamojo Seimo rinkimų. Paskui beveik dešimtmetį, t. y. 1922–1931 metais dirbo diplomatinėje tarnyboje užsienyje (Vatikane, Vašingtone, Rygoje ir Londone). 1931–1939 metais jis buvo pakviestas į Užsienio reikalų ministerijos Teisės ir administracijos departamentą direktoriaus pareigoms, o 1939–1940 metais (iki pat sovietų okupacijos) buvo ministro pirmininko pavaduotojas ir Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus miestui. O Pranas Dovydaitis po narystės Lietuvos Taryboje daugiau praktiškai nebedalyvavo valstybinėje tarnyboje ar politikoje. Tiesa, 1919 m. kovo-balandžio mėn. buvo III (trumpiausiai veikusios) Lietuvos vyriausybės Ministras pirmininkas, tačiau ši Dovydaičio patirtis vykdomojoje vadžioje buvo daugiau išimtis. Jis, skirtingai nei Stulginskis ir Bizauskas, nekandidatavo nei į Steigiamąjį Seimą, nei į kitus Seimus iki 1926 metų gruodžio perversmo.

Pranas, Kazys ir Aleksandras ateitininkijoje

Visų pirma, reikia pasakyti, kad tuo metu, kai kūrėsi ateitininkų sąjūdis, Kazys Bizauskas buvo moksleivis, o Pranas Dovydaitis ir Aleksandras Stulginskis – studentai. Štai Stasys Yla savo „Ateitininkų vadove“ rašo, jog 1909 metais tuometinį Maskvos universiteto Teisės fakulteto studentą Praną Dovydaitį prie katalikų studentų organizacijos kūrimo prisidėti prikalbino Vladas Jurgutis, o Aleksandrą Stulginskį (tuometinį Žemaičių seminarijos Kaune klieriką) – kunigas Mykolas Vaitkus, todėl 1911 metais Stulginskis, studijuodamas Halės Žemės ūkio institute, jau priklausė lietuvių studentų katalikų sąjungai. O Kazys Bizauskas į ateitininkišką veiklą įsitraukė, galima sakyti, kartu su Dovydaičiu, t. y. 1910 metais, kai, būdamas gimnazistas Kaune, aktyviai organizavo moksleivius ateitininkus ir pats leido rankraštinį laikraštėlį „Ateitis“, kuris ir davė vardą žurnalui bei visai organizacijai.

Aišku, šios trijulės santykis su ateitininkija kartu buvo ir skirtingas. Štai Pranas Dovydaitis teisingai vadinamas ateitininkijos tėvu, nes buvo ne tik pirmasis Ateities žurnalo redaktorius ir „Trijų pamatinių klausimų“ autorius, bet ir pirmasis organizacijos vadovas ir pagrindinis moksleivių ateitininkų globėjas jų veiklos draudimo metu 1930–1940 metais. Kazys Bizauskas pirmąjį ateitininkijos dešimtmetį taip pat buvo vienas iš svarbiausių ir aktyviausių organizacijos narių. O A. Stulginskis toks aktyvus būti negalėjo, visų pirma, dėl to, kad ateitininkijos kūrimosi pradžioje jis studijavo Austrijoje ir Vokietijoje. Vėliau jo aktyvesnį įsitraukimą į organizacijos veiklą varžė tai, kad jis nuo 1920 iki 1926 metų ėjo Prezidento pareigas, todėl prie ateitininkų veiklos jis prisidėti galėjo dalyvaudamas kongresuose ir kituose svarbesniuose susibūrimuose. Jis gana dažnai į įvairius ateitininkiškus renginius būdavo kviečiamas pranešėju: štai 1928 metais jis, kaip paskaitininkas, dalyvavo ateitininkų minėjime Kaune nepriklausomybės dešimtmečio proga, o 1930 metais – studentų ateitininkų konferencijoje. Vėliau jis buvo kviečiamas ateitininkų vyrų korporacijos „Kęstutis“ bei klubų „Vytautas“ ir „Algimantas“ garbės nariu, be to, jis gausiai finansiškai rėmė Ateitininkų namų statybą Kaune ir padėjo įsigyjant vilą Palangoje. Visgi, skirtingai nei Dovydaitis ar Bizauskas, Stulginskis jokių svarbesnių pareigų ateitininkijoje neturėjo.

Trijų ateitininkų auka ant Tėvynės altoriaus

Kaip žinia, visi trys mūsų signatarai ateitininkai buvo sovietų valdžios suimti 1941 metų birželį, prieš pat vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą. Aleksandras Stulginskis su žmona Ona 1941 m. birželio 13 d. buvo suimtas ir ištremtas. Beje, jis vadinamojo Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB „nuteistas“ už „kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą“ buvo tik 1952 metais, t. y. atbuline data – po dvylikos metų tremties. Visgi 1956 metais jam pavyko su žmona grįžti į Lietuvą, kur 1969 metais jis ir mirė (palaidotas Panemunės kapinėse). O Kazys Bizauskas ir Pranas Dovydaitis – vieninteliai iš dvidešimties signatarų buvo sovietų sušaudyti (Donatas Malinauskas ir kun. Vladas Mironas mirė tremtyje ir kalėjime). Kazys Bizauskas sušaudytas 1941 m. birželio 26 d. šalia Bigosovo geležinkelio stoties, Polocko rajone, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, o Pranas Dovydaitis – 1942 m. lapkričio 4 d. SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Sverdlovske.

Kadangi abiejų sušaudytų signatarų palaidojimo vieta nežinoma, 2007 m. Rasų kapinėse Vilniuje jiems (kartu su kitais) pastatytas simbolinis kapas – kenotafas. Čia įdomu pastebėti, jog tiek K. Bizausko, tiek P. Dovydaičio kaltinamojoje išvadoje buvo nurodytas ir jų dalyvavimas ateitininkų veikloje. Štai Kazio Bizausko 1941 m. birželio 1 d. kaltinamojoje išvadoje rašoma, jog kaltinamasis „buvo jaunimo organizacijos „Ateitininkai“ narys, kuri buvo [Krikščionių demokratų] partijos rezervas ir jaunimo ugdymo religinėje buržuazinėje nacionalistinėje dvasioje mokykla“ . Panašiai ir 1941 m. birželio 12 d. Lietuvos SSR NKGB nutarime dėl Prano Dovydaičio ištrėmimo jis pristatomas, kaip „buvęs Vyriausiosios ateitininkų tarybos pirmininkas“ (taip vadinosi aukščiausiasis ateitininkų organas iki Ateitininkų federacijos sukūrimo 1927 metais) .

Simboliška, kad jubiliejiniais 2000 metais popiežius Jonas Paulius II Praną Dovydaitį (kartu su kitais 114 lietuvių) įtraukė į XX amžiaus Martirologijos knygą ir paskelbė kankiniu. Kaip gražiai pastebėjo Aldona Vasiliauskienė, tai yra kelio į Altorių Garbę pradžia. Jei kenotafas Dovydaičiui ir Bizauskui Vilniaus Rasose simbolizuoja kankinystę už tėvynę Lietuvą, tai mūsų organizacijos vado Prano Dovydaičio įtraukimas į XX amžiaus Martirologijos knygą simbolizuoja jo, o kartu ir visos mūsų organizacijos, krikščioniško tikėjimo kankinystę sovietinio persekiojimo metu. Taigi, apibendrinant šį straipsnį galime konstatuoti, jog trijų mūsų straipsnio herojų dalyvavimas ateitininkijos sąjūdžio kūrimo procese 1910 metais darė tiesioginę įtaką ir jų aktyviai pilietinei pozicijai, įsijungiant į Lietuvos Tarybos veiklą bei vėlesnį valstybės kūrimą ir jos atstovavimą užsienyje. Be to, mūsų organizacijos šūkis ir principai lėmė ir tai, jog sunkią valstybės gyvavimo valandą visi trys mūsų herojai nepabūgo likti ištikimi savo idealams ir už juos sumokėti net aukščiausią kainą. Niekada nepamirškime jų ir stenkimės gyventi taip, kad būtume verti jų didžios aukos Tėvynės ir ateitininkijos labui.

Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 2

Comments are closed.