Vienas talentingiausių kino režisierių Andrejus Tarkovskis (1932–1986) vėlyvuosius gyvenimo metus praleido pasitraukęs iš Sovietų Sąjungos. Jis išvyko kurti filmo „Nostalgija“ ir paskui nusprendė nebegrįžti į sovietinę valstybę. Paskutiniuoju šio režisieriaus kino filmu tapo Švedijoje sukurtas „Aukojimas“, kuriame itin daug religinių motyvų, taip pat aliuzijų į Apokalipsę. Ruošdamasis šios kino juostos filmavimui Tarkovskis 1984 m. dalyvavo Šv. Jurgio festivalyje Londone, ten turėjo keletą viešų susitikimų, kuriuose dalijosi mintimis apie tai, ką jam reiškia paskutinė Šventojo Rašto knyga – Apreiškimas Jonui. Siūlome tekstą, parengtą pagal vieną iš šių susitikimų.

Apokalipsė – tai veikiausiai pats didingiausias poetinis kūrinys, kuris buvo kada nors sukurtas. Tai fenomenas, atskleidžiantis visus įstatymus, kurie pateikti žmogui iš aukščiau. Daugybę metų vyksta ginčai, ką reiškia vienas ar kitas Apreiškimo Jonui fragmentas. Kitaip sakant, mes įpratome, kad Apreiškimas yra aiškinamas, tačiau būtent to ir nederėtų daryti, nes Apokalipsės paaiškinti neįmanoma. Tai nėra simbolis, iš kurio dera ištraukti jame glūdinčias prasmes, kuriam galima pritaikyti kokią nors formulę. Apokalipsė – tai vaizdinys, kurio nereikia aiškinti, tik jį išvysti ir priimti. Santykis su šiuo vaizdiniu turi būti ne racionalus, diskursyvus, bet egzistencinis. Tai paskutinė grandis, kuri užbaigia pasaulio istorijos epopėją ir kurioje glūdi visos šios epopėjos dvasinė prasmė.

Mes gyvename labai sudėtingais laikais ir tas sunkumas kasmet tik didėja. Tiesa, kai įsiskaitome į istoriją, įsitikiname, kad ne kartą žmonės jautėsi panašiai ir skelbė, kad laikų pabaiga jau čia pat. „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojai ir klausytojai. Tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti“ (Apr 1, 3).

Tačiau puikiai žinome, koks santykinis yra laikas, ir negalime tiksliai pasakyti, kada įvyks tai, apie ką rašo Jonas. Tai gali įvykti rytoj arba po tūkstančio metų. Šiame neapibrėžtume, kuris kelia įtampą, glūdi gili prasmė. Jis paskatina žmogų įsisąmoninti atsakomybę už savo gyvenimą. Apreiškimas neturėtų prasmės, jei laikas jau būtų pasibaigęs, jei nieko nebegalima būtų pakeisti. Tačiau konkrečios datos nebuvimas ragina budėti, nes visa tai gali nutikti bet kurią akimirką.

Manau, kad atkreipėte dėmesį, jog Apokalipsėje labai daug tikslių skaičių, datų. Pateikiamas teisiųjų ir nuodėmės aukų skaičius. Tačiau, mano požiūriu, jie neturi kokios nors pažintinės vertės, tai veikiau vaizdinė priemonė, kuri apeliuoja į jausmus. Skaičiai, apskaičiavimai gali būti svarbūs, norint pajusti žmogaus likimą, o ne numatyti ateitį.

Vaikystėje labai mėgau knygą „Robinzonas Kruzas“. Man ypač patiko ir jaudino išvardijimas visko, kas buvo išmesta į krantą po laivo katastrofos, kas tapo Robinzono Kruzo turtu. Mes gyvename materialiame pasaulyje, kuriame erdvė ir laikas mums yra ypač svarbūs. Jie suteikia mums gyvenimo rėmus. Konkretūs skaičiai Apokalipsėje atskleidžia jos realumą, praktiškumą. Tai tikrovė, o ne teorija apie tikrovę.

Apokalipsė kelia taip pat ir kūrybos klausimą. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi laisvą valią ir kūrybiškumą. Šių laikų pasaulyje neretai keliamas klausimas – ar apskritai kūryba turi prasmę, o gal ji tėra mūsų nuodėmingos puikybės išraiška? Kodėl kyla tokia šventvagiška mintis, žinant, kad esame sukurti pagal Kūrėjo paveikslą? Todėl, kad XX amžiaus kultūrinė krizė vedė į situaciją, kai menininkas gali apsieiti be jokių dvasinių koncepcijų.

Kūryba buvo sutapatinta su instinktu. Žinome, kad ir kai kurie gyvūnai turi estetinius jausmus ir gali sukurti net tam tikrus išbaigtus kūrinius. Pavyzdžiui, koriai, kuriuos sulipdo bitės, idant ten neštų medų. Menininkas pradėjo žvelgti į savo talentą kaip į nuosavybę ir tada kilo kitas įsitikinimas, jog talentas jo niekuo neįpareigoja. Tuo galima paaiškinti tą dvasios nykybę, kurią atrandame šiuolaikiniame mene. Menas tampa arba kažkokiais formalistiniais ieškojimais, arba preke. Jau nekalbu apie kinematografiją, kuri gimė mugėje, tikrąja šio žodžio prasme, kaip pramoga ir būdas uždirbti.

Buvau Vatikano muziejuje. Ten gausybė salių, kurios skirtos šiuolaikinei religinei tapybai. Tai reikia pamatyti, bet tik todėl, kad tai klaiku. Aš nesuprantu, kodėl visa tai, net nesinori vadinti to kūriniais, gali būti kabinama ant tokio muziejaus sienų. Kaip šitai gali tenkinti religingus žmones, Katalikų Bažnyčios administraciją? Mane tai šokiruoja.

Mes gyvename klaidingame pasaulyje. Žmogus gimė laisvas ir drąsus, tačiau mūsų istorija – tai noras pasislėpti ir gintis nuo gamtos, kuri vis labiau mus verčia šlietis vienas prie kito. Mes bendraujame ne dėl to, kad mums patinka bendrauti, ne todėl, kad bendravimas mums teikia malonumą, tačiau tam, kad nebūtų baisu. Ši civilizacija klaidinga, jei mūsų santykiai grįsti tokiu principu. Visa technika, tai, ką mes vadiname technikos progresu, kuria protezus: jie leidžia daugiau pasiekti, stiprina pojūčius, leidžia labai greitai judėti. Tai turi principinę reikšmę. Mes dabar judame kur kas greičiau nei XIX amžiuje. Tačiau mes netapome dėl to laimingesni.

Mūsų asmenybė konfliktuoja su visuomene. Mes nesivystome harmoningai, mūsų dvasinė raida tiek atsiliko, jog mes jau esame spartaus technikos vystymosi aukos. Mes negalime išnerti iš šios srovės, net jei ir norėtume. Kai žmonijai prireikė naujos energijos technikos vystymuisi, kai ji atrado šią energiją, pasirodė, kad žmonija doroviškai nepasirengusi ją naudoti geriems tikslams. Mes esame tarsi barbarai, kurie nežino, ką daryti su elektroniniu mikroskopu. Galbūt geriausia juo kalti vinis ar daužyti sieną? Tampa akivaizdu, kad mes esame tos sistemos, tos mašinos, kurios sustabdyti jau negalima, vergai.

Ilgainiui taip pradėjome vienas kitu nepasitikėti, netikėti, kad galime vienas kitam padėti, jog pradėjome kiekvienas sabotuoti gyvenimą visuomenėje. Mes prarandame tai, ką turėjome – pasirinkimo laisvę, valios laisvę. Štai kodėl aš vadinu mūsų civilizacija klaidinga.

Rusų filosofas ir istorikas Nikolajus Berdiajevas labai subtiliai pastebėjo, kad civilizacijos istorijoje yra du etapai. Pirmas – tai kultūros istorija, kai žmogaus raida yra daugiau mažiau harmoninga ir paremta dvasiniu pagrindu. Antrasis etapas – kai prasideda grandininė reakcija, kuri nepavaldi žmogaus valiai, kai dinamika tampa nekontroliuojama, kai visuomenė praranda kultūrą. Deja, dabar kaip tik toks laikas.

Kas yra Apokalipsė? Tai žmogaus sielos paveikslas, su jos atsakomybe ir pareigomis. Kiekvienas žmogus išgyvena tai, kas yra Apreiškimo šventajam Jonui tema. Negali neišgyventi.

Galime sakyti, kad nėra esminio skirtumo tarp vieno žmogaus ir milijono žmonių kančios ir mirties. Vieno žmogaus mirtis – ne mažesnė tragedija, ir į Apokalipsę galime žiūrėti kaip į apreiškimą milijonams ir kaip apie žinią kiekvienam žmogui.

Žmogus gali iškęsti tiek, kiek leidžia skausmo barjeras, kurį turime. Kitas dalykas – barjerai, kuriuos mes patys susikuriame. Apie mūsų konformizmą Apreiškime pasakyta: „Žinau tavo darbus, jog esi drungnas, ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Tai reiškia, kad abejingumas, nedalyvavimas prilyginami nuodėmei, nusikaltimui Kūrėjui. Kita vertus, „Aš ugdau ir baru tuos, kuriuos myliu: tad būk uolus ir atsiversk” (Apr 3, 19).

Trumpiau sakant, atgaila – tai kelio pradžia, ir kvietimas atgailauti į žmonių gyvenimus ateina skirtingais keliais. Pavyzdžiui, Fiodoras Dostojevskis. Egzistuoja aiškinimas, kad jis yra religinis stačiatikių rašytojas, kuris knygose pasakoja apie savo dvasines paieškas. Mano įsitikinimu, ne visai taip. Dostojevskiui pavyko pasiekti šlovę, nes jis buvo bene pirmasis, kuris jautė ir sugebėjo išreikšti dvasios paralyžių, apėmusį visą pasaulį. Jo herojai kenčia dėl to, kad negali tikėti. Jie nori, bet yra praradę tą organą, kuriuo tikime. Jų sąžinė atrofavosi. Neatsitiktinai metai po metų Dostojevskis tapo vis labiau populiarus ir vertinamas. Taip yra todėl, kad dvasinis paralyžius vis stiprėjo.

Pats sunkiausias dalykas – tikėti. Aišku, laimingas žmogus, kurį aplankė malonės būsena, tačiau toli gražu ne kiekvienas gali pasigirti tuo. Šiuo atveju labai svarbu turėti tikrą drąsą gyventi.

Apokalipsė tiesiog stebuklingai sugeba aprėpti visas svarbiausias egzistencines problemas. Tai yra pasakojimas apie žmogaus likimą. Žmogaus, kuris yra unikali ir kartu bendruomeniška būtybė. Žmogaus, kuris pats renkasi savo kelią, nes turi laisvą valią. Mes negalime išgelbėti viso pasaulio, bet galime prisiimti atsakomybę už save pačius. Būtent per šią atsakomybę ir gelbėjame kitus. Deja, mes iškreiptai suvokiame meilę ir atžariai elgiamės patys su savimi. Mes gėdijamės mylėti save ir net galvojame, kad tai egoizmas. Tai didžiulė klaida. Nes tikra meilė – tai auka. Pats mylintis žmogus to net nesupranta, bet žmogui iš šalies tai akivaizdu. Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, kad turime mylėti savo artimą kaip patys save. Tai reiškia, jog meilė sau yra pamatas ir kartu meilės matas, nes visada dera pradėti nuo savęs.

Nenoriu pasakyti, kad pats sugebu elgtis taip, kaip dabar raginu elgtis jus. Nesu geras pavyzdys. Priešingai, manau, kad visos mano bėdos kyla iš to, kad nepaisau tų patarimų, kuriuos duodu kitiems. Apgailėtina, bet net tada, kai žinome, jog jau kartą būtent tokie veiksmai tokiose pat aplinkybėse nuvedė iki rezultato, kuris mums visiškai nepriimtinas, vis vien šiuos veiksmus kartojame.

Vis dėlto neteisinga būtų teigti, kad Apokalipsėje tėra kalbama tik apie bausmę. Čia daug svarbiau yra viltis. Nepaisant to, kad pabaigos laikas arti, kalbant apie kiekvieną iš mūsų atskirai, tačiau mums visiems kartu niekada nėra per vėlu. Apokalipsė grėsminga kiekvienam iš mūsų atskirai, tačiau, kai kalbame apie mus kaip apie visumą, tai viltis. Būtent čia ir glūdi Apreiškimo prasmė. Ši dialektika yra tai, kas gali būti labai svarbia atrama kiekvienam menininkui.

Pranašaujant mums pažįstamų erdvės ir laiko pabaigą, perėjimą į naują būvį, Apokalipsėje išsakyti nuostabūs žodžiai: „O dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tartum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius. Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos ritinys, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų“ (Apr 6, 13–14).

Dangus atsivėrė tarsi pergamento ritinėlis – niekada nesu skaitęs nieko nuostabesnio. O štai kas nutiko po to, kai buvo atplėštas septintasis antspaudas: „danguje pusvalandžiui pasidarė tylu“ (Apr 8, 1). Pasiekėme ribą, už kurios žodžiai nebeturi prasmės. Nuplėštas paskutinis antspaudas ir kas vyksta? Nieko. Pasidaro tylu. Tai neįtikėtina. Vaizdinio nebuvimas šiuo atveju yra pats įspūdingiausias įmanomas vaizdinys. Tai stebuklas.

Dar vienas fragmentas iš Apokalipsės dešimtojo skyriaus: „O angelas, kurį mačiau stovint ant jūros ir ant sausumos, pakėlė dešinę ranką į dangų ir prisiekė Gyvuoju per amžių amžius, kuris sutvėrė dangų ir visa, kas jame, žemę ir visa, kas joje, bei jūrą, ir visa, kas joje: „Tai bus netrukus“ (Apr 10, 5–6).

Tai pažadas, viltis ir kartu slėpinys. Beje, Apokalipsėje yra viena vieta, kuri tarsi nedera prie kitų: „Septyniems griaustiniams prabilus, aš buvau berašąs, bet išgirdau iš dangaus balsą, sakantį: „Užantspauduok, ką pasakė septyni griaustiniai, ir to nerašyk!” (Apr 10, 4). Apreiškime slypi kažkas, kas lieka neapreikšta. Įdomu, ką Jonas nuo mūsų buvo priverstas nuslėpti? Kam reikalinga ši pastaba jo tekste? Kas yra tai, ko nedera žinoti žmogui? Juk Apreiškimo tikslas ir yra, kad žmogus sužinotų Dievo valią ir planą. Tačiau galbūt šiuo atveju pats žinojimas darytų mus nelaimingus? Prisimename Koheleto žodžius, jog žinojimas didina sielvartą.

Ar derėjo nuo mūsų nuslėpti kokią nors likimo dalį? Aš tikrai negalėčiau gyventi, jei žinočiau pranašystę apie savo gyvenimą. Gyvenimas praranda prasmę, jei žinau, kuo jis baigiasi. Aišku, aš kalbu apie asmeninį likimą.

Toje nedidelėje Apokalipsės detalėje jaučiamas nežemiškas kilnumas, kuris leidžia mums pajusti savo silpnumą, trapumą ir kartu tai, jog esame saugomi, globojami. Mūsų žinojimas negali būti išbaigtas, jog nepaniekintų begalybės, jog paliktų viltį. Nežinojime yra viltis. Nežinojimas yra kilnus. Žinojimas vulgarus. Todėl tas rūpestis, kurį pajuntu Apokalipsėje, man veikiau suteikia vilties nei baugina.

Ką turiu daryti, jei perskaičiau Apreiškimą? Akivaizdu tai, kad nebegaliu būti toks pats, koks buvau, nes man buvo pasakyta: žinodamas tai, ką sužinojai, privalai keistis.

Mano įsitikinimu, tokį patį tikslą turi ir menas. Kai jį pradedu naudoti savo tikslams, interesams, jis degraduoja. Tikras menas turi turėti Apreiškimo blyksnį ir išreikšti tai, kas atsiskleidžia (nors mes to dažniausiai net neįsisąmoniname) žmonių santykiuose.

Beje, pastebėjau, kad kuo daugiau kuriu, tuo mažiau įdomus pats sau darausi. Noriu tikėti, kad tai yra mano mylinčio santykio su savimi pradžia.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas „Kelionė“, 2017 Nr. 4

3 Comments