„Žurnale „Kelionė“ kalbinate labai įdomias asmenybes – nežinau, kodėl pasirinkote ir mane“ – vos susitikus sako Saulius Karosas (g. 1973) – Klaipėdoje įkurtos, o šiandien ir Vilniuje gyvuojančios, „Miesto bažnyčios“ pastorius, šią tarnystę vykdantis jau 16-us metus.

Praėjusiais metais buvo minėtos 500-osios Bažnyčios reformacijos metinės, o S. Karoso bendruomenei – tai buvo dvidešimtasis gimtadienis. Šitai ir tapo vienu iš šio pokalbio pretekstų. Tačiau ne tik tai. Pastoriaus vaikystės istorijos, atsivertimas pačioje Nepriklausomybės pradžioje, charizminės tikėjimo bendruomenės patirtis, pamokslavimai sulaukus devyniolikos – vos keletas štrichų šio kuklaus, paprasto ir tikėjimu gyvo žmogaus portretui. Pokalbis darytas 2017 metų rudenį.

Saulius Karosas, 2017. Evgenios Levin nuotrauka

Pokalbį norėčiau pradėti nuo Jūsų vaikystės – aplinkos kurioje augote. Ar tikėjimas jau tuomet buvo Jūsų gyvenimo dalis? Kokie brangiausi atsiminimai, išgyvenimai, patirtys?

Gimiau ir augau Kretingoje. Mano tėvai priklausė komunistų partijai, todėl apie tikėjimą šeimoje nebuvo nė kalbos. Visai neseniai sužinojau, kad ankstyvoje vaikystėje močiutė mane nusivežė į Klaipėdą ir slapta pakrikštijo.

Pamenu, man būnant ketverių ar penkerių, tėvas paaiškino, kad netrukus ateis tikrasis komunizmas, tuomet visi gyvens kaip broliai ir seserys. Nors teks sunkiai dirbti, tačiau savo reikmėms visko parduotuvėse gausime už dyką. Išgirdęs šią istoriją iškart nuėjau į šalia mūsų namų buvusią parduotuvėlę, kurią vadinome „Kremline“, pasiėmiau kelias bandeles ir drąsiai, be jokio kaltės jausmo, išėjau pro duris. Pasivijusi pardavėja puolė gelbėti bandelių, o aš jai paaiškinau, kad atėjus komunizmui, visos bandelės bus nemokamos (juokiasi). „Jau, bet dar ne“ – tai teologinė samprata, teigianti, jog Dangaus Karalystė jau yra čia, bet dar neatėjusi pilnatvėje. Būdamas penkerių, aš gyvenau tokiame eschatologiniame komunizmo išsipildyme… (juokiasi)

Iš vaikystės atsimenu susijusius kelis epizodus su bažnyčia. Vienas jų: kai ėjau pas kleboną prašyti raktų nuo bažnyčios bokšto, kur norėjau nusivesti savo svečius pasižvalgyti po Kretingą ir jos apylinkes. Kitam nutikimui turbūt jau suėjo senaties terminas: mano bičiulis apvogė bažnyčios aukų dėžutę, o su bažnyčia geriau nejuokauti… Nežinau kodėl, bet nuo tada man susiformavo nuostata, kad į bažnyčią geriau išvis kojos nekelti.

Berods dvylikos, eidamas pro bažnyčią sugalvojau, kad pro šventorių galėčiau nukirsti kelio atkarpą. Ir pirmą kartą, tartum iš niekur, šmėstelėjo pojūtis, kad nesu tinkamas, vertas eiti per bažnyčios kiemą. Tai buvo mano paties nešvarumo, nešventumo suvokimas. Niekas man iki tol tokių dalykų neaiškino. Ir nors prieš tai ne kartą buvau šventoriuje, bažnyčioje bei jos bokšte, tačiau tą akimirką labai aiškiai pajutau, jog ši vieta yra kitokia, o aš nevertas artintis prie jos. Jau vėliau, pradėjęs eiti tikėjimo keliu, supratau, kad taip Dievas mane kalbino už bažnyčios vartų. Gal todėl ir iki šiol man be galo svarbi ši patirtis, atskleidžianti tai, jog Dievas su žmogumi kalba visur – ir miške, ir prie jūros, ir parduotuvėje, ir darbo kabinete, ir net bažnyčioje.

Su tėvais Viliumi ir Marija bei broliu Artūru, 1976

Paprastai paauglystėje gan aštriai kyla egzistencinių klausimų, tuomet atsiranda ir būtinybė pačiam klausti, ieškoti, domėtis. Ar sąmoningą tikėjimo kelionę pradėjote būtent tuomet?

Būdamas maždaug keturiolikos, pajutau būtinybę perskaityti Šventąjį Raštą. Kažkas man davė „Bibliją paveikslėliuose“. Tik vėliau sužinojau, kad tai tebuvo Šventojo Rašto santrauka, skirta vaikams. Gal tik po metų iš draugo gavau tikrą Naująjį Testamentą. Nežinau kodėl, iš kur, bet paėmęs į rankas pabučiavau knygą ir tik tuomet pradėjau ją skaityti. Tai buvo itin šviesi mano gyvenimo savaitė su Dievo žodžiu. Kalno pamokslas bei Palaiminimai man paliko tokį gilų įspūdį, kad aš net mečiau rūkyti (juokiasi). Beje, jau nuo vienuolikos metų lankiau teatrą, kuris buvo didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Mokyklą atvargdavau ir iškart po pamokų lėkdavau vaidinti. Na, o ten prisigalvodavome visko. Tad parūkyti ar kartais išgerti alaus, ypač gastrolių po kitus miestus ar kaimynines šalis metu, buvo visiškai normalu. O skaitydamas Naująjį Testamentą išgyvenau nežemiško džiaugsmo, šventumo pojūtį. Todėl nieko kito man ir neliko, tik atsisakyti, kaip tuomet suvokiau, didžiųjų savo nuodėmių (juokiasi). Tiesa, tai truko neilgai: užteko kartą nuvykti į Klaipėdą, ten susitikti su hipiuojančiais jaunuoliais ir vėl alus bei cigaretės nebeatrodė kažkas nederamo.

Buvo dar vienas mane labai stipriai sukrėtęs įvykis. Šešiolikos netekau savo geriausio draugo ir kaimyno, su kuriuo bičiuliavomės nuo mažų dienų ir nepamenu, kad kada būtume susipykę. Jam buvo aštuoniolika, buvo ką tik baigęs mokyklą, turėjo merginą, planavo studijuoti universitete ir staiga, plaukiodamas baseine Druskininkuose, tarp gausybės žmonių, tiesiog nuskendo. Batc ir baigta… Aš supratau, kad žmogaus gyvenime viskas labai laikina, trapu, kad pabaiga gali ištikti tuomet, kai viskas labai gražu ir, atrodytų, šviesu. Dar keistesnis jausmas apimdavo lipant laiptine. Jo butas buvo antrame, mano – trečiame aukšte, tad eidamas namo ar į kiemą, praeidavau jo buto duris. Ir visuomet jusdavau jo buvimą šalia, tartum bičiulio dvasia mane stebėtų. Šis keistas, sakytum, mistinis pojūtis, atvėrė man akis, jog egzistuoja kažkas daugiau nei tik tai, ką regi mūsų akys, ką apčiuopia kūnas. Tada pradėjau domėtis indų literatūra, praktikuoti jogą, miegoti ant grindų, pasninkauti penktadieniais. Jaučiau, kad su manimi ne viskas tvarkoje, kad turiu daug trūkumų, todėl asketizmo eksperimentus priėmiau kaip tam tikrą būdą apsivalyti. Draugai mokykloje, kurioje buvau gan aktyvus, – didžėjaudavau diskotekose, buvau rimtas melomanas, savaitgaliais mėgdavau rengti baliukus – manė, kad aš išsikrausčiau iš proto (juokiasi). O man tai buvo ieškojimas, mėginimas susivokti, kaip toliau gyventi. Tačiau dabar žinau, kad per šiuos įvairius įvykius, šias patirtis, Dievas mane kalbino labai asmeniškai, intymiai.

O kas gi tapo tuo esminiu postūmiu?

Scenos priekyje – dvylikametis Saulius Peliuko Švepliuko vaidmenyje Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ spektaklyje „Linksmasis gimtadienis“, 1985

Turiu dviem metais vyresnį brolį, kuris tuo metu – 1990 metais – mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. Kartą Kalėdoms grįžęs namo jis pradėjo man pasakoti apie Jėzų. Kalbėjo labai užsidegęs, gyvai, tartum dar vakar su Jėzumi būtų asmeniškai susitikęs. Aš maniau, kad jam kažkas smegenis praplovė, stogas visiškai nučiuožė (juokiasi). Gėdijausi su juo išeiti į miestą, nes tik susitinkame bendrus draugus, jis visiems apie Jėzų… Visiškas košmaras. Aš jo klausiu: „Ar tu man naujausią „Led Zeppelin“ albumą įrašei?“ O jis man tik apie Jėzų…

Gal antrą ar trečią dieną brolis užleido kasetę, kurioje buvo įrašytas tuometinio „Tikėjimo žodžio“ pastoriaus Giedriaus Saulyčio pamokslas. Mes klausėmės ir staiga pajutau, kad kambarys tartum įsielektrino, jis tapo kažko pilnas. Kaip ir anksčiau, aš labai aiškiai supratau savo nevertumą, purvinumą, niekybę, tačiau tuo pačiu atsirado ir jausmas, kad esu mylimas. Tuomet ašaros pradėjo upeliais bėgti. Aš atsistojau, išbėgau į parką, atsiklaupiau ant sniego ir ėmiau melstis: „Dieve, jei tu esi, ateik į mano gyvenimą…“ Ir kai tik prabilau, supratau, kad esu čia ne vienas ir kalbu su Asmeniu. Tai buvo labai aiškus, realus patyrimas. Labai sąmoningai suvokiau, kur esu, ką darau, kad neišprotėjau, beje, kaip ir brolis (juokiasi). Toks apėmė džiaugsmas… Aš pakilau, parbėgau namo ir paprašiau brolio nukirpti plaukus. Galima iš to pasijuokti, tačiau man tai buvo labai reikšmingas veiksmas. Aš laikiau save tikru hipiu, tik gimusiu ne tą dešimtmetį. Plaukai buvo mano maištas prieš sovietinę sistemą, mano laisvės, mano roko muzikos, mano gyvenimo išraiška. Bet po to dvasinio patyrimo buvo aišku, kad revoliucija baigėsi ir dabar prasidės kažkas visai kito.

Tą patį vakarą naktiniu traukiniu mes išvažiavome į Vilnių gelbėtis. Mano brolis lankė „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią ir mes planavome kitos dienos vakarą drauge eiti į pamaldas. Kadangi jis turėjo savo reikalų, aš visą dieną leidau vienas. Buvo labai nemalonus oras, vėjuota, šlapdriba, tai aš važinėjau troleibusu, skaitydamas Naująjį Testamentą, paskui basčiausi pirmyn atgal senamiestyje, ieškodamas, kur sušilti. Kol atėjo lemtingas vakaras, man siaubingai įsiskaudo galva. Pamaldos vyko pastate šalia Moksleivių rūmų. Įėjęs į salę pamačiau kelis šimtus jaunų žmonių, plojančių rankomis ir džiaugsmingai giedančių. Paskui kažkas atsistojo scenoje ir pasakė: „Jei kas nors salėje jaučiatės blogai, sergate, kažką skauda, pakelkite ranką ir mes melsimės už jus.“ Aš pagalvojau – nėra ko prarasti – ir pakėliau ranką. Gal dešimt žmonių sudėjo ant manęs savo rankas ir ėmė melstis. Ir akimirksniu galvos skausmas pranyko. Aš negalėjau tuo patikėti, bet tai vyko su manimi. Niekada nieko panašaus nebuvau nei matęs, nei patyręs. O pamaldų pabaigoje užlipau ant scenos, sukalbėjau atgailos maldą ir, kai vėliau išėjau pro duris į Vilnių, pamačiau, jog iki šiol gyvenau nespalvotame pasaulyje, o dabar jau matau spalvas. Žinoma, miestas nepasikeitė, bet mano vidus buvo kitoks. Ir kai kitą rytą pabudau pas brolį bendrabutyje, tik pramerkęs akis apsičiupinėjau, apsižiūrėjau, ar visa tai, kas vyko vakar, išties buvo tikra. Spalvos niekur nebuvo dingusios… (juokiasi) Kaip šiandien atsimenu staiga šmėkštelėjusį nušvitimą: iki šiol neturėjau gyvenimo, o dabar jį turiu.

Po tokio atsivertimo paprastai būna euforijos, pakylėjimo metas. Tačiau jis netrunka amžinai. Dykumos laikas turbūt irgi yra natūrali tikėjimo kelionės dalis?

Su draugu Giedriumi, 1988

Taip, išties – dykumos laikas ir man atėjo labai gretai. Pradžioje gyvenau lyg ant sparnų. Baigiau mokyklą, brolis išmokė žiesti puodus ir aš gyvenau labai turiningas dienas: ryte keldavausi anksti ir kelias valandas melsdavausi, skaitydavau Šventąjį Raštą, paskui žiesdavau puodus, o po pietų važiuodavau į Klaipėdą, kur mokiausi improvizuotoje „Meilės žodžio“ įsiteigtoje Biblijos mokykloje.

Devyniolikos metų mane pradėjo kviesti pamokslauti. Aš nesupratau, kaip visa tai vyksta, ką man šnekėti, todėl tiesiog puldavau ant kelių, melsdavausi, skaitydavau Dievo žodį ir jis tapdavo gyvas, imdavo atsiverti. O kai kalbėdavau žmonėms, pats stebėdavausi ir klausdavau savęs: „Ką aš čia veikiu? Ką darau? Man devyniolika, o manęs klauso suaugę žmonės, bet aš neturiu ką pasakyti…“ Tačiau tai buvau ne aš – tai Dievo žodis liepsnojo many ir veržėsi pro burną.

O paskui netikėtai mane išmetė iš bendruomenės, apkaltinę pinigų vagyste, nors su tuo tikrai neturėjau nieko bendra. Taip įžengiau į tikrą dykumą. Po euforijos ir netikėtų praregėjimų atskyrimas nuo bendruomenės man buvo tolygus atmetimui nuo Dievo. Aš pasijutau nelaimingesnis už žmogų, kuris nieko apie Dievą nėra girdėjęs. Mąsčiau taip: bažnyčios vadovai žino, ką daro; išvarydami mane iš bendruomenės, jie vykdo Dievo valią, vadinasi, Dievas nuo manęs nusigręžė… Tad ką galėjau daryti? Grįžti atgal? O kur? Aš net nesuvokiau, kad gali būti kitas gyvenimas, kitas pasirinkimas, kaip būti. Mane apniko depresija ir galiausiai, niekam nieko nesakęs, aš nusprendžiau nusižudyti.

Nieko sau pokyčių amplitudės: nuo pamokslų – iki minčių apie savižudybę…

Aš suvokiau, kad savižudybė – tai didelė nuodėmė, o iš čia jau tikrai tiesus kelias į pragarą. Tad sugalvojau labai konceptualiai: pasninkauti iki mirties arba kol Dievas atsilieps. Jei vis dėlto tektų mirti, tai būtų jau ne mano, bet Dievo atsakomybė (juokiasi). Šitaip aš išvengiau savižudybės problemos ir atidaviau kamuolį į Dievo rankas…

Ketvirtą ar penktą marinimosi dieną, sėdėdamas vienas kambaryje, labai aiškiai išgirdau žodžius: „Aš tave myliu.“ Iš šalies visa tai gali atrodyti kaip kliedesys, sutrikusios sąmonės karščiavimas, bet tai vyko su manimi realiai. Tie žodžiai buvo tokie aiškūs, tokie valdingi ir kartu švelnūs, kad man beliko tik gyventi. Aš supratau, kad nėra tokios valdžios, kuri gali mane sunaikinti, jei Dievas neduos tam sutikimo. Man net pasirodė, kad būtent tą akimirką buvau išvaduotas iš žmonių baimės ir pašauktas tarnauti. Tai buvo tartum patvirtinimas, kad aš, nors ir esu niekam tikęs, tačiau vis tiek mylimas. Tuomet meldžiausi, kad niekada nepamirščiau šios akimirkos, kad buvau pakeltas ir išvestas iš šitos duobės, nors kaip buvau anksčiau, taip ir tebesu visiškas niekas. Ir jei Dievo nebus šalia, aš bet kada vėl galiu atsidurti tokioje duobėje ir vienas iš jos neišsikrapštysiu. Iki šiol esu įsisąmoninęs, kad per akimirką galiu netekti visko: brangiausių žmonių, sveikatos, proto, pagarbos, nuopelnų, net išsiugdytų gerų savybių – nieko savo neturiu, niekas man nepriklauso… Todėl galiu būti ir šiukšle, kad tik Dievo namuose, tik ne už uždarų durų… Tuomet atsistojau, pasiėmiau duonos riekę, išėjau į tą patį parką, kaip anuomet per Kalėdas, ir vaikščiojau giedodamas giesmes.

Kokie nuotykiai ir patirtys Jūsų laukė toliau?

Prieš spektaklį su būsima žmona Sanna. „Covenant Players“, Vokietija. 1996

Po dykumos laikotarpio įstojau į ką tik Klaipėdoje duris atvėrusį Lietuvos krikščionišką koledžą (LCC) ir man tai buvo vilties ir šviesos kupinas laikas. Šalia, žinoma, dalyvavau ir bendruomenės gyvenime, buvau subūręs teatro grupę, su kuria statydavome krikščioniškas miniatiūras. Sykį į Klaipėdą atvažiavo keliaujantys misionieriai iš Norvegijos, kurių pasiteiravau, ar pasaulyje yra krikščioniško teatro trupių. Jie man davė du adresus, kuriais parašiau ir iš vieno jų – visuose kontinentuose nuo 1969 metų gyvuojančio tarptautinio teatro „Covenant Players“ – gavau atsakymą. Pradžioje mes surengėme dviejų savaičių jų viešnagę Lietuvoje, o po to jie man pasiūlė prisijungti prie jų, vykdant misionierišką veiklą Europoje.

Prieš išvykdamas į šią tarnystę meldžiausi ir klausiau Dievo, kokia yra Jo valia – ar galiu keliems metams nutraukti studijas ir leistis į nežinomybę? Ir atsakymas buvo toks aiškus, kokio retai gyvenime sulauki: „Važiuok, aš tau parodysiu Kristaus Kūną.“ Tai nebuvo mano mintis, tokiomis sąvokomis aš nemąsčiau. Tik laikui bėgant supratau, kad Kristaus Kūnas – tai Bažnyčia. Per tuos trejus metus, praleistus su „Covenant Players“ trupe, mes apvažiavome daugiau nei pusę Europos rengdami pasirodymus mokyklose, kalėjimuose ir bažnyčiose. Man teko susidurti su maždaug 200 skirtingų denominacijų krikščioniškų bažnyčių – katalikais, ultra charizmatais, metodistais, babtistais, sekmininkais, Išganymo armija ir gausybe kitų, ir aš pamačiau Bažnyčios grožį, jos įvairovę. Iki šių dienų man atrodo, kad Bažnyčia yra didelė ir labai graži savo spalvingumu, o Kristus veikia ir žmones pakviečia pačiais keisčiausiai būdais. Ir gal mūsų teologinės sampratos bei interpretacijos skiriasi, tačiau visose bendruomenėse sutikau Dievo perkeistų žmonių ir tuomet nustojau lyginti skirtingas bendruomenes tarpusavyje. Juk ne mums skirta tarp kviečių išrinkti rauges. Kad ir kaip sunku būtų priimti šią tiesą, paminti savo puikybę, tenka susitaikyti su tuo, kad Dievas daro didžius darbus, kartais mums paprasčiausiai nesuprantamais būdais…

„Covenant Players“ trupėje dalyvavo jauni žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Būtent čia susipažinau ir su būsima savo žmona Sanna, kilusia iš Švedijos. Iki tol man atrodė, kad vedybos su kitos kultūros žmogumi yra visiška nesąmonė. O kai pamačiau Sanną, iškart pasijutau kaip namuose. Po mėnesio aš jai švediškai pasipiršau telefonu (juokiasi). Ir ji sutiko. Praėjus aštuoniems mėnesiams mes susituokėme ir 1998 metais drauge parvažiavome į Lietuvą. Čia įsijungėme į amerikiečio pastoriaus Bill Meiswinkel įsteigtą bažnyčią, kurioje šiandien ir tarnauju.

O kaip subrendo Jūsų pašaukimas būti pastoriumi?

Turbūt pradžia buvo devyniolikos, kai mane, kur tik nuvažiuodavau, imdavo kviesti patarnauti, vadovauti maldai, bendruomenės susirinkimui. Man pačiam tokios mintys net į galvą negalėjo ateiti, nes buvau visiškai žemos savivertės, bijojau žmonių, o mokyklą baigiau neperskaitęs nė vienos knygos (juokiasi). Tad iš kur man kažkokie aukšti idealai ir dideli siekiai? Iki atsivertimo apie savo gyvenimą galvojau labai paprastai: išvažiuosiu į Klaipėdą, ten su hipiais gersime alų, trauksime „žolę“, gyvensime nuogi kaip medžiai, kaip šunys… Tokios štai svajonės ir gyvenimo vizijos (juokiasi). O po atsivertimo supratau, kad tai Jėzus man davė gyvenimą, todėl jis visas Jam ir priklauso – kur pašauks, ten ir eisiu.

LCC tarptautinio universiteto baigimo šventė su draugais ir mentoriumi dr. Davidu Shenku. Klaipėda, 2001

Grįžęs į Lietuvą baigiau bakalauro studijas LCC koledže, paskui metams išvykau į Ameriką studijuoti teologijos Merilando Biblijos koledže ir seminarijoje Baltimorėje. Iki tol minčių apie pastorystę nebuvo. Man rūpėjo mokytis, daugiau sužinoti ir pažinti Kristaus mokymą ir Bažnyčios istoriją. Bet bendruomenę įsteigęs pastorius rengėsi išvykti į misijas ir jis manęs pasiteiravo, ar galėčiau pratęsti jo veiklą. Pajutau, kad negaliu pasakyti „ne“. Tad papildomus metus likau studijuoti Merilando seminarijoje, kur rengiausi ordinacijai, o išlaikęs egzaminus gavau šventimus. Taip 2003 metais grįžęs į Klaipėdą pradėjau pastoriaus tarnystę mūsų bažnyčioje.

Ką reiškia būti jaunos protestantiškos bendruomenės pastoriumi? Kokios didžiausios dovanos bei iššūkiai?

Bendruomenė yra dvasinės šeimos subūrimas, o pagrindinė pastoriaus užduotis, misija – vesti šią šeimą Kristaus link, palydėti į artimą draugystę su Dievu. Na, o kasdienybėje nemažai darbų yra labai panašių į kunigų veiklą parapijoje – mes rengiame pamaldas, tiesa, jos kiek skiriasi nuo liturgijos Katalikų bažnyčioje, organizuojame maldos, Biblijos skaitymo grupes, užsiimame bendruomenės narių sielovada, dirbame su bendruomenės lyderiais, kurie padeda bendruomenėje vykdyti įvairias kitas veiklas. Taip pat tenka palydėti žmones ir jų džiaugsme, ir liūdesyje: krikštijant, tuokiant, laidojant.

Ypač didelę reikšmę skiriu žmonių palydėjimui į santuoką, taip pat ir stiprinimui tų, kurie jau ne vienus metus gyvena šeimyninį gyvenimą. Čia didelis ramstis yra mano žmona, su kuria kartu esame jau dvidešimt metų. Todėl džiaugiamės galėdami pasidalinti savo patirtimi su kitais. Taip pat rengėme seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“, pagal plačiai žinomą amerikiečių pastorių Marką Gungorą. Ne vienas tūkstantis porų yra apsilankę šiame seminare. Tai tartum ir nėra tiesioginė tarnystė bažnyčioje skelbiant Dievo žodį, tačiau tai – pagalba žmogui, palydėjimas savęs pažinimo keliu. O juk per tai, tikiu, einame ir Dievo link.

Marylando Biblijos koledžo ir seminarijos baigimo ceremonija. Su dekanu dr. Wrightu. Baltimorė, JAV. 2002

Šalia dvasinės tarnystės, pastoriaus veikloje netrūksta ir administracinių, ūkinių iššūkių. Kaip bendruomenė esame įsigiję seną pastatą, kurį tvarkome ir prižiūrime. Mūsų bendruomenė išsilaiko pati, todėl ir pastoriaus bei kelių kitų tarnautojų išlaikymas yra pačios bendruomenės rūpestis. Žmonės suvokia, kad Dievo Karalystės kūrimas prasideda čia, žemėje, todėl mes kiekvienas turime aukoti ir aukotis. Juk mes nepriklausome vien tik sau. Mūsų širdys, mūsų laikas, mūsų pinigai, mūsų patirtis, aukojama kitam, prisideda prie Dievo Karalystės kūrimo.

2016 metų pradžioje įsteigėme savo bendruomenę ir Vilniuje. Tad šis laikas man tebėra labai intensyvus: sekmadienio rytą pamokslauju Klaipėdoje, tuomet sėdu į automobilį, važiuoju į Vilnių, o vakare pamokslauju sostinėje. Namo grįžtu tik naktį. Tad pirmadienis man – visiškos dykumos diena (juokiasi).

Šalia visų veiklų stengiamės aktyviai vykdyti ir socialinę misiją. Juk bendruomenė turi tapti Dievo palaiminimu ne tik vienas kitam, tačiau ir aplinkiniams. Tačiau pagrindinė mūsų užduotis – artėti Dievo link. Pamaldos mūsų bendruomenėje vyksta sekmadieniais, jų metu mes šloviname Kristų ir džiaugiamės vienas kitu. Savaitės viduryje būna mažesni maldos ar Biblijos skaitymo susitikimai. Na, o nuo pirmadienio iki šeštadienio mes gyvename su Kristumi savo šeimose.

Šiemet minime Reformacijos 500 metų jubiliejų. Ar Jums, kaip protestantiškos bažnyčios nariui, tai yra svarbi sukaktis?

Man asmeniškai nelabai patinka sąvoka „protestantas“. Pašauktas į tikėjimo kelią aš prieš nieką neprotestavau. Kaip jau sakiau, mano maištas baigėsi su atsivertimu (juokiasi). Tačiau, žinoma, žvelgiant iš istorinės teologinės pusės, esu reformuotos Bažnyčios narys. Prieš 500 metų prasidėjęs atsinaujinimo sąjūdis iškėlė tokias tiesas kaip išteisinimas per Dievo malonę, asmeninio santykio su Jėzumi puoselėjimas, tikinčiojo kunigystė ar gyvenimas Dievo žodžiu. Jos man yra ypač brangios, kertinės.

Kita vertus, mūsų šaknys eina į žemę, į protėvių tikėjimą, jų išpažinimą, jų auką už savo įsitikinimus. Tuo pačiu ir į Apaštališkąją Bažnyčią, ir į Reformacijos sąjūdį. Tačiau ir dar toliau – į Senąjį Testamentą iki pat pirmosios Pradžios knygos eilutės, kurioje taip pat yra Kristus…

O kartu tos šaknys eina ir į dangų, nes juk Dievas kalba kiekvienam asmeniškai. Tas balsas, ištaręs man „Aš tave myliu“, buvo ne iš šio pasaulio, ne iš žmogaus sukurtos sistemos. Tad mūsų bažnyčia, atrodytų, tėra pienė, išdygusi tūkstantmečiame ąžuolyne. O gal vis dėlto mes – ne pienė, bet iš tos pačios šaknies išaugęs naujas ąžuoliukas? Nors kai šiandien, ypač vyresnio amžiaus žmonėms pasakau, kad esu pastorius, dar tenka įrodinėti, jog nesu beprotis (juokiasi).

Nepriklausomybės pradžioje į dienos šviesą išėjo įvairios dvasinės bendruomenės. Ypač protestantiškos charizminės bažnyčios Lietuvoje sulaukė neigiamos tradicinių bažnyčių, visuomenės, žiniasklaidos dėmesio. Kaip manote, ar šiandien situacija yra pasikeitusi? Ar galima pasakyti, kad gyvename ekumenizmo dvasioje?

Saulius Karosas, 2017. Evgenios Levin nuotrauka

Man rodos, šiandien situacija gerokai pakitusi. Turbūt tai akivaizdžiai liudija ir šis pokalbis – katalikiško žurnalo redakcija kalbina evangelinės bažnyčios pastorių… 1992 ar 1994 metais tai būtų neįsivaizduojama… (juokiasi).

Nepriklausomybės pradžioje naujieji religiniai judėjimai išties sulaukė griežto vertinimo, neretai žmonės jautė jiems baimę ir priešiškumą. Neabejotinai į tuos charizminius judėjimus patekdavo ir dvasiškai nestabilių žmonių, buvo nemažai ir jaunatviškos arogancijos, žmogiškos puikybės bei maksimalizmo. Iš įvairių pusių buvo laidomos strėlės, kartais pasisakoma labai karštakošiškai ir neatsakingai. Žinoma, tokie dalykai nepasitarnavo dialogui ir bendrystei.

Atvirai sakant, aš ir pats, matydamas tas žmonių minias, einančias į „Meilės žodžio“ susirinkimus Klaipėdos Žvejų rūmuose, galvodavau, kad jei taip ir toliau geometrine progresija augs tikinčiųjų gretos, per keturis metus Klaipėdoje neliks nė vieno netikinčiojo (juokiasi). Tad, ką daryti su tokiu jaunuoliu, kuris tiki, kad 180 tūkst. netrukus taps krikščionimis? Tai išties buvo euforijos ir didelių pokyčių metas.

Tačiau praėjo penkeri, dešimt metų ir daugelis pamatė, kad vienu pirštu baksnodamas į kitus, tris pirštus esi atsukęs į save patį. Tad tas fariziejiškumas, kuriuo naujieji religinių judėjimų lyderiai neretai kaltino kunigus, yra kiekviename mūsų. Tai pakirpo sparnus, sumažino puikybę ir dabar, man rodos, viskas stojo į savo vietas. Nemanau, kad tarp skirtingų konfesijų reikėtų trinti teologines ribas. Tegul jos lieka. Bet tegul netampa kliūtimi džiaugtis vienas kitu ir drauge tarnauti Dievui bei žmonėms.

Klaipėdoje jau gal septyniolika metų be jokios reklamos, viešųjų ryšių akcijų skirtingų konfesijų dvasininkai kartą per mėnesį susirenkame maldos pusryčiams. Tai darome iš bičiulystės ir mums tai visiškai natūralus dalykas. Kartu esame padarę ne vieną bendrą renginį. Beje, iš šių susitikimų gimė ir kiek oficialesni maldos pusryčiai, kuriuose dalyvauja ne tik dvasininkai, tačiau ir Klaipėdos politikai, visuomenininkai bei verslininkai. Tai taip pat labai gražus ir įkvepiantis darnaus buvimo drauge pavyzdys.

Kita vertus, ne man teisti dėl to, kokiai konfesijai save žmogus priskiria. Jei jis tikras, jei gyvena autentišką tikėjimo gyvenimą, paremtą Šventuoju Raštu, – jis man ir brolis, ir sesuo. Daugiau nieko ir nereikia. Ekumenizmas gimsta iš santykio, iš bičiulystės. Juk tai Kristus mus visus pašaukė, pirmas draugais pavadino. Tad ir mes turime taip elgtis.

Viena iš Jūsų bažnyčios veiklų – pasaulinės lyderystės konferencijos organizavimas. Ar šiuo atveju neiškyla pavojus pernelyg priderinti krikščionio gyvenimą prie vartotojiškos visuomenės lūkesčių? Kas apskritai yra lyderystė XXI amžiuje?

Našlaičiams skirtoje mokykloje „Vilties kaimas“. Kisumu, Kenija, 2015

Tai dar vienas ekumenizmo pavyzdys. Kita vertus, čia peržengiamos ne tik konfesinės ribos: konferencijoje susitinka tikintieji ir nepraktikuojantys tikėjimo, akademikai ir verslininkai, visuomenininkai ir politikai, kuriuos visus vienija Kristaus duotas lyderystės suvokimas. Ši lyderystės samprata kilo iš Čikagoje gyvenančio pastoriaus Billo Hybelso. Jo teigimu, bet kurio vadovo – kunigo, pastoriaus, pedagogo, verslo įmonės direktoriaus – pareigos ir pašaukimas yra labai sudėtingi ir daugialypiai. Žinoma, visuomet galime melstis Šventajai Dvasiai ir ji savo darbą būtinai atliks kaip reikia. Tačiau turime mokytis ir patys žengti pažinimo keliu bei semtis patyrimo ne tik iš savo pačių klaidų, tačiau ir iš tų, kurie jau praėjo kelią, įveikė didelius iššūkius, išmoko svarbių pamokų ir gali savo patirtimi dalintis su kitais.

Kaip sutelkti grupę darniam darbui? Kaip išlaikyti įkvėpimą ir motyvaciją dirbti? Kokia yra vizijos reikšmė organizacijoje? Kaip sudėlioti savo darbus, kad neperdegtum? Su šiais klausimais susiduria daugelis vadovų. Kai studijavau seminarijoje, mūsų nieko panašaus nemokė. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas Šventajam Raštui, jo skaitymui ir interpretavimui, teologijai bei Bažnyčios istorijai. Na, o kai tapau bendruomenės pastoriumi, pamačiau, kad neturiu elementariausių žinių, kaip teisingai ir nuosekliai dirbti su žmonėmis. Tad šios lyderystės konferencijos gimė, visų pirma, iš būtinybės mokytis mums patiems.

Klausiate, kas yra lyderystė XXI amžiuje? Tai – pozityvia įtaka tarnauti kitiems. Vadovas, visų pirma, yra tarnas. Tik tokia vadovavimo samprata gali duoti pozityvių pokyčių, suteikti vilties. Žinoma, lyderiu, vedliu, skirta būti ne kiekvienam. Tai, visų pirma, pašaukimas. Tačiau veikti pozityviai, daryti įtaką, užkrėsti geru pavyzdžiu savo šeimoje, darbe ar draugų rate gali bet kuris žmogus. Amerikoje šitokios konferencijos įkvėpti žmonės daro nuostabius darbus. Pavyzdžiui, kaimynai be jokio valstybės rėmimo sukuria saugią gyvenamą aplinką, kurioje kiekvienas jaučia atsakomybę ne tik už save pačius, savo vaikus, bet ir kaimynus, ir visą rajoną. Arba kaip Willow Creek bažnyčioje, kur veikia tarnystė vienišoms mamoms – keisdami savo seną automobilį į naujesnį, bažnyčios žmonės jį duoda bendruomenei priklausantiems mechanikams suremontuoti, o tada jį padovanoja skurdžiau gyvenančioms šeimoms. Ir tai realiai vyksta. Tai yra kiekvieno krikščionio ir visos Bažnyčios misija. Man teko sutikti gausybę žmonių, kurie tapo tikinčiais dėl to, kad iš visai jiems nepažįstamų žmonių patyrė meilę, praktinį rūpestį. Štai šitokią kultūrą ir norisi propaguoti šiandien Lietuvoje.

Jūsų paties šeima yra gan gausi. Įdomu, ar visada pavyksta tarnystę bendruomenėje suderinti su šeimos poreikiais?

Šeima. Iš kairės: Miranda (8 m.), globotinė Justina (19 m.), Iva (9 mėn.), Eunikė (13 m.), Saulius, Sanna, Erikas (15 m.)

Dievas man yra pirmoje vietoje, nes aš priklausau Jam. Tačiau kita svarbi mano gyvenimo dalis – tai mano žmona ir mano vaikai, kuriems aš taip pat priklausau ir kurie priklauso man. Esu už juos atsakingas. Šiuo metu su žmona Sanna auginame keturis savo vaikus, taip pat globojame vieną vyresnę mergaitę. Anksčiau, kai mūsų pačių atžalų buvo trys, turėjome ir tris globotines. Tad mūsų šeima – kintantis dydis (juokiasi).

Tapęs pastoriumi ir neturėdamas patirties, šeimą buvau nustūmęs į trečią vietą. Antroje vietoje man buvo bažnyčia. Kur tik pašaukdavo – ten eidavau. Maniau, kad taip vykdau savo pašaukimą. Tačiau įgavęs daugiau patirties, išmokęs svarbias pamokas, dabar nieko nedarau nepasitaręs su savo žmona. Šiam pokalbiui ji taip pat davė savo palaiminimą (juokiasi). Šiandien šeima yra mano prioritetas. Kiekvienas penktadienis ir šeštadienis yra mano šabo dienos ir šį laiką skiriu savo šeimai. Lygiai taip pat ir kasdienius vakarus stengiamės leisti kartu – vakarieniaudami, žaisdami, mokydamiesi, žiūrėdami filmus.

Mano šeima – brangiausias mano turtas. Aš tarnauju Dievui, visų pirma tarnaudamas savo šeimai. Ši patirtis man padeda atlikti pastoriaus darbus ir bažnyčioje. Tačiau pirmiau už bažnyčią Dievas sukūrė šeimą. Todėl, visų pirma, čia aš mokausi būti su kitu žmogumi ir jam tarnauti. Ilgainiui supratau, kad norėdamas darniai gyventi šeimoje, turi nuolatos investuoti į save bei savo santykius su kitu žmogumi. Tai praturtina mūsų gyvenimą. Šis modelis puikiai pritaikomas ir bažnyčios gyvenime.

Šiandien dažnai kalbama apie šeimos krizę: nieko nebestebina vėlyvos santuokos, gyvenimas „susidėjus“ arba apsisprendimas išvis neturėti vaikų. Kas tai? Savotiška „individualumo kulto“ pasekmė?

Manau, kad tai mūsų amžiaus liga – hedonizmas, malonumo vaikymasis. Per visą istoriją žmonės niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien. Jei kas apsisprendžia, gali leisti sau gyventi išimtinai vien malonumams. Ir tai vadinama laisvu pasirinkimu. Žinoma, komfortą, patogumą mėgsta kiek­vienas žmogus ir tai, matyt, normali mūsų civilizacijos pasekmė. Kvaila būtų tam priešintis ar kovoti su žmonijos vystymusi. Tačiau hedonizmas daro daug žalos. Kodėl, pavyzdžiui, šiandien tokia didelė yra nutukimo problema? Nes žmogui skanu valgyti nesveiką maistą. Arba, jei nori šiandien turėti namą, sodybą, mašiną – imk ir turėk, susimokėsi paskui. Didžiausia bėda yra ta, kad iš pradžių mes patiriame malonumą, džiaugsmą turėti, o sąskaitą apmokame vėliau. Tas pats tinka ir žmonių tarpusavio santykiams. Aš šiandien noriu artumo, intymumo, švelnumo, saugumo – na, ir susieinama bendram gyvenimui. O po metų, žiūrėk, krizė, barniai, skyrybos.

Jaunimo renginyje „Unity“. Kaunas. 2012

Mano žmonos gimtinė Švedija yra viena saugiausių pasaulio šalių. Jei vienam žmogui žiemą ant galvos užkrito varveklis ir jis mirė, skubiai bus išleistas įstatymas, įpareigojantis visus šalies gyventojus tvarkyti savo namų stogus taip, kad nebūtų varveklių. O žinote, kokia apskritai dažniausia žmonių nedarbingumo priežastis? Depresija. Žmonės iš pradžių nori kaip reikiant pagyventi sau, išbandyti įvairius partnerius, patirti gyvenimo malonumą, o sulaukę keturiasdešimties ima galvoti apie vaikus. Bet pagalvokime: pirmus du savo gyvenimo dešimtmečius išlaikomas tėvų žmogus gyvena sau. Atėjus nepriklausomybės nuo tėvų laikotarpiui, žmogus vėl apsisprendžia pagyventi šiek tiek sau. Ir taip dar kelis dešimtmečius. Bet šeima – tai mirtis sau. Būnant keturiasdešimties ne taip jau paprasta imti gyventi ne dėl savęs, bet dėl kito.

Tikri dalykai gyvenime veikia visiškai priešingai, nei šiandien mums siūlo vartojimo kultūra. Jėzus sakė: „Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ Tai tinka ir santuokai. Ryždamasis savo gyvenimą susieti su kitu žmogumi, apsisprendi mirti sau. Ir tai nėra vienkartinis veiksmas. Kasdien turi mirti sau, atsisakyti savo norų, ambicijų, įpročių. Tik sumokėjęs išankstinę sąskaitą, gali patirti tikrą džiaugsmą būti drauge, meilę, artumą, ilgesį. Štai koks paradoksas: tavo žmona kasdien mato tave bjaurų, nervingą, piktą, nelaimingą ir vis tiek myli. Už jokius pinigus tokios nenusipirksi. Tik mirdamas sau gali šį lobį įgyti.

Prieš metus ryžotės labai netikėtam eksperimentui – savaitę praleidote gatvėje be pinigų, be mobiliojo telefono. Teko net gatvėje nakvoti. Įdomu, kodėl tai darėte? Ir ko ši patirtis Jus išmokė?

Tai buvo Jėzaus kvietimas pamatyti Vilnių Jo akimis. Aš supratau, kad gyvenu savo mažame pasaulyje, kaip skruzdėliukas vaikštau man patogiais ir įprastais takeliais: žinau namus, kuriuose manęs laukia šeima ar draugai, vietą, kur palikau automobilį, kiek turiu pinigų kišenėje, kur galiu skaniai pavalgyti ir t.t. Aš viską žinau, aš valdau savo gyvenimą… O Jėzus pakvietė išeiti iš komforto zonos, patirti kitokį gyvenimą, pamatyti pasaulį, kurio aš niekada nepažinojau. Tai išties buvo neįkainojama patirtis. Sėdėjau ant suoliuko ir mačiau prostitutę, laukiančią pasiturinčio kliento, priešais ją – prekiautojas narkotikais, o šalia manęs – trys šiuolaikiškai apsirengę jaunuoliai, savo išmaniaisiais telefonais gaudantys pokemonus… Tai buvo dvi skirtingos visatos, egzistuojančios viena šalia kitos, bet taip niekada ir nesusitiksiančios… Ir Kristus buvo tarp jų ir verkė tiek dėl vienų, tiek dėl kitų.

Supratau, kad savo kasdienybėje ir pats esu viena tokių visatų, besisukančių savo pačios orbitoje. Sąmoningai išėjęs iš kasdienių trajektorijų, vaikščiojau po miestą be jokių planų, nežinodamas nieko: nei kur pavalgyti, nei kur miegoti, nei kur apsiprausti. Gyvenau tartum be laiko ir tai man suteikė galimybę pamatyti tai, ko savo kasdienybėje aš paprasčiausiai nebepastebėdavau.

Su žmona Sanna ir dukryte Iva. Klaipėda, 2017

Tačiau per tą savaitę pasijutau nenaudingas, todėl visiškai nereikalingas. Bandžiau prašyti išmaldos, tačiau sužinojau, kad tai draudžiama. Tik prie bažnyčių galima, bet ten jau savos chebros. Teko bendrauti su narkomanais, benamiais, kurie buvo labai draugiški, pasidalino su manimi duona, siūlė alaus. Vienas valkatėlė, kurį sutikau Gedimino prospekte, pasakojo, kad buvo užėjęs į bažnyčią ir paprašė valgyti, bet dvasininkas jam pasakė, kad pasimels už jį. „B…“, – sako jis man, – „aš noriu valgyti ir gauti darbo, kam man tos maldos.“ Ir tada pagalvojau, kad ir aš būčiau taip pat pasielgęs, kaip anas dvasininkas, ir ėmiau raudoti… O žmonės eina laimingi prospektu, gyvena savo gyvenimus ir jiems visiškai nerūpi nei tas valkatėlė, nei aš raudantis, nes mes paprasčiausiai nebematome tokių dalykų, nesusitinkame su jais.

Žinoma, aš nepatyriau to, ką žmonės gyvendami gatvėje patiria kasdien, mat žinojau, kad po savaitės grįšiu namo. Aš turėjau atsarginį planą. Tai buvo laikina. O tie žmonės gyvena savo gyvenimus gatvėje be vilties, be pokyčio galimybės, visiškai praradę orumą…

Ir dar supratau, kad gyvenu laimingą ir turtingą gyvenimą. Kad sunkumai, kuriuos kartais patiriu, kritika, kurios sulaukiu yra niekis, palyginus su tuo, kaip Kristus dėl manęs nusižemino ant kryžiaus, tapdamas šiukšle, niekuo, tik tam, kad aš turėčiau gyvenimą… Ir kai šiandien koks valkatėlė manęs paprašo centų „ant alaus“, aš nedvejodamas duodu, nes pats kelias naktis bandžiau užmigti lauke ant suoliuko, o nepavykus galvojau, kad alus tikrai būtų padėjęs. Bent sušilti ir ramiai išsimiegoti.

Įdomu, kaip Jums pavyksta šiame įtampos kupiname, nervingame laike puoselėti savo tikėjimą? Juk kiekvienas krikščionis yra pašauktas į šventumą, tad įdomu, koks yra tas šventėjimo kelias?

Patys mes netapsime šventi, reikia Jo klausytis, atsiliepti į Jo kvietimą. O kad galėtum atsiliepti, turi išgirsti. Kad išgirstum – turi klausytis. Kad klausytumeisi – sustoti ir patylėti. Kai savo tikėjime esame vaikai, Kristus kalba ir mūsų triukšme, per įvairias aplinkybes, žmones. Vedami toliau pastebime, kad Jis gyvena ir tyloje. Tad šventėjimas – tai artėjimas prie Dievo, kai Jį pamatome lyg veidrodyje. Tuomet ir mumyse kažkas keičiasi. Po tos savaitės, praleistos gatvėje, nežinau, ar tapau geresnis, bet Kristų pamačiau kitaip. Ir dabar susitikęs benamį, nevengiu jo akių, nebijau jo kvapo, man ne gėda su juo valgyti prie vieno stalo.

Neseniai Dievas mums davė dukrytę, turinčią Dauno sindromą. Mes ją pavadinome Iva – „Dievo malonės dovana“. Ir dabar, kai sutinku įvairių bėdų kamuojamus ar piktus žmones, aš galvoju apie Ivą ir jaučiu, kaip myliu ją, nors ji niekada negalės subręsti kaip šis va piktas asmuo. Pasidaro lengviau gėrėtis ir priimti žmogų, pamatyti, kiek daug jam duota. Tad viskas tampa Dievo malone, jei tik mėginame atpažinti Jo dovanas mums. O tam, žinoma, reikia tylos, reikia pauzių ir įsiklausymo. Be abejo, šiandien tai yra deficitas, ir už tai tenka daug mokėti, gal net kažko labai brangaus atsisakant ir paaukojant. Bet toje tyloje, asmeninėje maldoje, santykyje su Jėzumi mes gauname nepalyginamai daugiau nei turėjome. Dievo veikimas mumyse – tai ir yra kelias į šventumą.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš asmeninio Sauliaus Karoso archyvo

Žurnalas „Kelionė“