1921 m. birželio 27 d. Vanaguose (Agluonėnų vls., Klaipėdos aps.) mirė Kristupas Lokys, evangelikų liuteronų kunigas, misionierius, spaudos bendradarbis, didaktinės ir religinės literatūros rengėjas, „Sandoros“ draugijos įkūrimo iniciatorius.

Kristupas Lokys gimė 1860 m. gruodžio 8 d. Jurge Žūbine (Jurge Szubin, 1894 m. prijungtas prie Svaraitkiemių, Galzdonų vls., Tilžės aps.; dab. Usėnų sen., Šilutės r.). Pradžios mokyklą veikiausiai baigė Katyčiuose, konfirmuotas Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Lankė sakytojo iš Graudeninkų kaimo Piktupėnų parapijoje Jurkūno (1806–1884) surinkimą.

1885 m. Kristupas Lokys pradėjo mokytis žymaus filantropo ir evangelikų tikybos skleidėjo Johano Evangelistos Gosnerio (1773–1858) Berlyne įkurtoje misionierių mokykloje. Joje gerai išmoko angliškai, pramoko ir trijų Indijoje plačiai vartojamų kalbų: hindi, mindari ir gauvari. Baigęs šią mokyklą, Kristupas Lokys 1888 m. spalį išvyko į Bengaliją ir įvairiose Rytų Indijos vietose – Ranchyje, Takarmoje, Govindpure, Lohardagoje, Khutitolyje – tarnavo apie dvidešimt penkerius metus. 1892 m. paskirtas savarankišku misionieriumi, rūpinosi ne tik evangelizacija ir sielovada, vietos gyventojus mokė agrotechnikos, organizavo jiems labdarą. Khutitolyje įsteigė ligoninę, nedidelį parodomąjį ūkį, 1908 m. pastatydino užtvanką (jos vietoje vėliau pastatyta didelė užtvanka pavadinta K. Lokio vardu).

Misionierius Kristupas Lokys su žmona ir vaikais per atostogas tėviškėje 1903–04 m. H. Steinwenderio fotosalono Tilžėje išleistas atvirukas iš Domo Kauno rinkinio.

1892 m. lapkričio 15 d. Kristupas Lokys vedė iš Mažosios Lietuvos pas jį atvykusią Urtę Baltrytę (1871–1961), su kuria susipažino laiškais. Šeima susilauks vienuolikos vaikų. Urtė Lokienė taipogi dirbs misijos mokykloje.

Kristupas ir Urtė Lokiai aktyviai bendradarbiavo Mažosios Lietuvos spaudoje, gausiai rašė apie Indijos gyvenimą. Susirašinėdamas su Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjais, Kristupas Lokys apie 1895 m. ragino steigti lietuvių kultūros platinimo Indijoje draugiją.

Po keturiolikos Kristupo Lokio Indijoje praleistų metų, misijos vyresnybė sudarė sąlygas Lokiams aplankyti gimtinę. Šeimoje jau augo penki vaikai – nuo aštuonerių metų iki šešių savaičių amžiaus. Po ilgos kelionės 1902 m. balandį Lokiai atvyko į Tilžę. Vėliau apsistojo Lokienės tėviškėje Letūkuose, viešėjo pas daugybę geranoriškų draugų ir smalsių pažįstamų. Kelionėje Lokius lydėjo jų bičiulis ir tarnas, misijos mokytojas Stefanas Khariya Samadas, mielai dalyvavęs susitikimuose. Tilžės fotografas Hermanas Steinwenderis išleido visą seriją populiarumo susilaukusių atvirukų su misionierium Kristupu Lokiu ir svečiu iš Indijos. Po pusės metų grįžęs į gimtąją Indiją, Stefanas Khariya Samadas savo įspūdžius aprašys vietos spaudoje.

Viešėdamas tėvynėje, Kristupas Lokys aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1902 m. lapkričio 29 d. Tilžėje vykusiame leidybos ir kultūrinio švietimo draugijos „Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose“ posėdyje Kristupas Lokys pasiūlė įsteigti privačią mokyklą nepasiturinčių tėvų vaikams, kuri taptų atrama ginant lietuvių visuomeninius interesus, skatintų tautiškai sąmoningos inteligentijos brandą. Tautiečius jis ragino ne tik dosniai aukoti misijoms tolimuose kraštuose, bet neapleisti ir namų reikalų. Susidomėjęs Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija, Kristupas Lokys ėmėsi rūpintis lietuviško liaudies giedojimo būdo ugdymu. Tuo tikslu parašė ir Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose 1903 m. išleido agitacinę brošiūrėlę „Gera roda wierno prieteliaus ir brolio Kristuje“, dalį jos tiražo išsiuntinėjo žymesniems lietuvių visuomenės veikėjams, dalį išplatino tilžiškės „Naujos lietuviškos ceitungos“ prenumeratoriams kaip nemokamą laikraščio priedą. Tais pačiais metais parengė ir išspausdino giesmynėlį „Pasiuntinystės giesmelės“ bei keletą kitų leidinių (iš viso Kristupas Lokys parašys šešiolika religinio turinio knygų).

Misionierius Kristupas Lokys su indu, misijos mokytoju Stefanu Khariya Samadu Mažojoje Lietuvoje 1902 m. H. Steinwenderio fotosalono Tilžėje išleistas atvirukas iš Domo Kauno rinkinio.

Nors ankstesnieji siūlymai platesnio palaikymo nesusilaukė, misionierius Kristupas Lokys rankų nenuleido ir 1904 m. pradžioje su bendraminčiais Tilžėje įsteigė evangelišką švietimo ir labdaros organizaciją „Sandora“, veikusią iki 1940 m. ir ilgainiui pasklidusią daugelyje Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų, atgaivintą 1990 m.

1904 m. lapkričio 3 d. Lokiai per tuometinės Austrijos-Vengrijos imperijos Triesto uostą vėl iškeliavo į Indiją, kur toliau uoliai tarnavo misijose ir dar aktyviau bendradarbiavo Mažosios Lietuvos spaudoje, ypač kun. dr. Viliaus Gaigalaičio (1870–1945) redaguotame „Sandoros“ laikraštyje „Pagalba“ ir Urtės Lokienės brolio Anso Baltrio (1884–1954) redaguotoje „Apžvalgoje“.

Antrą kartą atostogų į tėvynę Lokių šeima parvyko 1914 m. pavasarį. Mažosios Lietuvos tautinis lietuvių sąjūdis jau buvo įgavęs didelį mastą, kūrėsi naujos lietuviškos draugijos, vis drąsiau pasisakyta už bendradarbiavimą su Didžiosios Lietuvos ir išeivijos lietuviais. Juodkrantėje 1914 m. vasarą vykusiame lietuvių suvažiavime misionierius Kristupas Lokys pasakė plataus atgarsio sulaukusią patriotinę kalbą.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Lokiai į Indiją nebegrįžo. 1914 m. rugsėjį Kristupas Lokys buvo paskirtas Vanagų evangelikų liuteronų parapijos kunigu. Į kunigo pareigas taip pat įėjo šešių aplinkinių mokyklų – Agluonėnų, Dėglių, Poškų, Pozingių, Stankaičių ir Vanagų – su devyniais mokytojais priežiūra.

Vokietijai pralaimėjus karą, Antantės sprendimu 1919 m. lietuviškiausia Mažosios Lietuvos dalis į rytus nuo Nemuno – dabar žinoma Klaipėdos krašto pavadinimu – buvo atskirta nuo Vokietijos. Vanagų kunigas Kristupas Lokys spaudoje ir viešuose pasisakymuose, nepaisydamas galimų bažnytinės vyresnybės sankcijų ir provokiškų aktyvistų išpuolių, tvirtai laikėsi lietuviško nusistatymo. Jam globojant, 1919 m. liepos 6 d. buvo įsteigta lietuviška aplinkinių kaimų jaunimo kultūros ir švietimo draugija „Eglė“, kurios sekretore tapo būsimoji rašytoja Eva Simonaitytė (1897–1978). Kunigas Kristupas Lokys toliau aktyviai dalyvavo lietuviškų visuomeninių organizacijų veikloje, buvo vienas iš Lietuvių tautinio banko Klaipėdoje steigėjų, 1921 m. pradžioje įstojo į ką tik įkurtą Klaipėdos krašto spaudos leidimo ir platinimo bendrovę „Rytas“.

Deja, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos kunigas Kristupas Lokys nebesulaukė. Paūmėjus dar Indijoje apnikusioms ligoms, 1921 m. balandį Kristupas Lokys operuotas Karaliaučiuje, birželį – Klaipėdoje. Po pastarosios operacijos rūpestingai slaugytas bendražygio kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio namuose, lankomas ir globojamas lietuvių visuomenės vadovų. Nujausdamas artėjančią mirtį, Kristupas Lokys paprašė bičiulio automobiliu parvežti į Vanagus, čia birželio 27 d. ir mirė. Iškilmingai palaidotas Vanagų parapijos kapinių matomiausioje vietoje.

Klaipėdos krašto jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ vadovų rūpesčiu surinkus pakankamai aukų, dailininko Adomo Brako (1886–1952) dailiųjų baldų įmonė Klaipėdoje 1928 m. sukūrė Kristupo Lokio antkapinį paminklą – masyvų aukštą variu vilktą ąžuolo kryžių su įrašu „Daug dirbęs evangel. bažnyčios, pasiuntinystės ir savo brolių lietuvių gerui“. Paminklas iškilmingai atidengtas tik 1934 m. rugsėjo 23 d. „Sandoros“ renginio metu. Atlaikęs nacionalsocializmo aktyvistų ir sovietų valdžios „dėmesį“, šis kryžius kunigo Kristupo Lokio kapą žymi ir šiandien. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2010 m. Kristupo Lokio vardu pavadino gatvę Vanagų kaime šalia evangelikų liuteronų bažnyčios.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *