„Tikrasis džiaugsmas yra gyvenimo būdas, o ne trumpalaikė emocija…“, – sako viena šviesiausių ir charizmatiškiausių asmenybių pasaulyje Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, birželio 12-15 dienomis ketvirtą kartą lankysiantis Lietuvoje.
Vizito metu, birželio 13 d., Vilniaus universitete numatytas jo susitikimas su akademine bendruomene, o birželio 14 d. „Siemens“ arenoje Dalai Lama skaitys paskaitą „Laimės menas“.
Prieš šį vizita lietuvių kalba pasirodė nauja Dalai Lamos XIV ir Rajiv Mehrotra knyga „Apie gyvenimą ir laimę“ (leidykla „Alma littera“, 2018), kurios ištrauką ir pateikiame skaitytojams.
***
Nesvarbu, ar sąmoningai susimąstome, ar ne, už kiekvieno mūsų potyrio slypi vienas didis klausimas: koks yra gyvenimo tikslas? Aš jau esu jį svarstęs ir norėčiau pasidalyti mintimis vildamasis, kad jos suteiks tiesioginės ir praktinės naudos jas skaitantiems.
Manau, gyvenimo tikslas yra būti laimingam. Nuo pat gimimo kiekvienas žmogus trokšta laimės ir vengia kančios. Tam neturi įtakos nei socialinės sąlygos, nei išsilavinimas, nei ideologija. Iš pačių širdies gelmių mes tiesiog norime pilnatvės. Nežinau, ar visata, kupina nesuskaičiuojamų galaktikų, žvaigždžių ir planetų, turi gilesnę prasmę, tačiau tikrai aišku, kad mes, šioje Žemėje gyvenantys žmonės, susiduriame su uždaviniu susikurti laimingą gyvenimą. Taigi svarbu išsiaiškinti, kas suteikia didžiausią laimę.
Pirmiausia, bet kokią laimę ar kančią galima išskirti į dvi pagrindines kategorijas: protinę ir fizinę. Iš jų dviejų protas daugumai mūsų daro didžiausią įtaką. Jei rimtai nesergame ar nepatiriame nepritekliaus, apie fizinę būklę dažniausiai nesusimąstome. Jei mūsų kūnas sveikas, jį iš esmės ignoruojame. Tačiau protas užfiksuoja kiekvieną įvykį, kad ir koks nereikšmingas jis būtų. Dėl šios priežasties turime įdėti didžiules pastangas, kad pasiektume proto ramybę.
Iš savo ribotos patirties žinau, kad didžiausia vidinė ramybė kyla ugdant meilę ir atjautą. Kuo labiau rūpinamės kitų laime, tuo geriau jaučiamės patys. Ugdydami šiltus jausmus kitiems nuramdome protą. Tai padeda išsklaidyti bet kokias baimes ar abejones ir susidoroti su kliūtimis. Tai yra pagrindinis gyvenimo sėkmės šaltinis.
Kol gyvename šiame pasaulyje, esame pasmerkti susidurti su problemomis. Jei prarandame viltį ir netenkame pasitikėjimo, sumenkiname savo gebėjimą įveikti sunkumus. Prisimindami, kad mes ne vieni kenčiame, sustipriname savo ryžtą ir pajėgumą įveikti negandas. Iš tiesų, laikantis šios nuostatos, į kiekvieną naują kliūtį galima žvelgti kaip į dar vieną galimybę patobulinti savo protą! Taigi galime pamažu siekti tapti labiau užjaučiantys. Vadinasi, galime ištobulinti ir nuoširdžią užuojautą kenčiantiesiems, ir valią padėti numalšinti jų skausmą. Kartu išaugs ir mūsų pačių ramybė bei vidinė stiprybė.
Meilės poreikis
Meilė ir atjauta mums suteikia didžiausią laimę, mūsų prigimtis jas brangina labiau nei ką kita. Meilės poreikis kyla iš pačių žmogaus būties gelmių. Jis atsiranda dėl tarp mūsų visų esančios visiškos tarpusavio priklausomybės. Kad ir koks gabus bei sumanus individas būtų, vienas jis neišgyventų. Kad ir koks tvirtas bei savarankiškas jaustųsi sėkmingiausiais gyvenimo etapais, sirgdamas, jaunystėje ar senatvėje žmogus privalo pasikliauti kitų pagalba.
Tarpusavio priklausomybė, žinoma, yra esminis gamtos dėsnis. Ne tik aukštesnės gyvybės formos, bet ir mažiausi vabalai yra socialios būtybės, kurios be religijos, įstatymų ar išsilavinimo išgyvena remdamosi įgimta tarpusavio priklausomybe. Subtiliausi medžiagos procesai ir reiškiniai taip pat valdomi tarpusavio priklausomybės. Tiesą sakant, visi mus supantys reiškiniai vandenynuose, danguje ar miškuose vyksta dėl subtilių energijos modelių priklausomybės. Be tinkamos sąveikos jie nutrūksta ir sunyksta.
Žmonių būtis labai priklauso nuo kitų pagalbos, todėl mūsų meilės poreikis kyla iš pačių būties gelmių. Taigi mums reikia jausti nuoširdžią atsakomybę ir sąžiningai rūpintis kitų gerove.
Turime apsvarstyti, kas iš tiesų yra žmogus. Mes nesame mašinų pagaminti daiktai. Jei būtume tiesiog mechaniškos būtybės, mašinos galėtų numalšinti mūsų kančias ir patenkinti poreikius. Vis dėlto nesame tiesiog materialios būtybės, todėl būtų klaidinga visas viltis dėti į išorinę laimę. Turėtume apsvarstyti savo kilmę ir būdą, kad atrastume, kas esame ir ko mums reikia.
Nuošalyje palikdami sudėtingą visatos sukūrimo ir evoliucijos klausimą, galėtume sutikti, kad kiekvienas žmogus yra savo tėvų produktas. Paprastai esame pradedami ne tik dėl seksualinio potraukio, bet ir dėl tėvų sprendimo susilaukti vaiko. Tokie sprendimai pagrįsti atsakomybe ir altruizmu – įsipareigojimu rūpintis vaiku, kol jis sugebės pats savimi pasirūpinti. Taigi nuo pat pradėjimo akimirkos tėvų meilė yra tiesiogiai susijusi su mūsų sukūrimu. Be to, nuo pirmųjų gyvenimo etapų esame visiškai priklausomi nuo motinos globos. Pasak mokslininkų, besilaukiančios moters psichinė būsena – rami ar sutrikusi – turi tiesioginį fizinį poveikį dar negimusiam kūdikiui.
Meilės išraiška labai svarbi ir gimus. Nuo pirmojo motinos pieno gurkšnio mes natūraliai pajuntame artumą. Kad tinkamai pamaitintų savo kūdikį, motina taip pat turi spinduliuoti meilę – jei jaus pyktį ar pagiežą, pienas gali netekėti. Kitas svarbus etapas – nuo gimimo iki 3–4 metų, kai vystosi smegenys. Tuo metu artimas fizinis kontaktas užtikrina tinkamą augimą. Retai apkabinamo, priglaudžiamo ar myluojamo vaiko smegenys tinkamai nesubręsta, sutrinka jo raida.
Ūgtelėjusio ir mokyklą lankyti pradėjusio vaiko artumo poreikį turi patenkinti mokytojas. Jei jis ne tik suteikia akademinį išsilavinimą, bet ir parengia gyvenimui, mokiniai juo pasitiki ir gerbia, jo pamokos palieka neišdildomą įspūdį. O mokytojas, kuris nerodo nuoširdaus rūpesčio dėl mokinių gerovės, ilgainiui išnyksta iš atminties.
Šiais laikais daug vaikų auga nelaiminguose namuose. Nepajutę tikros meilės, vargu ar jie vėliau mylės savo tėvus ir kitus žmones. Ir tai labai liūdina.
Galiausiai vaikas negali išgyventi be kitų priežiūros, todėl meilė yra jo išgyvenimo pagrindas. Vaikystės džiaugsmas, vaikiškų baimių nuraminimas ir sveikas pasitikėjimas savimi tiesiogiai priklauso nuo meilės.
Žmogiško, šiltus jausmus rodančio gydytojo gydomas ligonis jaučiasi saugesnis. Mediko pastangos suteikti geriausią galimą pagalbą savaime gydo ir nepriklauso nuo jo gebėjimų. O žmogiškų jausmų stokojantis, nepakantus ir priešiškai nusiteikęs gydytojas, net ir aukščiausios kvalifikacijos, priverčia nerimauti, nepadeda pacientui sveikti.
Visada malonu klausyti žmogaus, kuris kalbėdamas perteikia žmogiškumą, paprastai jam atsakome tuo pačiu. Tada bet koks pokalbis tampa įdomus. O jei žmogus kalba šaltai ir šiurkščiai, jaučiamės nejaukiai ir norime kuo greičiau baigti pokalbį. Ir svarbiuose, ir nereikšminguose įvykiuose kitų šiluma bei pagarba yra būtina, kad jaustumėmės laimingi.
Neseniai Amerikoje susipažinau su grupe mokslininkų, kurie teigė, kad jų šalyje gana dažnos psichikos ligos – maždaug 12 procentų populiacijos. Diskutuojant paaiškėjo, kad pagrindinė depresijos priežastis yra ne nepatenkintos materialinės reikmės, o artumo su kitais žmonėmis stygius. Taigi, ar sąmoningai apie tai susimąstome, ar ne, bet nuo gimimo akimirkos artumo poreikis yra mūsų kraujyje. Nesvarbu, kas tą artumą suteiks – gyvūnas ar tas, kurį paprastai laikytume priešu, ir vaikai, ir suaugusieji iš prigimties jo trokšta.
Manau, visi gimstame būdami priklausomi nuo meilės poreikio. Tai rodo, kad žmonės negali būti apibrėžiami kaip tiesiog fizinės būtybės, kad ir kaip tai įrodinėtų moderniosios mokyklos. Joks materialus daiktas, net gražiausias ir vertingiausias, negali mūsų priversti pasijusti mylimiems, nes gilesnė mūsų tapatybė ir tikrasis charakteris slypi subjektyvioje proto prigimtyje.
Atjauta
Kai kurie draugai man yra sakę, kad, nors meilė ir atjauta yra nuostabu, iš tiesų tai nėra labai svarbu. Jie teigia, kad mūsų pasaulis nėra vieta, kur tokie įsitikinimai turi didelės įtakos ar galios. Tvirtina, kad pyktis ir neapykanta yra tokia didelė žmogaus prigimties dalis, kad žmonija visada bus jų valdoma. Aš nesutinku.
Dabartiniu pavidalu žmonės egzistuoja jau apie 100 tūkstančių metų. Manau, jei visą tą laiką žmogaus protas būtų buvęs valdomas pykčio ir neapykantos, mūsų populiacija būtų sumažėjusi. Nepaisant visų karų, dabar žmonių populiacija kaip niekada didelė. Man tai rodo, kad pasaulyje vyrauja meilė ir atjauta.
Būtent todėl nemalonūs įvykiai ir patenka į žinių laidas – geradarystė yra tokia didelė mūsų kasdienybės dalis, kad jos nesureikšminame ir dažnai ignoruojame.
Kol kas aš daugiausia minėjau atjautos naudą protui, tačiau ji gerina ir fizinę sveikatą. Iš asmeninės patirties žinau, kad protinis stabilumas yra tiesiogiai susijęs su puikia fizine savijauta. Be abejonės, pyktis ir nerimas mus daro labiau pažeidžiamus ligų. Kai protas ramus ir kupinas teigiamų minčių, kūnas taip lengvai ligai nepasiduoda.
Vis dėlto tiesa, kad iš prigimties esame egocentriški, tai slopina mūsų meilę kitiems. Jei norime tikrosios laimės, kuri pasiekiama ramiu protu, o šis – išugdžius atjautą, kaip tai galime įgyvendinti? Akivaizdu, kad neužtenka tiesiog galvoti, kokia nuostabi yra atjauta! Norėdami ją išsiugdyti, turime įdėti daug pastangų, pasinaudoti kiekvienu įvykiu, kad pakeistume savo mintis ir elgesį.
Pirmiausia išsiaiškinkime, ką tiksliai reiškia atjauta. Daug geraširdiškų jausmų sumaišoma su troškimais ir prisirišimu. Pavyzdžiui, tėvų meilė vaikui dažnai susijusi su jų pačių emociniais poreikiais, tad ji nėra visiškai pagrįsta atjauta. Vėlgi santuoka, vyro ir žmonos meilė, ypač iš pradžių, kai sutuoktiniai nežino tikrojo vienas kito būdo, labiau grįsta prisirišimu nei tikra meile. Mūsų aistra gali būti tokia stipri, kad žmogus, prie kurio esame prisirišę, atrodo doras, nors iš tiesų toks nėra. Be to, esame linkę išpūsti vos pastebimas teigiamas savybes. Todėl kai vieno iš sutuoktinių požiūris pasikeičia, kitas dažnai juo nusivilia. Tai rodo, kad meilė gali būti labiau pagrįsta asmeniniais poreikiais nei sąžiningu susirūpinimu kitu individu.
Tikroji atjauta nėra tiesiog emocinis atsakas. Tai tvirtas atsidavimas, pagrįstas priežastimi. Tikroji atjauta kitiems nesikeičia dėl blogo pastarųjų elgesio.
Žinoma, nėra lengva išsiugdyti tokią atjautą! Pirmiausia apsvarstykime faktus: nesvarbu, ar žmonės yra gražūs ir draugiški, patrauklūs ar įkyrūs, vis dėlto jie yra žmonės, tokie kaip ir mes patys. Jie taip pat trokšta laimės ir vengia kančios. Be to, turi tokią pat teisę įveikti kančią ir būti laimingi. Kai pripažįstame, kad visi žmonės yra lygūs tiek laimės troškimu, tiek teise į ją, iškart jiems pajuntame empatiją ir jaučiamės artimesni. Pripratinę savo protą prie šio visuotinio altruizmo, išsiugdome atsakomybę už kitus – norą nuoširdžiai padėti įveikti problemas. Ir šis jausmas neturi išimčių, jis galioja visiems vienodai. Kol jie yra žmonės, kaip mes jaučiantys malonumą ir skausmą, nėra logiško pagrindo juos skirstyti ar keisti.
Noriu pabrėžti, kad ugdydamas savo kantrybę kiekvienas gali užsiauginti tokią atjautą. Žinoma, egoizmas, prisirišimas prie nepriklausomo, savaime egzistuojančio aš iš esmės slopina atjautą. Tikrąją atjautą galima pajusti tik atsikračius šitokio savęs suvokimo. Jau dabar galima pradėti daryti pažangą.
Pirmieji žingsniai atjautos link
Iš pradžių kelyje atjautos link reikia pašalinti didžiausias kliūtis – pyktį ir neapykantą. Kaip žinome, šios emocijos yra be galo stiprios ir gali užvaldyti protą. Vis dėlto įmanoma jas sutramdyti. Nevaldomos šios neigiamos emocijos mums neduoda ramybės ir sutrukdo kelionę į geraširdingo proto laimę.
Pirmiausia naudinga išsiaiškinti, ar pyktis turi vertės. Kartais, kai susiduriame su sunkia situacija, šis jausmas atrodo naudingas, tarsi suteiktų jėgų, pasitikėjimo ir ryžto. Tačiau tokioje situacijoje privalome atidžiai išnagrinėti savo psichinę būseną. Nors ir tiesa, kad pyktis suteikia papildomų jėgų, išsiaiškinę šios jėgos prigimtį suprantame, kad ji akla – niekada nežinome, teigiamas ar neigiamas rezultatas bus. Mat pyktis užtemdo geriausią mūsų proto bruožą – racionalumą. Jis gali išprovokuoti netinkamą, netgi žalingą elgesį. Be to, jei pyktis pasiekia aukščiausią tašką, žmogus tampa tarsi pamišęs, kenkia tiek sau, tiek aplinkiniams.
Tačiau įmanoma išugdyti tokią pat, tik labiau valdomą energiją, padedančią susidoroti su sudėtingomis situacijomis. Ji kyla ne tik iš geraširdingo požiūrio, bet ir iš išminties bei kantrybės. Deja, daugelis žmonių šias savybes vertina kaip silpnybės požymius. Mano manymu, jos yra tikrieji vidinės stiprybės ženklai. Atjauta iš prigimties yra švelni, taiki ir maloni, tačiau yra labai galinga. Būtent lengvai prarandantieji kantrybę savimi nepasitiki ir yra nestabilūs. Todėl, mano akimis, pykčio protrūkiai yra ryškus silpnybės požymis.
Taigi, kai susidursite su problema, pirmiausia pasistenkite likti kuklūs, išsaugokite sąžiningą požiūrį ir pasirūpinkite, kad rezultatas būtų teisingas. Žinoma, kiti gali bandyti jumis pasinaudoti, ir jei jūsų atsiskyrimas tik skatina agresiją, išlikite tvirti. Tačiau tai turėtumėte daryti atjausdami, o jei būtina išreikšti savo nuomonę ir imtis griežtų atsakomųjų priemonių, darykite tai be pykčio ar blogų ketinimų.
Turėtumėte suvokti, kad, nors ir atrodo, kad priešininkai jums kenkia, galiausiai jų žalingi veiksmai pakenks tik jiems patiems. Norėdami sulaikyti savanaudišką impulsą atsakyti tuo pačiu, prisiminkite savo norą lavinti atjautą ir prisiimkite atsakomybę padėti užkirsti kelią kančiai, kurią kęs žmogus dėl savo veiksmų padarinių. Ramiai pasirinktos priemonės bus veiksmingesnės, tikslesnės ir įtaigesnės. Pykčiu pagrįstas atsakas retai pataiko į taikinį.
Draugai ir priešai
Turiu dar kartą pabrėžti, kad nepakaks tiesiog galvoti, jog atjauta, išmintis ir kantrybė yra gera valia, ir taip ugdytis šias savybes. Mes privalome laukti, kol iškils sunkumų, ir tada jas lavinti. Kas sukuria tokias galimybes? Žinoma, ne draugai, o priešai. Būtent jie pridaro mums daugiausia bėdų. Taigi, jei iš tiesų norime mokytis, turėtume į priešą žiūrėti kaip į geriausią mokytoją! Atjautą ir meilę branginančiam žmogui būtina ugdyti toleranciją, ir priešas čia yra nepakeičiamas. Todėl turime jaustis dėkingi savo priešams, nes būtent jie geriausiai padeda ugdyti romų protą! Dažnai keičiantis tiek asmeninio, tiek visuomeninio gyvenimo aplinkybėms, priešai tampa draugais.
Pyktis ir neapykanta visada bus žalingi. Jei netreniruosime proto ir nesieksime sumažinti jų neigiamos jėgos, šios savybės mums toliau trukdys ir žlugdys mūsų bandymus išsiugdyti ramų protą. Pyktis ir neapykanta – tikrieji mūsų priešai. Su tomis jėgomis turime stoti akis į akį ir jas nugalėti.
Žinoma, natūralu norėti turėti draugų. Aš dažnai juokauju, kad jei iš tiesų nori būti savanaudis, turi būti visiškas altruistas! Turėtumėte rūpintis kitais ir jų gerove, padėti jiems, patarnauti, susidraugauti su kuo daugiau žmonių ir sulaukti daugiau šypsenų. Kas iš to? Kai jums patiems prireiks pagalbos, pamatysite, kad pagalbininkų apstu! Kita vertus, jei apleisite kitų laimę, laikui bėgant pralaimėsite. Argi draugystė užsimezga po barnių ir pykčio, pavydo ir stiprios konkurencijos? Nemanau. Tik nuoširdus artumas suteikia tikrų draugų.
Jei dabartinėje materialioje visuomenėje turi pinigų ir galios, atrodo, turi daugybę draugų. Tačiau jie nėra draugai, jie pinigų ir galios draugai. Praradus turtus ir įtaką, būtų sunku šiuos žmones išlaikyti šalia.
Bėda ta, kad kai mums sekasi, tikime, kad galime išgyventi patys, mums nereikia draugų, o kai padėtis ir sveikata suprastėja, labai greitai suprantame, kaip klydome. Tą akimirką suvokiame, kas iš tiesų naudinga, o kas neturi jokios vertės. Kad tam pasirengtume, kad turėtume tikrų draugų, kurie pagelbėtų ištikus nelaimei, mes patys turime ugdytis altruizmą!
Nors kartais žmonės juokiasi iš tokių mano kalbų, aš pats visada noriu turėti daugiau draugų. Man patinka šypsenos. Todėl mėgstu susidraugauti su vis daugiau žmonių ir sulaukti daugiau šypsenų, ypač nuoširdžių. Mat šypsenų būna įvairių: sarkastiškų, dirbtinių ar diplomatiškų. Nemažai jų nesuteikia pasitenkinimo, kartais netgi gali sukelti įtarumą ar baimę. Tačiau nuoširdi šypsena visada priverčia pasijusti geriau, manau, tai unikali žmonių savybė. Jei norime tokių šypsenų, patys turime kurti priežastis joms atsirasti.
Atjauta ir pasaulis
Apibendrindamas norėčiau trumpai išeiti už šios esė temos ribų ir pakalbėti plačiau: individuali laimė gali veiksmingai prisidėti prie visos žmonijos bendruomenės visuotinio tobulėjimo.
Visi jaučiame vienodą meilės poreikį, todėl kiekvieną sutiktą žmogų, nepaisant aplinkybių, galime laikyti broliu ar seserimi. Nesvarbu, koks tas naujas veidas, apranga ar to žmogaus elgesys, tarp mūsų ir kitų žmonių nėra jokio reikšmingo pasidalijimo. Paika sureikšminti išorinius skirtumus – juk esame tokios pat prigimties.
Galiausiai žmonija yra viena, ir ši maža planeta yra vieninteliai mūsų namai. Norėdami apsaugoti savo namus, kiekvienas turime patirti visuotinį altruizmo jausmą. Tik jis gali panaikinti egoistiškus motyvus, verčiančius vienam kitą apgaudinėti ir išnaudoti. Jei esi tyros ir atviros širdies, natūraliai jauti savivertę bei pasitikėjimą ir nereikia baimintis kitų žmonių.
Aš tikiu, kad kiekvienu visuomenės lygiu – šeimos, genties, valstybės, tarptautiniu – raktas į laimingesnį ir sėkmingesnį pasaulį yra atjautos ugdymas. Mums nereikia tapti religingiems ir tikėti ideologija. Viskas, ko reikia, – kiekvienam iš mūsų ugdytis gerąsias žmogiškąsias savybes.
Stengiuosi kiekvieną sutiktą žmogų pasitikti kaip seną draugą. Man tai suteikia tikrą laimę. Tai atjautos praktika.
Iš anglų kalbos vertė Justina Deksnytė
Nuotraukos šaltinis www.dalailama.com
