1927 m. liepos 5 d. Mažeikiuose gimė lietuvių poetė Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė).
Gimusi Mažeikiuose, iš ten iškeliavo vos šešių mėnesių – tėvas buvo geležinkelininkas, jį su visa šeima (žmona Antanina, dukra Zinaida bei sūnumis dvyniais Martynu ir Henriku) dažnai kilnodavo iš vietos į vietą: iš Mažeikių į Radviliškį, iš Radviliškio į Kauną.
Zinaida pradžios mokyklą pradėjo lankyti Kaune. Kai tėvą iš Kauno perkėlė į Šilutę, ji mokslus tęsė ten. Dar mažai mergaitei latvė motina dainuodavo latviškas dainas, o žemaičio tėvo vyresnioji sesuo, teta Morta Balsienė, sekė lietuviškas pasakas bei mokydavo lietuviškų dainų. Šeimoje taip pat gyveno vokiečių kilmės literatūrą mylėjusi senelė Emilija Peters, kuri labai anksti pradėjo vaikams skaityti vokiškas knygas. Vėliau šeima persikėlė į Kėdainius, o II pasaulinio karo metu vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, abu Zinaidos broliai pasitraukė į Vokietiją. 1944 m. liepą į Vakarus kartu su tėvais pasitraukė ir poetė. 1945 m. Vokietijoje baigė gimnaziją. Insbruko bei Freiburgo universitetuose studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją. Vokietijoje susipažino su savo būsimu vyru rašytoju Mariumi Katiliškiu.
1949 m. išvyko į JAV, apsigyveno Lemonte, kur gyveno iki mirties. Visą poetės gyvenimą lydėjo tragiškos netektys. 1964 m. netikėtai miršta artimi draugai Julius Kaupas ir Algimantas Mackus. 1980 m. po sunkios ligos, amputavus abi kojas miršta jos vyras Marius. Jauni iš gyvenimo pasitraukia ir abu vaikai – sūnus Saulius ir dukra Agnė… Iki mirties poete rūpinosi M. Katiliškio dukterėčia Dalia Šlenienė.
Įdomu tai, kad rašyti poetė pradėjo paskatinta savo brolio, taip pat žinomo poeto, Henriko Nagio. Kūrybos debiutas įvyko 1941 m. Kaip teigia literatūrologė D. Šalkauskytė, poetės „kūryboje istorinė savimonė atsiskleidžia per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį: susidūrus prarastai savajai erdvei ir privalomai priimti svetimajai erdvei, atsiveria vidinis vienatvės pasaulis. Poezijoje itin ryškus naratyvinis pradas, eilėraščiai jungiami į ciklą, išplečiantį poetinio pasakojimo galimybes. Svarbus žodžio ir tikrovės santykis“. Autorė priskiriama bežemių kartos kūrėjams – tai prarastos žemės, prarasto pasaulio liudytojai. Tokią Zinaidos laikyseną puikiai atspindi kad ir toks faktas: Amerikoje ji gyveno ir be paso, ir be pilietybės – turėjo išsaugojusi nepriklausomos tarpukario Lietuvos pasą, kuris niekada nebuvo keistas. Ji save laikė Mažeikių rajono Buknaičių kaimo piliete.
Poetės diskreti tyla, nuošalus gyvenimas ilgą laiką lyg tolino jos poeziją nuo platesnio skaitytojų būrio. Ji daugiau ilgėjosi nors tik ir vieno skaitytojo, kuriam jos poezija ką nors reikštų, gal tam žmogui padėtų, gal būtų jam lengviau gyventi. Iš viso išleistos 5 Liūnės Sutemos eilėraščių knygos.
Kūrėja 1975 metais apdovanota V. Krėvės literatūros premija (už poezijos knygą „Badmetis“), 1982 -aisiais Lietuvių rašytojų draugijos premija (už rinkinį „Vendeta“), 2007-aisiais – Nacionaline kultūros ir meno premija „už dvasinės saugos poeziją“ (poezijos knyga „Tebūnie“)
Poetė mirė 2013 m. sausio 17 d., eidama 86-uosius metus.
Kviečiame perskaityti keletą poetės eilėraščių:
Trūkčioja kregždės apdegę sparnai
vešliam dilgėlyne,
krūpčioja popiečio ilguos šešėliuos
vieškelis ir namai –
Šventoriuje žydi raudonai lubinai
ir Bevardžio Šventojo kūnas.
(„Bevardis Šventasis“)
***
Mano akys pilnos saulėlydžio,
mano saujos pilnos saulėlydžio,
iščiulpto korio vaškas burnoje –
susigeriu žemėn pilkai rusvu
saulėlydžiu,
kurio niekada nemačiau.
(Iš dviejų paskutinių „Vendetos“ posmų)
***
Bus ilgas ruduo vijokliams,
kurie nebeturi į ką atsiremt,
jie pašiurpę kabinsis į vėjus
ir sukris ant sugriautų namų pamatų,
po didžiosios šalnos –
ir juodom nesutraukomom virvėm
prisiriš prie jų –
Bus sunkus ruduo vynuogynams,
kurie nebegali savęs atiduot,
jų persirpusios, lipnios kekės
nusvirs iki pat šaknų,
po didžiosios šalnos –
ir garuos neragautas, nepaliestas vynas
dienomis aitrus nuo šlaitų –
(eil. „Niekieno žemė“, I)
Nuotrauka – iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus svetainės
