1926 m. birželio 12 d. 19 valandą iš Kauno radijo stoties į eterį nuskriejo šaukiniai: „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“. Pranešėjas Petras Spaičys, pasakęs „Labą vakarą“, perskaitė sveikinamąjį žodį, kelias ELTA naujienas iš užsienio bei krašto vidaus gyvenimo pranešimus. Pirmą kartą radijas prakalbo lietuviškai. Ši data laikoma Lietuvos radijo gimtadieniu.
Informacijos perdavimo ir priėmimo radijo bangomis techninės priemonės Lietuvoje pradėtos kurti 1910 m., kai Rusijos armijos ryšių tarnybos dalinys pradėjo statyti „Telefunken“ firmos 1,5 kW galios radiotelegrafo stotį Kauno tvirtovės Žaliakalnio forte. Pirmojo pasaulinio karo metu stotimi naudojosi vokiečiai, o karui pasibaigus, 1919 m. perdavė ją tuomet jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenei – čia dirbo iš užsienio grįžę ir ten patirties bei žinių įgiję specialistai.
Pusmetį kasdien buvo transliuojama 1,5 valandos trukmės programa, kurią sudarė laikraščių ir Eltos informacija, orų pranešimai, plokštelių muzika, operų iš Valstybės teatro transliacijos. 1926 pradėtas kurti radijo simfoninis orkestras (Kauno radiofono simfoninis orkestras). 1927 programą (jos trukmė buvo 3–4 valandos) papildė visuomenės veikėjų, mokslininkų ir menininkų paskaitos, literatūros vakarai, radijo teatras (pirmasis radijo vaidinimas – L. Giros Beauštanti aušrelė, 1927 03 04; radijo teatras), specializuotos laidos vaikams, moterims, ūkininkams, to meto visuomeninių organizacijų (šaulių, skautų) valandėlės, pradėti kurti serijiniai vaidinimai su nuolatiniais herojais – P. Biržio Pupų Dėdės pastogėje, estradinės grupės Linksmieji broliaiprogramos ir kita, rengtos tiesioginės transliacijos iš svarbiausių šalies įvykių ir švenčių renginių vietų. 1927 Švietimo ministerija įsteigė Radijo tarybą – visuomeninę organizaciją radijo darbui ir programoms koordinuoti bei kontroliuoti; ją sudarė įvairių ministerijų, žinybų darbuotojai, kultūros veikėjai (pirmininkas L. Gira).
Iki 1928 m., kol aplink nebuvo didelio galingumo radijo stočių, Lietuvai Kauno radijo stoties galingumo visiškai pakako. 1928–1931 m. kaimyninėse šalyse atsirado naujos galingos radijo stotys. 1933 m. Kauno radijo stoties galingumas padidintas iki 7 kW. 1936 m. paskelbtas tarptautinis konkursas statyti galingesnę ir modernesnę radijo stotį. Technines sąlygas jai parengė Aleksandras Stankevičius. Vieta pasirinkta netoli Kauno, Sitkūnuose, prie Žemaičių plento. 1938 m. Pašto valdyba pasirašė sutartį su Anglijos firma „Standart Telephones and Cables Ltd“ dėl radijo siųstuvo, su Prancūzijos firma „SFR“ – dėl antenos, su Šveicarijos firma „Gebrueder Sulcer“ – dėl elektros stoties statybos. Pagal sutartį radijo stotis turėjo pradėti darbą 1940 m. Tačiau 1940 m. birželio mėn., Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Kauno radijo stotis perduota SSRS Ryšių liaudies komisariato žinion. Radiofonas išliko valstybiniu, tačiau jame buvo įvesta cenzūra ir nuolatinė komunistų partijos kontrolė. 1940 m. spalio 26 d. Vyriausybės nutarimu Valstybės radiofonas buvo reorganizuotas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos ir perėjo operatyvinėn SSRS Visasąjunginio radijo žinion.
Kauno radiofonas (dabar jis oficialiai vadinosi Radiofikacijos ir radiofonijos komiteto Kauno redakcija) atnaujino savo transliacijas 1944 m. spalio 8 d. per laidinio radijo tinklą. Naujai įrengtas Kauno radijo mazgas nuo lapkričio tris kartus per dieną transliavo po 20 min. laidas Kauno miesto gyventojams. 1950 m. pabaigoje buvusios Kauno radijo stoties funkcijas perėmė ką tik baigta statyti Sitkūnų radijo stotis.
