Apie meilę kalbėti nėra lengva. Apie santykius šeimoje – taip pat. Dažnai neišvengiama kraštutinumų: ši tema arba pernelyg romantizuojama, arba viskas suvedama į išskaičiavimus ir taisyklių laikymąsi. Žiniasklaidoje netrūksta tekstų apie tai, kaip yra kvaila kalbėti apie šeimyninį gyvenimą ir lyginti jį su darbo lauku, kuriame darbuojamasi tiek su savimi pačiu, tiek santykiuose su kitu. Neva meilė turėtų įkvėpti žmogų. Neva, jei santuokoje visiems kažkodėl sunku, sudėtinga, jei sutuoktiniai priversti nuolatos su savimi „dirbti“ ir „apsiriboti“, kad tik neišsiskirstų – tai gal išties geriau tiesiog išsiskirti? Kam vyrui ir moteriai mokytis, kaip geriau girdėti vienas kitą, jei jie paprasčiausiai gali lengva ranka nutraukti santykius ir taip išsilaisvinti iš visų sunkumų? Ir eiti kurti naujų santykių. „Darbas“ su savimi bei santykiuose su kitu priskiriamas „seniems laikams“, kada moteris be vyro išsilaikyti negalėjo. Gal išties neverta stengtis, jei jums nesiseka arba nepatiriate dvasinio komforto?

Sutikite, tai skamba išties įtikinamai. Jei nesilaikytume religinių įsitikinimų ir gyventume be Dievo įsakymų, iš buitinio, kasdienio gyvenimo perspektyvos tai skambėtų tikrai įtikinamai. Ir būtų sunku šiems paprastiems, buitiniams bei maloniems savimyloms lozungams rasti alternatyvų. Na, kaip argumentą galite pabandyti įvardinti vaikus: neva, jei neturite religinių priežasčių išsaugoti šeimą, tai bent apie vaikus pagalvokite! Bet apie vaikus jau pagalvota – šiandien ne mažiau populiari tezė, kad vaikui geriau augti su vieniša, ramia ir save gerbiančia mama, nei konfliktiškoje šeimoje, kur tvyro įtampa, nestabilumas, nekomfortiški santykiai.

Ir nepakalbėsi čia kaip iš Šventojo Rašto – tai ne argumentas. Žodžiai apie amžiną įsipareigojimą ir vieną kūną neskamba rimtai pasaulietiniame mąstyme, kur „santykiai“ jau seniai nesuvokiami kaip kažkas stabilaus. Šiandien visi – nuo „teisingų“ santykių guru iki psichologų – bene svarbiausiu gerų santykių kriterijumi laiko psichologinį komfortą.

Tad pakalbėkime apie žodį „komfortas“. Atrodytų, žodis kaip žodis, tačiau jis svetimas krikščionybei. Nes komfortas – žemiau už džiaugsmą, jame mažiau palaimos, jame per ankšta laimei, komforte retai kada pasirodo meilė. Žinoma, jei gyvenime nepatyrėte džiaugsmo, palaimos ir meilės, ką gi, galite paieškoti bent komforto. Tačiau net žvelgiant iš tokio taško, nutraukti santykius vien dėl to, kad netekote komforto – gan keista. Pabandykime šią situaciją įsivaizduoti ne iš dvasinio, o iš banalaus, kasdienio žiūros taško, visiškai žemiškų aplinkybių.

Štai, nusipirkote naujus batus. Iš pradžių su jais jautėtės ne itin patogiai – dar nepranešiojote – tačiau gražu ir efektinga. Vėliau batai prisitaikė prie kojos, jūs pasijutote patogiai, bet… atšoko pakulnė. Nepatogu klibinkščiuoti ant vienos kojos, tiesa? Galima šiek tiek pasistengti ir nunešti batus į taisyklą – ten pritaisys naują pakulnę ir vėl galėsite su malonumu vaikščioti. Bet galite ir tiesiog pasiusti: išmesti batus, nusipirkti naujus, vėl mėginti juos pranešioti, patiriant nuospaudas… Ir taip kiekvieną sezoną. Kaip manote, kada turėsite daugiau galimybių patirti komfortą?

Akivaizdu, kad žmogui, kuriam svarbu tik jo psichologinis komfortas, gana kvaila siekti „komforto“ nuolatos „keičiant partnerius“. Tik užgimus santykiams, juose negalima tikėtis jokio komforto. Įsimylėjimas, euforija – garantuoti. Tačiau santykių pradžioje daug kas dar nepažinu, nedrąsu, dar nėra visiško pasitikėjimo vienas kitu. Kiekvienas stengiasi pasirodyti prieš kitą, tartum būdrauja, kažko saugosi. Tikrasis bendravimas atsiveria šiek tiek vėliau ir nuolatos auga, kinta. Žmonės, kurie kažkada sugebėjo iš tiesų atsiverti vienas kitam santuokoje, su amžiumi supranta, kad vienas kito pažinimo procesas – begalinis. Ir tik šiame atvirumo bei artimumo lygmenyje galima pasiekti tai, kas panašiausia į „psichologinį komfortą“, o taip pat – ir gilų prisirišimą bei meilę.

Tačiau nutraukdamas santykius ankstyvaisiais santuokos metais ir nuolatos kurdamas naujus, žmogus taip ir lieka amžinoje „būdravimo“ būsenoje. Jis su niekuo ir niekada nesukurs išties artimų santykių, vadinasi, jam garantuotas amžinas scenos debiutanto, į kurį žiūri vienintelis žiūrovas – naujas „partneris“ – diskomfortas.

Kita vertus, pavyzdys su batais ne visai adekvatus, gyvenimas santuokoje yra vertas aukštesnio palyginimo. Imkime ir įsivaizduokime vaikų ir tėvų santykius. Juk niekam į galvą nešauna mintis, kad, vaiko auginimo metu tėvams netekus „psichologinio komforto“, visiškai normalu būtų paimti vaiką už rankos ir nuvesti jį į vaikų namus ar atiduoti globėjams. Ne – specialistai ieško formų ir ugdymo bei komunikacijos metodų, siūlo psichologinius „persikrovimo“ būdus amžinai pavargusiems tėvams… Tačiau niekas neabejoja, kad auginant vaikus yra visiškai normalu pavargti ir patirti diskomfortą. Tiesiog tenka mokytis susitvarkyti su nuovargiu bei negatyviomis emocijomis siekiant, kad tai nedominuotų tarpusavio santykiuose.

Vyras ir žmona ne mažiau artimi vienas kitam, kaip tėvai ir vaikai. Todėl būtų keista santykius vertinti iš pozicijos „jei nepavyko, tai ir nereikia stengtis“.

Dažnai sakoma, kad santykiai, kuriems reikalingas įdirbis, yra keisti. Bet ar nėra keistas gyvenimas žmogaus, neįpratusio dėti dvasinių pastangų? Jums sunku save apriboti, susilaikyti, siekti kompromisų? Tačiau tai sunkumai, kuriuos amžiaus tarpsnių psichologija laiko įprastais iki… devyniasdešimties metų. Tik šiame amžiuje žmogus jau būna įpratęs elgtis valingai („kai suprantu, kad nelabai noriu, bet reikia“), yra įvaldęs savikontrolę, geba tvarkytis su emocijomis.

Santuokoje nieko nereikia daryti, jei nesinori, nereikia kontroliuoti savo emocijų, kompromisai – tai pralaimėjimas ir t.t., ir pan. Toks požiūris tikrai neaugina žmogaus. Santykiuose su antrąja puse šiandien siūloma elgtis kaip vaikui, bandančiam sudėlioti dėlionę, o kai tai lengvai ir greitai nepavyksta, viską mesti ir eiti žaisti su kitais. Ar tokiu būdu suaugusieji netampa pusiau infantiliais peraugėliais su neišvystytu socialiniu intelektu?

Gyvenimas santuokoje suteikia unikalią progą subręsti. Santuoka moko žmogų patirti naujas atsakomybės ribas, ugdo socialinį ir emocinį intelektą – gebėjimą pajusti kito emocijas ir poreikius, išmokti veikti konstruktyviai ir spręsti konfliktus, suteikia galimybių išgyventi bei „žongliruoti“ skirtingais socialiniais vaidmenimis (dukra, žmona ir draugė, mama, ugdytoja, močiutė…). Žinoma, tai „idealus“ paveikslas, vaizduojantis santuoką, kurioje žmonės pasirengę mokytis ir prisiimti atsakomybę, ieškoti kompromisų ir atsiverti vienas kitam. Tačiau svarbiausia, kad santuokoje toks idealas būtų įmanomas. Tuomet jo galima siekti, ir gal ne iš karto, tačiau palengva prie jo artėti.

Na, o „santykiuose“, iš kurių patariama „išeiti“ vos tik ištikus pirmai nesėkmei, kad tik nepaverstume jų „rutina“, „darbu“, net ir potencialiai nėra jokių psichologinio augimo galimybių. Gyvendamas be pastangų ir iššūkių žmogus paprasčiausiai lieka ankstyvosios vaikystės etape.

Meilė ir santuoka – tai nėra dvasinis darbas. Tai dviejų, iš pradžių visiškai skirtingų, nepanašių sielų vienos su kita suaugimas. Santuoka – tai nuolatinis brendimas, augimas. Kaip dangus nebūna visuomet žydras, taip ir santuokoje negali būti vien tik saldu, lengva ir patogu. Tačiau tik santuokoje, tik pamažu, galime patirti ypatingą vienybės jausmą, kasdienio gyvenimo išmintį ir žiūrėjimo viena linkme džiaugsmą.

Tai gerokai daugiau nei tiesiog „psicho­loginis kom­­for­­tas“…

Pagal pravoslavie.ru medžiagą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *