Mano draugės mamai – 95-eri. Laukdama mūsų atvykstant, ji prikepa blynų, priskina darže prisirpusių braškių. Aplink namą, kaip įprasta lietuviškoj sodyboj, gėlės: ką tik nužydėjo bijūnai, skleidžiasi įvairių spalvų  šiurpės, palei žemę jau šviečia pirmieji nasturtų žiedai, bitelės dūzgia piliarožėse, prigludusiose prie trobos. Šventam Jonui skleisis baltosios lelijos, dar naktinukių pasėjau – gardžiai kvepia pavakariais, – džiaugiasi močiutė, aprodydama savo darželį. Prieš namą, po langais, kaip įprasta – rūtos, mėtos, diemedžio krūmelis. Tolėliau – pilkai žalios peletrūnų šluotelės virtinukams pagardinti, arbatai užsiplikyti…

Vis negaliu patikėti, kad šiai senutei tiek jau metelių gegutė iškukavo. Plonytė, išdžiūvusi kaip nendrelė, o eikli – lekia be lazdos, apeina, apžiūri savo ūkį. Kol su drauge pliuškenamės Dubysoj (visas kaimelis palei pat upę, todėl Padubysiu vadinamas), močiutė vaikšto pakrante, džiaugiasi, kad žolė čia vešli, neišdeginta karščių, upės drėkinama. Iš kraštų Dubysa užžėlusi meldais, plūkauja lūgnės, lyg geltonos žvakelės iš tolo šviečia… Nenustebkit, kad „baidarininkai“ upę šienauja: lengviau praplaukti atvykusiems poilsiautojams.

Išsimaudžiusios įsitaisom prie stalo po gluosniu, vaišinamės trešnėmis. Uogos sultingos, saldžios. Šiemet kiek žydėjo, tiek ir užmezgė, o kiek užmezgė – tiek ir prisirpo! Trešnių metai! Mat šalnų nebuvo. Kodėl šakas su uogom laužiate? – klausiu stebėdamasi. Taip reikia – trešnes genėti geriausia uogas skinant. Vėl stebiuosi. Mano suolo draugė (iš mokyklos laikų!) išmano apie viską: apie sodą ir bites, agurkus ir jų rauginimą, reikalui esant veda buhalterinę apskaitą, o jei automobilio padangą „nuleidžia“ – nemato problemos pasikeisti kita. Našlė turi mokėti viską, – šypsosi. Žiūrėdama į ją svarstau: prigimtis ar gyvenimo būdas suformuoja charakterį? Smulkutė, žemo ūgio kaip ir aš, todėl ir sėdėjome abi pirmame suole; anais laikais mokiniai klasėje sėdėdavo pagal ūgį ir regėjimą. Apie sveiką gyvenseną nieko nebuvom girdėję, bet gyvenom sveikai… „Pagal ūgį“ tebedraugaujam lig šiol – bus jau kokie 45-eri… Tėvai mudviejų – politiniai kaliniai. Kažkaip netyčia dar anuomet išsiaiškinom, kad ir jos, ir mano tėvas Intoj kalėjo… Jos mama šito išvengė. Kol skabome uogas nuo šakelių, senutė jos mama jau kelintą kartą pasakoja tą pačią istoriją, kaip per Dubysą valtimi keldavo „miškinius“. Naktimis, slapta, skundikų šunims nesuuodžiant. Neatsirado kaime prie Dubysos skundikų – neišvežė, neištrėmė…

Tarp alyvų krūmų – kryžius. Dar močiutės tėvų statytas. Ne medinis, kaip įprasta, o metalinis. Kas ir kokia proga pastatė? Ogi kai įsikurdavo žmogus, sodybą „sutverdavo“, tai ir kryželį pastatydavo, kad saugotų, kad nuo karo ir maro, ir pikto žmogaus apgintų… O skausmo valandą būtų kur išsiverkti… Nebuvo įprasta kiekvienam sutiktam guodžiotis. Prisimenu, mano mama sakydavo: „Jei norėsi išsipasakoti – tai tik mediniam kryžiui“. Kodėl mediniam? Medis gal šiltesnis? Sutrešęs nusineš visas paslaptis su savimi…

Nupaveikslavau Dubysą, tėkmės skalaujamus meldus, liūliuojančias lūgnes, lieptelį , akmenį, upės tėkmėj iškilusį, sodybos kryžių nupaveikslavau, o Jūratės mamos – ne… Susivokiau tik namo sugrįžusi, šaltmėčių arbata užsigerdama šios dienos – jaunystės brastos – įspūdžius… Retai pamatysi seno žmogaus nuotrauką žurnalo viršelyje. Nebent reklamuotų dantų protezus… Jaunystės kultas lyg užkratas: televizijoje, madų žurnaluose, feisbuke… Senatvė – neestetiška. Toks „galvojimas“ vartotojiškoje visuomenėje pasiteisina. Antraip kas bepirktų (įvairiausiais pavidalais) jaunystės eliksyrą?.. Kremas nuo raukšlių, stebuklus darantys papildai, grožio injekcijos, jaunystę grąžinančios veido tempimo operacijos ir t. t. ir panašiai. Močiutės nebenori būti močiutėmis… Ir gerai. Gyvenimas, kaip ir upė, teka tik viena kryptim – ne atgal…

Rūtų darželis – išeinančios kartos sentimentai. Bet… kodėl prisiglaudusi prie draugės Mamos pravirkstu, lyg iš tolimos kelionės namo pargrįžus, lyg prie savo Mamos prisiglaudusi  būčiau? Norisi pareiti… Pareiti taip, kad lauktų… Su blynais ir braškių uogiene… Kad kvepėtų mėtos ir lelijos, o išsiverkus palengvėtų…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *