Clive‘o Staples’o Lewis’o (1898–1963) knyga „Laiškai Malkolmui: apie maldą“ („Letters to Malcolm / Chiefly on Prayer“) – paskutinioji, jau po mirties, 1964 metais, publikuota žymaus rašytojo, akademiko knyga. Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“, rodos, planavo leisti pastarąją, tačiau lietuviškai „Laiškai Malkolmui…“ taip ir nepublikuota. Minėta knyga – 22 laiškai fikciniam draugui Malkolmui, todėl ji tikrai panaši į 1942 m. pasirodžiusius „Kipšo laiškus“. Visgi C. S. Lewis’o kūrybos tyrinėtojai atkreipia dėmesį, jog paskutinės jo knygos pasakotojas neužima aiškios laikysenos, neturi iki galo susiformavusio požiūrio, renkasi ne teigti, bet liudyti ir dalintis savuoju maldos gyvenimu. Jo įžvalgos kyla reaguojant į laiškų adresato pastabas. Rašytojas savuosius veikėjus talpina į konkretų erdvėlaikį, laiškais kuriamas naratyvas.

C. S. Lewis’ui malda – daugialypis, per praktiką pažįstamas, daug temų aprėpiantis santykis: prašymų malda, išpažintis, atleidimas, atgaila, liturgija, adoracija, šventųjų bendravimas, Nauja žemė, Naujas Dangus ir kt. Kiekviena tema, kiekvienas būdas melstis (maldos forma) savitai paliečiama, persipina su ankstesne ir pildo knygos pasakojimą. Šiandienos skaitytojams knyga turėtų bent kiek priminti ir „Katalikų pasaulio leidinių“ prieš kurį laiką, 2017 metais, publikuotą Henri Nouwen’o veikalą „Laiškai Markui apie Jėzų“.

Konvertito knyga apie maldą – instrukcija ar diskusija?

Galime svarstyti, kodėl C. S. Lewis’as nerašo tiesiog knygos apie maldą? Knygos, nes ne vieną esė jis jau tikrai turi parašęs. Tokį pasirinkimą galėtų lemti aiški forma ir suaugusio konvertito patirtis. Pastarojo gyvenimas pasižymi įstabiu, proto argumentus nugalėjusiu ir / ar išpildžiusiu Dievo artumu. Tai, kas atrasta, peržengiantis, gilyn einantis ir ieškantis žmogus neišvengia prieštaravimų, naujų atradimų. Atsakydamas su laiškų adresatu jis dalinasi patirtimi, kito klausimai keičia jį patį – nuomonių skirtumai kuria bendrystę. „Niekas kartu nesančio draugo nepadaro tokio artimo kaip nesutarimas“ (vert. A. Ž., p. 3) – rašoma vos pradėjus pirmąjį laišką. Skvarbus protas, troškimas išgirsti ir atliepti kito poreikius atveria kelią ir pasakotojo bei skaitytojo dialogui.

Skaitytojas, rodos, ne tik lengvai tapatinasi, jis įtraukiamas į diskusiją, be kurios knyga apie maldą iš viso netektų prasmės. Diskusijos reikmę, vertę pripažįsta ir laiškų autorius: „Nors geros knygos apie maldą labai reikia, niekuomet nebandyčiau jos rašyti. Du žmonės kalno papėdėje, besidalinantys įžvalgomis, – tai gerai. Tačiau iš tokios knygos būtų tikimasi ne diskusijos, bet instrukcijos. Man atrodo, kad siūlyti instrukcijas maldai būtų įžūlu“ (p. 63). Laiškai – C. S. Lewis’o pasirinktas būdas kviesti ir ieškoti dialogo, rašyti apie Dievo ir žmogaus, tikinčiųjų (Kristaus kūno) ir visuomenės santykį, malda atveriamą dabarties tikrovę ir (tik) spėjimais apibūdinamą ateitį Naujoje žemėje ir Danguje.

Dialogo kelias ir asmeniška malda

Nors C. S. Lewis’o „Laiškai Malkolmui…“ nėra ir taisyklių, teisingų atsakymų rinkinys, ji lengvai gali tapti seminarų, studijų medžiaga. Tai suponuoja ir jau anksčiau minėtos įžvalgos apie vien instukcijų maldai įžūlumą. Taip pat – rašančiojo, kuris vis bando nusimesti viską žinančiojo etiketę, laikysena. Jis teisinasi, plečia ir pildo savuosius pastebėjimus. Neangažuotas kalbėjimas ne tik glumina, jis primena ėjimą ekumeninio dialogo keliu. Pavyzdžiui, rašydamas apie kreipimąsi į šventuosius, C. S. Lewis’as pripažįsta, kad ne visam krikščioniškam pasauliui melstis šventiesiems atrodo racionalu, teisinga. Tačiau „mes visi sutariame, kad meldžiamės su jais, „su angelais, arkangelais ir visa Dangaus bendruomene“ (p. 15) – rašo jis. Kitas pavyzdys – laiške, svarstydamas, ar patys mokiniai suvokė, kas vyksta prieš jų akis, įvardija savo požiūrį į Kristaus kūno ir kraujo sakramentą. C. S. Lewis’as prisipažįsta, kad „aš niekam pasaulyje nesakau: „tavo paaiškinimas yra klaidingas“. Aš sakau: „Tavo paaiškinimas slėpinį man vis tiek palieka slėpiniu“ (p. 103). Šie du pavyzdžiai – tai tik keli iš tų, kurie tikrai galėtų būti pavadinti per daug nuosaikiais. Tačiau jie apibūdinami maldos kontekste. Malda – tai ne paprastas veiksmas, bet mūsų suvokimą peržengianti bendrystė, asmeninio tikėjimo išraiška ir tikslas.

Ar apie maldą, tikėjimo patirtį gali kalbėti jų nesuasmenindamas? Nei dalintis pastabomis apie maldą, nei būti viliojamas kipšo negali, jei neveiki, neišgyveni Dievo akivaizdos, santykio su Juo. Pasak C. S. Lewis’o, „mūsų maldas ir kitus laisvos valios veiksmus pažįstame juos atlikdami“ (p. 110). Tačiau kaip apčiuopti tai, ką atlieki? Kokiomis kategorijomis apibūdinti? „Religingi žmonės nekalba apie maldos „rezultatus“, jie kalba apie „atsakytą“ ar „išklausytą“ maldą“ (p. 52) – rašoma knygoje. Vadinasi, vienas iš būdų – priminti sau, jog ne apie maldos rezultatus kalbėti reiktų. Ir perskaityta, ir žodinė, ir tyloje, sakoma skirtingomis intencijomis, liturgijos metu vykstanti malda – kiekviena jų svarbi, apima ne tik žmogaus (jei tai jis yra tas, kuris kreipiasi), bet dar labiau – savin įtraukiančią Dievo tikrovę. Šios asmeniškos ir tikintiesiems bendros patirties neriboja naujumo, įspūdingumo ar kitos kategorijos.

Naujovės ir įpročiai – Dievo atveriama tikrovė

Pirmuosiuose laiškuose C. S. Lewis’as užsimena apie liturgiją, kartojamą maldą, maldos vienodumą. Naujumo ir vienodumo opozicija leidžia užčiuopti liturgijos reikšmę, Dievo ir besimeldžiančiojo ryšį. Naujoves laiškų autorius sieja su siekiu linksminti ir pasilinksminti. O žmonės neina į bažnyčią dėl pramogos:

„Jie eina panaudoti pamaldas, arba, jei taip patogiau, jas įveiksminti […]. Kiekvienos pamaldos – tai veiksmų bei žodžių struktūra, kai priimame sakramentą, atgailaujame, prašydami maldaujame, garbiname. Ši struktūra įgalina mus minėtus veiksmus atlikti geriausiai – jei norite, ji „veikia“ geriausiai – tuomet, kai dėl laikui bėgant įgyto pažinimo mes nebeturime apie ją galvoti. Kol pastebi, turi skaičiuoti žingsnius, taigi dar ne šoki, o mokaisi šokti. Geras batas tas, kurio nepastebi […]. Geros bažnyčios pamaldos – mažiausiai pastebimos pamaldos; visas dėmesys nukreiptas Dievop […].

Tačiau kiekviena naujovė tam užkerta kelią. Ji kreipia mūsų dėmesį į pačias pamaldas; bet galvoti apie šlovinimą nėra tas pats, kas šlovinti“ (p. 4–5).

Tęsdami šią mintį, sakytume, kad ir galvoti, jog meldiesi, nėra tas pats, kas iš tiesų melstis. Pasak knygos autoriaus, dar blogiau nei telktis į pamaldas yra telktis į kunigą (celebrantą). Kai mūsų dėmesys nukreiptas į jį, pradedame svarstyti, ką jis sumanė šį kartą? Rašytojas naudoja vaizdingą cirko įvaizdį. Matyt, daug kam reikėtų priminti, jog Jėzus Petrui liepė ganyti Jo aveles, o ne eksperimentuoti su žiurkėmis ar šunis mokyti naujų triukų (p. 5). C. S. Lewis’o aptartas liturgijos diskursas leidžia užčiuopti ne tik naujumo, bet ir dėl netinkamai, į kitą žmogų (ir save), aplinkybes sutelkto dėmesio meldžiantis problemą.

Malda mus nužemina ir išaukština tuo pat metu. Ji – Dievo kvietimas bendrystei, dėl jos nubundame (užduotis – išlikti nubudus) mus supančiai, perkeičiančiai tikrovei, patį Dievą patiriame kaip esantį ne atskirai nuo mūsų, o kaip mūsų būties, dabarties pamatą. Norėdami melstis, nebelaukiame tinkamų aplinkybių. Troškimas kaip nors save Jam pateikti, prašant melsti to, ko mums visai nereikia, – visa tai nebetenka prasmės. C. S. Lewis’as rašo:

„Nujaučiu, kad mūsų blogiausiomis laikomos maldos Dievo akyse gali būti geriausios. Turiu omenyje tas, kurias mažiausiai skatina pamaldūs jausmai, kai melsdamiesi kovojame su didžiausiu nenoru. Taip yra todėl, kad pastarosios, atliekamos galbūt vien tik valios pastangomis, kyla iš gilesnio lygmens nei jausmai. Jausmuose tiek daug to, kas nėra mūsų – tiek daug to, ką lemia oras, sveikata, paskutinė skaityta knyga. Vienas dalykas atrodo akivaizdus. Nėra gerai vaikytis turtingų akimirkų. Kartais Dievas intymiausiai kalba tuomet, kai Jis pagauna mus, sakytume, nepasiruošusius“ (p. 116–117).

Mūsų maldos neturėtų lemti aplinkybės, pojūčiai, net Dievui suteikti įvaizdžiai. Pastarųjų pavojus – mums patogus Dievas. Atsisakę priklausyti nuo aplinkybių, išvengiame ne tik išankstinių nuostatų, neteisingų vilčių – melsdamiesi ugdomės įprotį. „Prieš pradėdamas bėgti, turi išmokti eiti […]. Mes, ar bent jau aš, neturėtume nesugebėti šlovinti Dievo džiugiausiomis progomis, jei nebūsime išsiugdę įpročio šlovindami pačiomis sunkiausiomis“ (p. 91) – prisipažįsta jis. Melsdamiesi paprasčiausiai paklūstame mylinčiam Dievui. Argi klusnumas nėra akstinas melstis, ar nuoširdi malda – ne paprasčiausia Dievą šlovinanti auka, natūraliausia žmogaus būsena?

Kelios pabaigos įžvalgos

C. S. Lewis’o knyga „Laiškai Malkolmui…“ vis dar reikšminga krikščionio rašytojo kūrybos tyrėjams ir tiems, kuriuos žavi šio autoriaus gebėjimas vaizdiniais, autobiografišku pasakojimu, pinant fikciją bei tikrovę perteikti, pasakoti, dalintis. Pirma, skaitoma ji mums leidžia jaustis diskusijos dalyviu. Antra, pirmuosiuose laiškuose užčiuopta asmeninės ir bendruomeninės maldos patirties plotmės – jos ir tapo savotišku knygos raktu. Trečia, asmeninė patirtis reikšminga kaip intymus, sunkiausiomis (net jei tai nauja liturgija?) aplinkybėmis ugdomas atsivėrimas Dievui. Kaip santykis, kurį kuria tiek kūno laikysena, tiek dėmesio telkimas Dievop. Taip pat – įprotis būti maldoje, dabartyje, ir jau nujaučiant, bet dar tik tikint – Dievo palaimintoje ateityje. Ketvirta, kiek ironiškai, tačiau taip pat, kaip ir dažnas jo mėginimas likti nuosaikiam, teisingai suprastam, skamba paskutiniame laiške. Jis kreipiasi į Malkolmo žmoną Betę, apibūdina kūnų prisikėlimą – Naują žemę ir Naują Dangų. C. S. Lewis’as rašo: „Spėjimai, žinoma, tik spėjimai. Jei jie ir nėra teisingi, bus kas nors geriau“ (p. 124). Penkta, ne veltui pirmajame laiške užsimenama apie liturgiją, o paskutiniajame autorius rašo apie kūnų prisikėlimą – Naują žemę ir Dangų. Argi ne ten, besimelsdami kasdienybėje, kiekvienas keliaujame?

Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 2

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *