Liepos 5-ąją dieną, 1927 metais Mažeikiuose pasaulį išvydo lietuvių poetė, dabar žinoma kaip Liūnė Sutema,  Zinaida Nagytė (vėliau tapusi dar ir Katiliškiene).

[….]
Mano akys pilnos saulėlydžio,
mano saujos pilnos saulėlydžio,
iščiulpto korio vaškas burnoje –
susigeriu žemėn pilkai rusvu
saulėlydžiu,
kurio niekada nemačiau.

(Iš dviejų paskutinių „Vendetos“ posmų)

Augo ji su dviem už ją vyresniais broliais, iš kurių vienas – vėliau žinomas poetas Henrikas Nagys. Latvė motina dainavo mažai mergaitei latviškas dainas, o žemaičio tėvo vyresnioji sesuo, teta Morta, sekė lietuviškas pasakas, mokė lietuviškų dainų. Šeimoje gyveno ir vokiečių kilmės labai literatūrą – o ypač Gėtę – mylinti senelė, kuri jau anksti pradėjo vaikams skaityti vokiškas knygas. Į pradžios mokyklą atėjo Zina, kalbėdama, be gimtosios lietuvių kalbos, dar ir latviškai bei vokiškai. Šitos trys kalbos ir liko jai visą gyvenimą beveik kaip gimtosios.

Zinaida pradžios mokyklą pradėjo lankyti Kaune. Kai tėvą iš Kauno perkėlė į Šilutę, ji mokslus tęsė ten. Karo metu, poetės šeima pasitraukė iš gimtos Lietuvos, tad teko 1945 m. gimnaziją baigti jau Vokietijos teritorijoje.  Studijavo vokiečių literatūrą Innsbrucko ir Freiburgo universitetuose. Vokietijoje susipažino su savo būsimu vyru rašytoju Mariumi Katiliškiu.

1946 Vokietija

„Ar norėčiau grįžti į Lietuvą? Labai norėčiau, bet žinau, kad neberasčiau nieko, ką palikau. Palikom ten ir blogus, ir gerus laikus. Ten liko ir siaubas, ir šviesa… Naktimis sapnuoju tą Buknaičių kaimą, savo Tėvo tėviškę, ir žinau, kad ten nieko nebėra. Bijau, kad nepriklausau tai vietai, kur gimiau, kad jau niekam nebepriklausau…  Aš visą laiką grįžtu ir savo mintimis, ir savo gyvenimu…“ – taip kalbėjo Liūnė, paklausta ar trokšta sugrįžti 2008-aisiais metais, interviu su Virginija Paplauskiene.

Neturėdama galiojančio paso, Liūnė Sutema negalėjo išvykti iš JAV ir po pasitraukimo į Vakarus niekada nebeatvažiavo į Lietuvą. Poetė save laikė gimtojo Buknaičių kaimo Mažeikių rajone piliete. Ji niekada nesikreipė dėl Lietuvos pilietybės.

1941 m. pradėjo rašyti, paskatinta brolio poeto Henriko Nagio. Kūryboje istorinė savimonė atsiskleidžia per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį: susidūrus prarastai savajai erdvei ir privalomai priimti svetimajai erdvei, atsiveria vidinis vienatvės pasaulis. Poezijoje itin ryškus naratyvinis pradas, eilėraščiai jungiami į ciklą, išplečiantį poetinio pasakojimo galimybes. Svarbus žodžio ir tikrovės santykis.

„Henrikas anksti pradėjo rašyti, jau 17-os metų spausdino savo poeziją. Matydavau, kaip jis sėdi savo kambaryje ir rašo. Pabandžiau ir aš savo mintis užrašinėti. Niekam nesakiau – nei draugams, nei broliams, nei tėvams. Niekad nepamiršiu vieno vakaro Kėdainiuose, kada Henrikas surado mano pirmąjį eilėraščių sąsiuvinį. Nežinau, ar jis buvo laimingas, ar nustebęs, bet jis daug daug man tada kalbėjo apie žmogų, apie kuriantį žmogų ir jo pasaulį, tą vakarą mūsų sode spindėjo nukritę žvaigždynai, žydintys kaštonai ir vėsūs, juodi šikšnosparniai glaudėsi prie langų, ir man buvo gera, kaip niekad, niekad. Jis sakė –  tik tu rašyk, tik tu rašyk…“ – viename interviu prisiminimais dalinosi Liūnė Sutema.

Kūrybą spausdino JAV lietuvių žurnale „Metmenys“, laikraštyje „Naujienos“, savaitraščiuose „Nepriklausoma Lietuva“, „Dirva“ ir kt. Be savo kūrybos, poetė dar vertė poeziją iš vokiečių ir latvių kalbų. Priklauso vadinamajai „bežemių“, neornamentuotos kalbos kartai.

1949 m. išvyko į JAV, apsigyveno Lemonte, kur gyveno iki mirties.Gyvendama lietuvių oazėje Lemonte, Liūnė Sutema niekada nenutolo nuo lietuvybės. Iki gyvenimo pabaigos ji skaitė knygas, lietuvių literatūrinį žurnalą „Metai“.

Visą poetės gyvenimą lydėjo tragiškos netektys. 1964 m. netikėtai miršta artimi draugai Julius Kaupas ir Algimantas Mackus. 1980 m. po sunkios ligos, amputavus abi kojas miršta jos vyras Marius. Ji sakydavo, kad kito tokio prozininko kaip Marius lietuvių literatūroje nėra. Jo gyva kalba, jis angliškai niekada ir neišmoko. Gal dėl to ir geresnio darbo negavo. Jis buvo gabus ir talentingas lietuvių kalbai, jis jautė kalbą kaip upių čiurlenimą, kaip miškų šlamėjimą, galėjo bet ką parašyti, bet tik ne angliškai.

Patyrusi daug likimo smūgių ir netekčių, Sutema užsidarė savo bedžiaugsmiame pasaulyje – šią izoliaciją lėmė ir sunki sūnaus liga, būtinybė jį nuolat slaugyti. Visus tuos metus ji nesikratė įsipareigojimų išeivių bendruomenei – 20 metų mokytojavo lituanistinėje mokykloje, dirbo slaugos namuose, dalyvavo Čikagos kultūriniame gyvenime. Vis dėlto kitaip nei daugelis išeivių ji vengė kelionės į vaikystės žemę, nesugrįžo į ją net trumpam paviešėti ir po Nepriklausomybės paskelbimo. Sužinojusi, kad sulaukė pagerbimo Nacionaline kultūros ir meno premija, 2006 m. apsisprendė nepalikti savo namų Lemonte pasiteisindama, kad neturi kelionei reikalingų dokumentų, tik prieškariu išduotą Lietuvos pasą. Sentimentali kelionė į tėviškę įmanoma tik poetinėje vaizduotėje – tai paliudyta visų laikotarpių eilėraščius sutelkusioje rinktinėje Sugrįžau (2009).

Jauni iš gyvenimo pasitraukia ir  abu vaikai – neįgalus sūnus Saulius ir dukra Agnė. Liūnę Sutemą palaikė anūkai Marius ir Erikas – dukros Agnės vaikai. Poetės anūkai lietuvių kalbos pramoko iš močiutės.

Yra išleistos penkios Liūnės Sutemos poezijos knygos (visos Čikagoj): Tebūnie tarytum pasakoj (1955), Nebėra nieko svetimo (1962), Bevardė Šalis (1966), Badmetis (1972) ir Vendeta (1981).

Tebūnie tarytum pasakoj

Aš esu. Mano siauras šešėlis
naktimis, lyg tiltas per nušviestą gatvę
lenkias ir laukia –

Tu gali sustoti ant jo ir žiūrėt
pro rėmus ramiai mėlynų šakų,
kaip mėnuo, tartum aureolė
sukas viršum tavęs ir kitų,
stovinčių tyliai tamsoj,
prie vielom išpintų tvorų,
į narvus panašių.

Jei esu, mano siauras šešėlis,
tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę
tau ir kitiems,
kurių kojos negali priprasti,
prie medinių grindų –

Aš esu. Mano siauras šešėlis,
dienomis nekantrus, lyg jaunas medis,
ir stiebias aukštyn –

Tu gali jo pavėsy sustot ir klausyt,
kaip skamba susitikimai greiti,
ir ilgai nuaidi kiekvienas sudie,
kurių neturi nei tu, nei kiti,

suskirdusias lūpas kaitroj
atsargiai delnais dengdami,
ir visuomet vieni.

Jei esu, mano siauras šešėlis
tebūnie dienomis, lyg augantis medis
tau ir kitiems,
kurių tylinčias lūpas skaudžiai
pažymėjo kaitra –

Sutema, Liūnė. Poezijos rinktinė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1992.

1975 m. gavo Vinco Krėvės literatūros premija už poezijos knygą „Badmetis“ (JAV).

1982 m. pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premija už „Vendetą“ (JAV)

2006 m. prie namo Stoties g. 16 (Mažeikiai) , kuriame gimė, pritvirtinta atminimo lenta.

2007 m. poetei skirta ir  Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie…“.

„Liūnė Sutema – viena ryškiausių vadinamųjų Bežemių kartos neornamentuotos generacijos poetė. Bet tai būtų labai bendras apibūdinimas. Tai viena subtiliausių, viena meistriškiausių poečių, tos pačios kartos kaip Lietuvoje kūrusi ir rašiusi Janina Degutytė. (…) Tai prarastos žemės, prarasto pasaulio, reiškėja. Vienas iš jos savičiausių dalykų buvo tai, kad savosios žemės praradimą, savosios kultūros nutolimą ji bandė įveikti pastanga įveikti svetimumą ir formulavo įdomią tezę „nebėra nieko svetimo“. Manau, kad ši jos formuluotė dabartiniame pasaulyje apskritai įgyja naują reikšmę. (…) Kiti kūrėjai tiesiog yra atskiri žemynai ir Liūnės Sutemos unikalumas ir yra tas atskiras jos poezijos žemynas.(…) Ji buvo gana vienišo, atskiro žmogaus tipas. Jau tada kai jai buvo paskirta nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo tikėtasi kad ji atvažiuos į Lietuvą, bet ji neatvažiavo ir yra savaip pasiteisinusi, kad jos Lietuva taip ir liko jos sąmonėje ir ji to vaizdo jau negali savy pakeisti ir netgi savaip bijo jį prarasti.“ –  sakė V. Daujotytė.

Zinaida Nagytė-Katiliškienė savo kūrinius publikavo Liūnės Sutemos slapyvardžiu, kuris puikiai apibūdina atšiaurų jos eilėraščių gamtovaizdį. Išeivijos literatūrinio gyvenimo apžvalgininkai poetės kūrybą laiko giminiška Algimanto Mackaus poezijai, juodu įvardija kaip „egzodo augintinius“, „bežemius“, priskiria „neornamentuotos kalbos generacijai“.

Pati poetė apie kūrybą kalbėjo taip:

„Mano kūrybos procesas nenusakomas. Aš tarsi girdžiu man sakomus žodžius, tada galvoju, nešioju juos savyje. Neskubu tuojau atsisėsti ir užrašyti… Vaikštau ir žodžiai bręsta viduje. Vėliau atsiranda tokia nuotaika, ir tada man nesvarbu – ar naktis, ar diena, ar vidudienis, net kartais vairuojant mašiną užeina noras rašyti.  Paskui užrašau, ir tik tada braukau. Bet niekad nesustoju ir negalvoju. Pirminio impulso pagauta užrašau, tik vėliau nusprendžiu, ar verta palikti. Anksčiau sakydavau, kad „išspjaunu eilėraščius“… Aš nesikankinu. Kai manyje susikaupia žodžiai, tada jau reikia atsikratyti… O kad vaikščiočiau ir galvočiau… ne. Kažkas pasako iš vidaus, kad turiu rašyti. Knygos gimė lengvai. Juk ir muzika, ir gamta sukrauna į tave viską… ir viskas darbuojasi tavyje. Kartais galvoju: kas čia mane gundo ir kodėl, tarsi aš negalėčiau ramiai gyventi, kaip kiti žmonės… 

Kai išspausdinau pirmuosius eilėraščius, supratau, kad atsiskyriau nuo kitų poetų. Kiekvieną kartą, kai pamatau juos išspausdintus laikraštyje, man pasidaro jų gaila. Jie taip nejaukiai jaučiasi tarp savo puošnių draugų! Man gaila, kad juos, lyg apiplyšusius vaikus, išstatau visų žiūrėjimui, bet nerašyti negaliu. Yra valandų, kada aš nebegaliu ilgiau tylėti…  Man kartais rodosi, jog turėčiau mirti, jeigu nebegalėčiau rašyti.“

Liūnė Sutema mirė 2013 metais Sausį, Čikagos priemiestyje (JAV), būdama 86-erių.Ten pat, Lemonte, kur vyro statytas namas, sodinti medžiai, kur nutrūkęs dukters gyvenimas. Palaidota Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.

„Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra
ir duosiu jai vardą
SUTEMA,
 ir ji bus nepriklausoma
nuo dangaus ir žemės,
neperkama, neparduodama,
ir ne pasaka –
Kai Didysis Magas
ranka debesį palies,
upelė Liūnė sroventi pradės,
nusinešdama visus paskendusius –
emigruosiu į šalį,
kuri vienąkart bus “

 

Parengė Dominyka Navickaitė

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *