Balandžio 13 d. poetas, eseistas, prozininkas Donaldas Kajokas švenčia savo 65-metį. Neabejotinai, tai vienas įdomiausių šiuolaikinių vyresniosios kartos kūrėjų, į mūsų kultūrą įnešusių su niekuo nesupainiojamą kajokišką meditatyvumą kaip pastangą žemę su dangumi, visų pirma, savyje sutaikyti. Taip pat subtilų žaismingumą, rašymą lyg drakono žingsneliais – grakščiai, subtiliai, nepakartojamai.

Kūrėjo kūrybinėje biografijoje – 13 poezijos, 4 esė knygos bei 2 romanai. Praėjusiais metais poetas išleido antrąją savo poezijos rinktinę – „Poezija, o gal ne ji“, kuri gražiai apibendrina visą poetinę menininko kūrybą.

Viename interviu, publikuotame po šios knygos pasirodymo, D. Kajokas prisipažino, kad domėtis literatūra, menais, jį paskatino egzistenciniai klausimai, į kuriuos atsakymo jis nerado tuometinėje, marksistinėje, filosofijoje. „Pirmieji mano eilėraščiai buvo gana socialūs, net pilietiški – aišku, ta prasme, kokia aš tuomet suvokiau pilietiškumą. Nors komunizmas man buvo jau atgrasus, tačiau šios ideologijos puoselėjamas žmogaus idealas kurį laiką lyg ir tiko. Tik skaitydamas ir vis atidžiau žvelgdamas į aplinką bei savo vidų pamačiau, kad tasai idealas slenka pačiu paviršiumi ir nekabina žmogaus gelmės. Taip priartėjau prie šventraščių, jau kitokios filosofijos bei estetikos, prie savilaidos tekstų. Teko pasukti ir Rytų kryptimi, kad iš naujo atrasčiau, pro kitą prizmę išvysčiau esant ir Vakarus. Būtent ši patirtis, šis lankstas pro Rytus buvo labai reikšmingas, nes tik per visa tai sugebėjau išvysti kertinius taškus, kuriuose Rytų ir Vakarų kultūra, pasaulėžiūra, dvasingumas bičiuliškai pasisveikina.“ – teigė D. Kajokas.

Jo kūryboje išties daug krikščioniškų bei budistinių nuorodų, ženklų, atgarsių. D. Kajoko kūryba – tiek poezija, tiek ir proza, gimsta iš meditatyvinės žmogaus patirties, todėl ji nėra tikslas ar siekinys. Ji – dvasinės kelionės ir / ar džiaugsmo būti padarinys. Būtent nuo to ir reikia pradėti kalbą apie D. Kajoko pasaulį, kuriame koja kojon žengia meditacija ir poezija. Ir vis dėlto, meditacija – pirma. Viename interviu paklaustas, kas yra D. Kajoko dvasios penas, poetas atsakė: „Tai trys pagrindinės kryptys: literatūra ar kultūra apskritai, kita – pats gyvenimas, visa, kas vyksta aplinkui, draugai ir t.t., ir trečia – specifinė mano paties dvasinė praktika, meditacija, <…>. Anie du veiksniai irgi labai svarbūs, bet šis – pats svarbiausias, nes jis neklystantis“.

„Du coliai nuo žemės“ – taip galima būtų pavadinti D. Kajoko kūrybą, kur pasaulis atsiveria spontaniškai neveikiančio, ne-mąstyme ištirpusio žmogaus dvasinėje patirtyje. Visa tai tampa D. Kajoko poetinių meditacijų pasauliu, kur už pasakyto veriasi Vienas Įstabus Pasaulis be troškimo ir įgeidžio, Pasaulis, kuriame nėra nei sąvokų, nei žodžių, nei mąstymo, nei ne-mąstymo. TIK TAI.

Kuo toliau, tuo labiau poetui užtenka neįmantraus, kasdienio vaizdelio, iš kurio ir gimsta eilėraštis – čia pat, tiesiog akyse, užaugantis iki kosmoso. „Grynoji egzistencija – egzistencija be atminties ir be laukimo“ kitados užrašęs „Dykinėjimuose“, D. Kajokas šią ištarmę liudija ir savo eilėraščiais. Jo kalbėjimas su kiekviena nauja knyga tampa vis paprastesnis, be jokios įtampos ir nervo, visiškai atsipalaidavus stebint pasaulio vyksmą tiesiog čia ir dabar. Ir, žinoma, su šypsena lūpose – kaipgi be jos Kajokas…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *