Skirtingais amžiais vyravo skirtingas normatyvinis idealas: Senovės Romoje – užkariautojo, viduramžiais – asketo, postmodernizmo pradininkas Friedrich’as Nietsche’ė pateikė antžmogio paveikslą… Gali būti, kad dešimtmečiai, kuriais gyvename – lyderio idealo vaikymasis.

Dažnai lyderystė šnekamojoje kalboje skamba skirtinguose ar net prieštaringuose kontekstuose. Šią dieną susiduriame su dviem su puse lyderystės suvokimų.

Lyderystė kaip pirmavimas

Švietimo sistema ir valstybė nuolat akcentuoja lyderystę: klasės lyderiai, besimokantys geriausiais pažymiais, šalies mokslo lyderiai, subrandinantys aukščiausius ir saldžiausius karčių mokslo šaknų vaisius Lietuvos ar užsienio universitetuose, verslo įmonės, pirmaujančios kurioje nors srityje ir retsykiais tarptautiniuose susitikimuose prasitariančios „We are from Lithuania“… Lyderystės kaip pirmavimo suvokimas yra dominuojantis ne tik Lietuvos, bet ir visoje Vakarų visuomenėje: lyderiais laikomi daugiausiai uždirbantys, daugiausiai taškų įmetantys, daugiausiai šalių apkeliaujantys, daugiausiai viešųjų kalbų pasakantys asmenys. Žodis „lyderystė“ plakatuose ir mūsų lūpose skamba su panašia aliuzija į šiuolaikiškumą kaip „robotas“, panašiu patosu kaip „vandenilio bomba“ ir šabloniška erudicija kaip „rinkos ekonomika“.

Tačiau būtent dėl patoso, šiuolaikiškumo ir savotiško intelektualumo lietuviams žodis „lyderystė“ yra daug patrauklesnis negu „pirmavimas“, nors ir reiškiantis tą patį, tik besiasocijuojantis su sporto varžybomis ar geriausiu atveju šachmatų turnyrais, vaikiškais lūkesčiais ir pelėsiu bei kerpėmis apaugusiomis Jono Jablonskio lietuvių kalbos priesagomis.

Pirmavimas – opiumas liaudžiai. Liaudžiai, kuri pasiduoda hedonistinei kultūrai ir apskritai materializmui. Pirmavimas nesunkiai gali būti siejamas su racionalaus pasirinkimo teorija, žmogų vertinančia kaip individą, siekiantį maksimalios naudos įdedant kuo mažiau pastangų, ar su naudos išskaičiavimu ir konkurencija: kai aš pirmauju, aplenkiu kažką; pirmaujantieji visada laimi daugiau pinigų, šlovės ar dar ko nors, ką mėgsta vartotojiška visuomenė.

Ar pirmavimas savaime yra moraliniu požiūriu blogas? Manau, kad ne. Visų pirma todėl, kad visada kažkas pirmauja, o kažkas atsilieka bet kurioje srityje, kurioje gali būti kalbama apie kokybę. Visų antra todėl, kad, kaip jau minėta, lyderystės-pirmavimo samprata yra tapati konkurencijai, o konkurencija motyvuoja žmones siekti geresnio rezultato. Konkurencija gali skatinti moksleivį ir studentą atrasti savo talentą ir jį puoselėti; sportininką ir verslininką – garsinti savo miestą arba šalį, politiką – skleisti potencialiai teisingas idėjas.

Konkurencija iš savęs nėra blogis. Tačiau čia tenka šokti į Renesanso prieškambarius ir prisiminti modernios filosofijos pradininką, ėriuko veido bei vilko tekstų savininką Niccolo’ą Machiavelli’į. Labai suprimityvinant jo „Valdovą“, galima būtų išvesti vieną tezę: tikslas pateisina priemones. Konkurencija ir pirmavimas tampa visuomenės moraliniu vėžiu tada, kai yra vedamas makiavelizmo logikos ir suabsoliutina lyderystę kaip tikslą.

Vadovavimas kaip administravimas

Ši samprata ir yra ta pavadinime nurodyta „pusė sampratos“. Anglų kalbos vertalas „lyderystė“ gražiąja seniausiąja indoeuropiečių kalba turėtų skambėti „vadovavimas“. Tačiau dėl neišaiškintos priežasties visus kitus vadovus norisi vadinti lyderiais, o administratorių – vadovu.

Ne kiekvienas vadovas – lyderis (visomis šiame tekste minimomis reikšmėmis), o retas lyderis yra vadovas. Vadovas sietinas su pareigomis, lyderis – gebėjimu ar net savotišku pašaukimu. Administratorius gali būti visiškas nuoboda arba plevėsa, žilabarzdis išminčius arba savo penkių pirštų nepažįstantis pienburnis. Jame gali nebūti nė lašo tikro lyderio savybių. Jo funkcija – formalios pareigos: padėti parašą, pasakyti vieną kitą nuobodžią kalbą, galų gale (tai, be abejonės, sunkiausia vadovo pareiga) – būti nemėgstamam ir burnojamam savo valdinių. Tiesa, reikalingiausias jis dažnai būna per įvairius susirinkimus, kurių metu atsiskleidžia administratoriaus pobūdis: vieni būna diktatoriai, kiti – bestuburiai, treti, įrašyti į Raudonąją knygą, gali pasidžiaugti esą subalansuoti asmenys, deramai vykdantys savo pareigas ir suvokiantys teises, kartais – vadoviškas privilegijas, pavyzdžiui, nutildyti nusikalbantį kolegą posėdžio metu. Administratorius yra lyderis tuomet, kai mato savo vaidmenį bendruomenėje, turi aiškią jos viziją ir rėmus, kurių neleidžia peržengti nei sau, nei kitiems. Winston’as Churchill’is yra pasakęs: „Drąsa yra tai, kas leidžia atsistoti ir prabilti. Drąsa taip pat yra tai, kas priverčia užsičiaupti ir atsisėsti.“ Šioje frazėje galima drąsiai pakeisti žodį „drąsa“ žodžiu „vadovas“, ir turėsime administratorių, kurį jau galima vadinti visai vykusiu lyderiu.

Įdomu tai, kad tikroji lyderystė dažnai prasideda tada, kai asmens nesaisto formalios pareigos.

Lyderystė kaip tarnystė. Jos iššūkiai. Citatų valandėlė.

Lyderis dažnai pasižymi didesne ar mažesne charizma, iniciatyvumu, pastabumu ir dėmesingumu: tik turėdamas šias savybes gali sutelkti žmones, suvienyti juos bendram tikslui, padrąsinti ir paskatinti siekti to tikslo.

Esminis skirtumas tarp lyderystės–pirmavimo ir lyderystės–tarnavimo yra tikslas. Pirmavimo tikslas yra pati lyderystė, tuo tarpu tarnaujančiam lyderiui tikslas yra bendruomenė, o lyderystė tėra priemonė tam tikslui – bendrajam gėriui – pasiekti. Tarpukario Lietuvos mąstytojai (plačiau apie subalansuoto asmens koncepciją – Lietuvos politinės minties antologijos pirmame tome) žmoguje skyrė individą ir asmenį: pirmasis palenktas valstybei; valstybė savo ruožtu palenkta antrajam. Individo prigimtis gamtinė, asmens – dvasinė. Asmuo yra visų veiklų tikslas. Taigi, pirmavimas yra individualizmo recepto ingredientas, o tarnavimas – bendruomeniškumo.

Tarnavimas nebūtinai yra pirmavimas, nors kartais šiedu dalykai gali sutapti. Tarnavimas visada yra ir dovana, ir kvietimas. Dovana, kurią galime užkasti į žemę arba leisti į apyvartą kaip talentus (Mt 25, 14–30), ir kvietimas, kurį galime atmesti, arba kuriuo pasinaudoti, realizuodami Justino Marcinkevičiaus eilėraščio žodžius: „turbūt ne dėl savęs esu, esu turbūt dėl ko nors kito“.

Lyderystė kaip tarnavimas visada yra iššūkis. Tiesą sakant, tai visada yra daugybė iššūkių vienu metu. Visų pirma, lyderystė–tarnavimas yra rizika. „Lyderiui reikia jo vedamų žmonių pasitikėjimo, tačiau lygiai taip pat jis turi rodyti pasitikėjimą tiems, kuriems lyderiauja“. Neretai pirmasis, iš kurio situacija pareikalauja pasitikėjimo, būna būtent lyderis. Todėl jis privalo rasti balansą tarp naivaus pasitikėjimo ir visiškos abejonės, kad kuo nors galima ir verta pasitikėti.

Tikslai ir „stuburas“. „(…) priima bet kurį savo norą ir sako, jog toks esąs galutinis evoliucijos tikslas. Tai vieninteliai protingi žmonės. Tai vienintelis sveikas požiūris į šį žodį – siekti to, ko pats nori, ir vadinti tai evoliucija“. Kaip jau minėta, lyderis turi turėti rėmus, ribas, kurių neperžengs, siekdamas tikslų arba skatindamas kitus jų siekti.

Atvirumas ir dėmesingumas. „Asmuo, kuris turi tvirtą nuomonę, gali labai nenorom pripažinti, kad jo nuomonė gali būti klaidinga. Vis dėlto jį turėtų jaudinti tai, kad jeigu jo nuomonė, nors ir kokia teisinga ji būtų, nebus išsamiai, dažnai ir be baimės svarstoma, šios nuomonės bus laikomasi kaip negyvos dogmos, o ne kaip gyvos tiesos“ ir: „Yra dviejų tipų žmonės, niekada nekeičiantys savo nuomonės: kvailiai ir negyvėliai“ (James’as Russell’as Lowell’is). Sunkiausia suderinti atvirumą ir dėmesingumą su tikslų siekimu ir rėmų laikymusi, nes konfliktas tarp kelio, kurį lyderis mato kaip efektyviausią, ir kelio, kurį gali siūlyti kiti (dažnai – kitaminčiai), pasitaiko gerokai dažniau nei tikra žiema Lietuvoje. Tenka ant vienos svarstyklių lėkštės dėti bendruomenės tikslą, o ant kitos – bendruomenės santykius.

Altruizmas. Lyderis turi būti pasirengęs aukoti savo interesą dėl bendrojo gėrio. Tai visiškai neprotinga ir antimaterialistinė sąlyga.

Vienišumas. „Lyderystė yra geras dalykas, bet ji turi savo bausmių. Didžiausia bausmė yra vienišumas“, – teigia seras Ernest’as Shackleton’as. Iš dalies prie šios „sankcijos“ veda rūpinimasis kitais (ne visa bendruomene, bet kiekvienu bendruomenės nariu atskirai): besistengiančiam palaikyti gerus santykius žmonių grupėje, dažnam lyderiui tenka „šiek tiek“ pabendrauti su visais, o tai kainuoja brangiausią turtą – laiką. Pasekmės – lyderis gali būti „neblogas visų pažįstamas“, tačiau labai retai bent kažkam bus „geras draugas“.

Patirtis. Lyderiu galima būti tik tada, kai esi įpratęs išeiti iš savo komforto zonos. Tiksliau, išėjimas iš jos tuomet, kai nelyderiaujama, leidžia mokėti būti lyderiu savo komforto zonoje. Kitaip tariant, lyderiui lengviau, kai šis turi sunkios ir dažnai negatyvios patirties, nes tuomet gali lengviau veikti, kai kiti veikti jau bijos. Lyderio streso slenkstis yra gerokai aukštesnis nei daugelio žmonių (streso slenkstis – tam tikras streso toleravimo lygis, kuris skiriasi priklausomai nuo žmogaus. Aukštą streso slenkstį turintieji gali pakelti emociškai sunkesnes situacijas, nei turintieji žemą).

Lyderystės terminas šiuolaikinio švietimo nepaveiktam jaunuoliui atrodo egzotiškas kaip raudoni bananai iš Gvatemalos. Tačiau jau gerokai įsitraukusiajam į individualistinės visuomenės žaidimo taisykles asmeniui lyderystė yra tokia pat įprasta kaip raudonskruosčiai lietuviški obuoliai. Lyderis gali tebūti administratorius, einantis formalias pareigas. Tikėtina, kad lyderis bus „pirmūnas“, ir tai yra sveikintinas dalykas: konkurencijos dėsnis gali paskatinti darbuotis kilniam tikslui. Tačiau lyderystė tampa aštriausiu Mefistofelio kalaviju, kai pirmavimas suabsoliutinamas iki tokio lygmens, kad priemonės tampa nebesvarbios ir, susikoncentravęs į tikslą, žmogus uždaro save į egoistiškus rėmus bei išpildo posakį „homo homini lupus est“ (Žmogus žmogui – vilkas. Tai yra savotiškas Thomas Hobbes’o pozicijos „every man against every man“ sinonimas). O lyderystė kaip tarnystė yra orientuota į bendruomenę ir tėra priemonė bendruomenės tikslams siekti. Tokia tarnystė yra dovana. Kvietimas. Pašaukimas. Galų gale, pluoštas iššūkių. Tačiau „darbininkas vertas savo užmokesčio“ (Lk 10, 7).

Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 3

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *