Prieš septyniasdešimt metų Jadvyga Bieliauskienė (1929 01 15–2009 11 21) buvo nuteista už pagalbą partizanams. Mergina buvo žiauriai kankinta, o paskui išvežta į Sibirą. Tai neatšaldė jos meilės Tėvynei, bet tik užgrūdino ir padėjo tapti tikra disidentinio judėjimo Lietuvoje legenda. Siūlome prisiminti jos kovos už laisvę kelią.

Jadvyga gimė 1929 metų sausį Rūdaičių kaime, Kretingos valsčiuje, religingoje ir patriotiškai nusiteikusioje daugiavaikėje šeimoje. Gimtajame kaime pradėjo lankyti pradinę mokyklą, kur sutiko mokytoją, suvaidinusį labai svarbų vaidmenį jos gyvenime. Šeima buvo nepasiturinti, anksti mirė mama ir atrodė, kad vyriausioji duktė Jadvyga turės atsisakyti mokslų ir rūpintis šeima. Tačiau mokytojas įžvelgė mergaitės talentą ir įkalbėjo tėtį bei pamotę leisti mergaitei tęsti mokslus. Pradžioje Jadvyga tęsė mokslus Kretingos pranciškonų gimnazijoje, tačiau netrukus šią svarbią mokymo įstaigą sovietinei okupantai išdraskė ir uždarė. Neliko kitos išeities – tik pereiti į Palangos gimnaziją.

Kaip prisiminimuose teigė pati Jadvyga, „kai atvažiavau į Palangą, gimnazijoje nebuvo nė vieno komjaunuolio. Žinau, kad Vilniuje buvo sukeltas didžiulis triukšmas, kodėl Palangoje nėra komjaunuolių. Tada du vaikus, tikrai ne pačius geriausius mokinius, suviliojo įstoti, o kiti liko ne komjaunuoliai. Bent jau iki mano suėmimo. Nes, deja, bet man mokyklos Palangoje neteko baigti, prasidėjo visai kita „mokykla“ lageryje.“

Laisvė verta, kad dėl jos kovotume

Nuo pat vaikystės Jadvyga šeimoje buvo ugdoma, kad yra du dalykai, kurie suteikia žmogaus gyvenimui prasmę – tai Dievas ir Tėvynė. Religiniai ir patriotiniai motyvai buvo glaudžiai susipynę. Kaip pasakojo pati Jadvyga: „Mano religiniam gyvenimui okupacija turėjo didžiulę įtaką. Mačiau visus žiaurumus, persekiojimus, o dar girdėjau vyrų kalbas apie tai, kad vyksta karas visame pasaulyje. Man visa tai kėlė ypatingą liūdesį ir slogutį. Mane palaikė kasdienė malda, Rožinis, atrodė kad tai dar gali tapti spinduliu visų tų baisybių tamsoje. Kita mintis, kuri ilgainiui mane užvaldė, – mes visi turime padėti partizanams, kovojantiems dėl mūsų visų laisvės. Ypač ši mintis sustiprėjo, kai 1947 metų pabaigoje pradėjo daugėti išdavysčių, nusivylimo. Tapo aišku, kad nėra prasmės tikėtis, jog Vakarai mums pagelbės ir kils dar vienas karas.“

Jadvyga nuo pat mažumės buvo ne tik maldos, bet ir veiklos žmogus. Ji ėmėsi konkrečių priemonių suorganizuoti moksleivių pagalbos partizanams grupelę. Beje, partizanų kuopos vadą teko ilgai įkalbinėti, jog jis bendradarbiautų su moksleiviais. Jis puikiai suprato, kokiai pavojingai veiklai ryžosi moksleiviai ir nerimavo dėl jų. Tačiau Jadvyga buvo labai atkakli ir įkalbėjo – 1948 metų vasario 16 dieną keturi Palangos gimnazistai davė iškilmingą priesaiką partizanams.

Gimnazistų užduotis turėjo būti rūpintis partizanų spaudos platinimu, stengtis, kad komunistų propaganda mažiau paliestų kitus mokinius. Jie parašė atsišaukimą, kad niekas gimnazijoje nestotų į komjaunimą. Tačiau valdžiai pavyko gana greitai susekti jaunuosius kovotojus.

Pirmiausia į čekistų rankas pakliuvo kelios partizanės ir vieno partizano žmona. Panašu, kad viena iš jų per tardymus palūžo ir pasakė visas pavardes, kurias tik žinojo. Po suėmimo visi gimnazistų grupelės nariai pateko į Palangos saugumą, paskui dar buvom tardomi ir Kretingoje bei Klaipėdoje.

Jadvyga: „Baisiausia buvo Palangoje, kur tardytojai nesiskaitė su jokiomis priemonėmis. Jie mušdavo, nekreipdami dėmesio, kad mergina. Atrodė, jog išgauti prisipažinimą jiems tebuvo antraeilis daaykas, svarbiau norėjosi pakankinti, įskaudinti. Pavyzdžiui, mane visą naktį mušė su keturgubu elektros kabeliu. Visas kūnas buvo juodas nuo smūgių.

Pradžioje turėjau tvirtą nuostatą viską neigti ir tylėti. Buvau užsidegusi mintimi, jog dabar būsiu nukankinta už tikėjimą ir Tėvynę. Tad jie mane ypač žiauriai bandė kankinti. Pamenu, sakiau tardytojams, kad niekada nemaniau, jog sovietinė imperija tokia silpna, kad prieš beginkles merginas turi tokią jėgą rodyti. Paskui buvo galimybė keliais žodžiais persimesti su kita suimtąja, ir ji man pasakė, kad jau vis vien saugumiečiai turi surinkę visą informaciją ir mano auka beprasmė. Tada pakeičiau taktiką ir galvojau, kaip įtarimus nukreipti nuo savo tėvo. Labai bijojau, kad mano šeimai gali būti didžiulių nemalonumų, tai aiškinau tardytojamas, kad viską dariau pati, net prieš tėvo valią.“

Byloje buvo dešimt gimnazistų: devynios merginos ir vaikinas. Tardymai ir teismai tais laikais ilgai netrukdavo, ir spalį jiems jau buvo paskelbtas nuosprendis: dvidešimt penkeri metai kalėti, paskui dar penkeri metai tremties ir penkeri metai gyvenimo be pilietinių teisių.

Lagerio skaistykloje

Jadvyga, kartu su keliomis kitomis merginomis, pateko į Intos lagerį. Pasak jos pačios, „kai patekau į lagerį, pirmą mėnesį karštai meldžiausi, prašydama Dievo kuo greičiau mane išlaisvinti. Paskui pati susigėdau tokios egoistinės maldos ir pradėjau prašyti Dievo stiprybės priimti visa tai, ką Jis man skiria. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog Dievas mus atveda į dykumą ne norėdamas bausti, bet apdovanodamas, leisdamas išsiskleisti tam, ką mūsų nuodėmingi polinkiai buvo užgniaužę. Šiandien tvirtai galiu pasakyti, kad nė vienos iškęstos kančios akimirkos neatsisakyčiau, nes jos mane augino. Tiesa, žinau ir tai, kad kančia prasminga ir vaisinga tik tada, kai ją priimame nuolankiai, kai ji mus vaduoja iš baimės. Nes didžiausias meilės priešas yra būtent baimė. Turbūt todėl ir okupantai labiausiai norėjo mus visus įbauginti. Jiems buvo net svarbiau ne sunaikinti tuos, kuriuos laikė priešais, bet paversti juos baimės vergais.“

Merginai lageryje buvo labai sunku, bet, kita vertus, kaip vėliau pati pasakojo, tos sąlygos, kuriomis teko gyventi, užgrūdino visam gyvenimui. Paskui jau nieko niekada nereikėjo bijoti.

Po Stalino mirties, kaip ir daugeliui kitų lageryje, Jadvygai bausmė buvo sutrumpinta iki 10 metų. Tačiau ir šių neteko išbūti, nes buvo išleista į Lietuvą kartu su sutuoktiniu Vytautu, su kuriuo susipažino ir pradėjo bendrauti lageryje. Vytautas turėjo garantuoti už Jadvygą ir tik tada atsirado galimybė jiems grįžti į Lietuvą.

Vėl Lietuvoje, vėl kovoje

Tiesa, grįžti į Palangą ar Kretingą nebuvo leista, teko kurtis sutuoktinio tėviškėje Garliavoje. Pirmas dalykas – baigti mokslus. Jadvyga jautė didžiulį žinių troškulį, kurį lageris tik sustiprino. Todėl ji tuoj pat pradėjo lankyti vakarinę mokyklą.

Netrukus susilaukė ir sūnaus Žilvino. Buvo nelengva, nes reikėjo dirbti, vakarais mokytis ir dar vaikeliu rūpintis. Pasak Jadvygos, sūnaus ugdymas melo pritvinkusioje sovietinėje atmosferoje ją vėl vedė į disidentų gretas. Ji pati paruošė Žilviną Pirmai Komunijai ir įsitikino, kaip svarbu rūpintis jaunų žmonių religiniu gyvenimu, kaip vienintele tikra atsvara nužmogintai sovietinei tikrovei. Jadvyga ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti Gyvojo Rožinio grupę. Tai buvo sudėtingas uždavinys, tačiau atkaklioji moteris niekada nenuleisdavo rankų ir netrukus Garliavoje į Gyvojo Rožinio maldos grupeles įsijungė daugiau nei šimtas vaikų. Didelė dalis jų kasdien pradėjo dalyvauti šv. Mišiose ir, nieko keisto, KGB labai greitai susidomėjo situacija Garliavoje.

Beje, kaip teigia atsiminimuose Jadvyga, netikėta kliūtimi jos veiklai tapo vietos klebonas, kuris bendradarbiavo su sistema. Jis ne tik neapsidžiaugė parapijos vaikų religine branda, bet pradėjo drausti su jais darbuotis. Konfliktą nesėkmingai bandė spręsti vyskupas, įtampa tik didėjo. Tuo labiau, kad Jadvyga neapsiribojo Rožinio malda, bet suorganizavo Garliavoje tautinius religinius vaidinimus.

Klebonas į tai sureagavo pareikšdamas vyskupui, kad parapijoje gali likti arba Bieliauskienė, arba jis. Vyskupas, nor sir buvo spaudžiamas sovietinės valdžios, pasirinko pakeisti kleboną.

Atvykus naujam kunigui į Garliavą, situacija iš karto pasitaisė. Jis drąsiai ir noriai ėmė darbuotis su jaunimu ir tapo atrama Jadvygai, kuri jau buvo tapusi pogrindžio jaunimo teatro režisiere. Garliaviškiams pavyko pastatyti plačiai pagarsėjusį spektaklį pagal Bernardo Brazdžionio ir Maironio eilėraščius.

KGB negalėjo nereaguoti. Tiesa, nenorėta imtis tiesioginių represijų, nes buvo siekiama sudaryti tolerancijos regimybę Vakarams. Šią regimybę negailestingai sklaidė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, paskelbdama apie kiekvieną tikinčiųjų teisių pažeidimą. KGB kantrybė išseko 1982 m. rudenį. Buvo atlikta krata Jadvygos Bieliauskienės namuose. Jos metu konfiskuota įvairi religinė literatūra ir Šapokos istorija, iš kurios Jadvyga mokė Garliavos vaikus. Po kratos praėjus beveik mėnesiui J. Bieliauskienė antrą kartą gyvenime buvo suimta.

Griežtas atkirtis sistemai – kalba teisme

Oficialiai J. Bieliauskienė buvo kaltinama tuo, kad 1978–1982 metais užsiėmė tarybinei santvarkai priešiška veikla, ruošė neva šmeižikiškus straipsnius į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, režisavo santvarką niekinančius spektaklius, rinko parašus po antitarybinio pobūdžio dokumentais ir dar stengėsi nustatyti jaunimą prieš tarybų valdžią.

Nors tardymo metu jie rado pas J. Bieliauskienę pogrindžio leidinių, tačiau tiesioginių įkalčių, jog ji kaip nors susijusi su „Kronika“ neturėjo. Todėl labai intensyviai bandė spausti ir prievartauti Garliavos vaikus, tačiau jie, KGB nuostatai, puikiai atsilaikė.

1983 metų gegužės 16–17 dienomis įvyko Aukščiausiojo Teismo procesas, kuris buvo tikrojo teisingumo vykdymo karikatūra. Nuosprendis buvo paruoštas iš anksto, gausios milicijos pajėgos saugojo, kad į teismo pastatą nepatektų žmonės. Antrą teismo dieną J. Bieliauskienei suteikė progą pasakyti kalbą, kuriai daug ruošiausi. Netrukus ši kalba pateko į „Kroniką“, tad šiandien galima tiksliai ją atkurti.

„Keliolika metų pati sunkiai sirgau sunkia epochos liga – bedievybe. Skaudžias žaizdas paliko sieloje šie metai ir davė rūsčią patirtį apie mirtiną netikėjimo pavojų. Rodos, Gėtė yra pasakęs, kad žmogus daug praranda netekęs turto, nepalyginamai daugiau nustoja, netekdamas garbės, ir beviltiškas vargšas tampa, prarasdamas tikėjimą… Lietuva jau žino, ką reiškia netikėjimas! Jis Lietuvą jau atvedė prie kapo duobės. Liūdnas pasidaro žmonių gyvenimas, kai bendravimo pagrindu tampa savimeilė, o gyvenimo tikslu – malonumų ieškojimas. Nepatebimai plinta girtuoklystė, ištvirkimas – griūva šeimos. Kiek daug šiandiena nelaimingų vaikų, jaunuolių, kuriems pasaulis šaltas, nykus, nesvetingas. Gimdytojai gyvi, bet šeimos židinio nėra. Kas atpirks vaikų ašaras, skriaudas, širdgėlą, kas išgydys sužeistą prigimtį?! <…> Tylėjimas – išdavystė. Tautos dvasia pati šaukia per jautrias, baimei nepasiduodančias širdis, šaukia poetų lūpomis, šaukia besimeldžiančiųjų į Dievo Motiną lūpomis. <…> Prisikels Lietuva Dieve, o Dieve gyva tauta vienodai pakelia tiek laisvę, tiek vergovę – nors tūkstantį metų ji tęstųsi. Aukos troškimu liepsnojančios širdys eis kančių keliais ir stiprins tautos dvasią.

Esu teisiama pagal 68 str. I dalį. Man sako, kad aš siekiau silpninti Tarybų Sąjungą. Negi Tarybų Sąjungos stiprumas slypi siekime per bedievybę ir nužmoginimą nutautinti, sunaikinti mažąsias tautas?! Šitaip keliant klausimą, galima suprati, kodėl taip šiurkščiai pažeidžiamos Konstitucijoje garantuotos tikėjimo, sąžinės, kritikos laisvės ir nuolat teisiami žmonės.

Siekdamas tobulėjimo, ugdydamas savyje asmenybę, jaunimas praktikuoja religiją ir yra persekiojamas. Dėl persekiojimo iš visos Lietuvos buvo siunčiami protestai Lietuvos KP sekretoriui su tikinčiųjų parašais. Proteste išdėstyti persekiojimo faktai laikomi šmeižikiškais, silpninančiais Tarybų Sąjungą. Po skundu pasirašę žmonės tardomi, laikomi nusikaltėliais. Žmonės represuojami, o aš teisiama kaip parašų rinkėja. Atskira tauta neturi teisės siekti savo moralinio sveikatingumo, gydytis nuo dvasios raupsų, paralyžiaus, maro. Ar Dievo išpažinimas gali būti grėsmė valstybei?! Žmonių moralinis supuvimas – štai kur tikroji grėsmė! Kodėl tokio pavojaus akivaizdoje neleidžiama gelbėtis?!

Galite fabrikuoti politines bylas, klastoti tiesą, išsigelbėjimo troškimo vis tiek nesustabdysite. Niekas neturi teisės pasmerkti mažųjų tautų išnykimui, kaip jas yra pasmerkę teisėjai, vyriausybės asmenys, šviesuoliai indiferentai, sakydami, kad mažosios tautos vis tiek išnyks. Apie tai man kalbėjo ir prokuroras Bakučionis, ir tardytojas, man iškeltus kaltinimus paskelbęs balandžio 6 d. Taip nebus! Taip neturi būti! Prisikels Lietuva Dieve – taps švari, sveika, tvirta, tada, nors tūkstantį metų truks mažųjų tautų sunaikinimo siekianti santvarka, lietuviais mes išliksime.

Nenusiminkite, vaikai, kad jus privertė duoti parodymus prieš mane, be to, neteisingus. Norint atsilaikyti prieš moralinę tardytojų prievartą, reikia būti labai stipriam — mylėti Dievą ir Tiesą labiau negu savo gyvybę, o tokiais lengvai netampama. Neapleiskite Rožinio, ateis laikas, kai drąsiai žvelgsite mirčiai į akis, nesulaužomi, nenugalimi. Nėra beprasmės aukos. Jūs trokštate tapti šauksmu Tėvynės lūpose ir prašėte manęs, kad jums padėčiau. Tačiau labai menki mano sugebėjimai, neturiu jokios patirties. Kadangi daugiau nebuvo kam, kaip pavyko – stengiausi. Būkite laimingi, kad esate persekiojami už Tiesą. Savaroriška nekaltųjų kančia sugėdins neteisingus teisėjus ir liausis jie teisti Meilę, einančią už kitus aukotis. Kitų drąsuolių lūpomis pratęs Tėvynė jūsų šauksmą. Esu silpna, tik Dievu ir gerųjų žmonių maldom gyva. Nepaprastai esu visiems dėkinga ir prašau – neapleiskite ir toliau. Už kalinius, o ypač už tardomuosius reikia labai melstis ir nepamiršti tų nelaimingųjų, kurie nutolę nuo Dievo.

Meldžiuosi už tardytojus, gausius išdavikus. Jų gyvenimas skaudus – jiems lemta persekioti Tiesą. Ateis laikas ir supras jie, kad Tiesos negalima nuteisti – Tiesa teisėjus teisia. Negalima nužudyti Meilės, įkalinti Laisvės… Esu pasiruošusi bet kokiai aukai.“

Teisėjams teliko paskelbi iš anksto paruoštą nuosprendį – 4 metai griežto režimo lageryje Mordovijoje ir 3 metai tremties.

Atgal į lagerio dykumą

J. Bieliauskienė pateko į „Mažąją zoną“ (taip buvo vadinamas tuo metu vienintelis Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių lageris). Čia atvyko 1983 metų birželio 17 dieną. Tuo metu ten kalėjo didi moteris, rusė disidentė Tatjana Velikanova. Tiesa, ji netrukus išėjo į laisvę, bet jos pėdsakas liko visam laikui. Ji buvo labai svarbus autoritetas visoms moterims, kilus nesutarimams, ieškant patarimo, visos pas ją eidavo.

Buvo dar ir toks stebuklingas dalykas, kad Mordovijos lageryje Jadvyga gavo tą patį gultą, kuris seniau priklausė čia kalėjusiai Nijolei Sadūnaitei.

Kovoti galima ir iš lagerio

Kaip teigia Jadvyga Bieliauskienė, kai pirmą kartą pateko į lagerį, daugiausia galvojo, kaip nenužmogėti, išlikti, o antrą kartą patekusi į lagerį jau tegalvojo apie tai, kaip, būnant čia, galima kovoti su sovietine sistema.

Geriausiai pavyko politinė akcija, sukėlusi labai daug tiukšmo. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas gavo dešimties Sovietų Sąjungos griežto režimo politinių kalinių iš „Mažosios zonos“ sveikinimą su perrinkimu antrai kadencijai. Jame linkėjome vesti savo šalį Tiesos ir Laisvės keliu, taip pat padėti išsilaisvinti visoms pasaulio pavergtoms tautoms. Kadangi tai buvo neeilinis sveikinimas, R. Reaganas pasidalijo informacija apie jį su žurnalistais ir viename iš JAV laikraščių jis buvo išspausdintas. Taip apie jį sužinojo ir KGB.

Lageryje prasidėjo kratos, net paslėpto radijo imtuvo ieškojo, žemę rausė, o kalines visokiais žodžiais keikė, tačiau imtis drastiškų priemonių bijojo, nes nebuvo tikri, jog informacija apie tai vėl nepateks į Vakarus.

Kaip pasakojo pati Jadvyga, pasveikinimo istorija buvo tokia.

„Mes turėdavome progą paskaityti sovietinius laikraščius. Kartą L. Doronina visoms garsiai perskaitė, kad po pusmečio vyks JAV prezidento rinkimai ir juose ketina vėl dalyvauti dabartinis prezidentas R. Reaganas. Jaučiau šiam kovotojui prieš blogio imperiją didžiulę pagarbą ir nusprendžiau, jog būtinai turime jį paskveikinti. Surašiau kaligrafiškai nedidelį pasveikinimo tekstą, surinkau dešimties kalinių parašus. Tada pradėjome sukti galvą, kaip laišką perduoti į laisvę. Kaip tik tuo metu pas vieną iš kalinių buvo atvažiavęs į pasimatymą vyras. Tai mes per jį perdavėme, jog jis kam nors Maskvoje paduotų. Pačios nežinojome, koks to laiško likimas, kol saugumiečiai mums apie tai, kad adresatas psiektas, nepranešė.“

Lageryje Bieliauskienė išbuvo visus ketverius metus. Tik į tremtį nebereikėjo važiuoti dėl pašlijusios sveikatos. Paskutiniaisiais metais lageryje Jadvygoa turėjo didelių sveikatos problemų ir jau galvojo, kad nebeteks man iki galo ištverti. Į Lietuvą sovietai leido grįžti galvodami, kad Jadvyga greit mirs, tačiau Tėvynė pagydė ją ir Jadvyga Bieliauskienė net sulaukė ir išsvajotos Nepriklausomybės atkūrimo.

Vietoj epilogo

Jadvyga: „Į laisvę turėjau išeiti 1986 metų spalio 29 dieną, tačiau išleido lapkričio 3 dieną. Jau paskutinius mėnesius dėl sveikatos negalavimų kalėjau Vilniuje. Sovietų valdžia visaip atidėliojo mano išlaisvinimą. Jau vėliau sužinojau, kad spalio 29 dieną manęs pasitikti buvo atvažiavęs Kauno Petrašiūnų parapijos jaunimas. Todėl valdžia pralaikė mane dar kelias dienas, kad nesusitiktume. Gal būtų tekę dar kankintis nelaisvėje, tačiau sūnus išsireikalavo pasimatymo su manimi ir jau tada saugumiečiai lapkričio 3 dieną leido sūnui mane vežtis namo.

Tikrai negalėčiau sakyti, kad prasidėjo lengvesnis ar ramesnis laikotarpis. Lietuva buvo labai nukraujavusi, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Po Atgimimo laikotarpio euforijos netruko ateiti Sausio 13-osios išbandymas, kai jaunuolių kraujo auka apsaugojo laisvę. Tai dar vienas patvirtinimas, kad laisvė visada turi savo kainą. Kita vertus, ji stipresnė už tankus ir bet kurią totalitarinę sistemą, visada stovinčią ant supuvusio pamato.“

 

Parengė D.N.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *