1926 m. liepos 6 dieną Lietuvos Seimas po karštų diskusijų priėmė Amnestijos įstatymą. Tikėtina, kad jis buvo priimtas spaudžiant Sovietų Sąjungai ir tik padidino įtampą Lietuvos viduje, nes iš kalėjimų paleisti politiniai kaliniai dažnu atveju tapo aktyviais agitatoriais už socialistinę santvarką. Kita vertus, toks valdžioje dominavusių valstiečių liaudininkų žingsnis buvo nuoseklus, atitiko bendrą jų nuostatą siekti socialiai orientuotos demokratijos Lietuvoje, gerinti santykius su visais kaimynais.

Amnestijos įstatymo projektas pradėtas Seime svarstyti dar birželio 22 dieną. Jį pateikė socialdemokratė Liuda Purėnienė. Beje, socialdemokratai reikalavo radikalios amnestijos, o valstiečiai liaudininkai buvo linkę pasitenkinti daline.

Liepos 6 dieną Seimui buvo pateiktas balsuoti radikalesnis socialdemokratų projektas, bet buvo atmestas balsų dauguma. Tai buvo pirmasis balsavimas, kuriame išsiskyrė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų pozicijos.

Valstietis liaudininkas Z. Toliušis skubėjo pateikti Seimui naują, kiek sušvelnintą Amnestijos įstatymo variantą. Jis taip pat įkalbėjo socialdemokratus pritarti šiam projektui, nes esą geriau toks nei jokio įstatymo. Amnestijos įstatymą parėmė 43 balsai (valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinių mažumų partijos. „Prieš“ balsavo krikščionys demokratai).

Beje, po balsavimo socialdemokratai paskelbė, kad jiems pavyko pasiekti svarbių išlygų – iš kalėjimo bus paleisti taip pat ir žymūs komunistų vadai bei komjaunuoliai. Kita vertus, būtent tai, kad pastarieji aktyviai tęsė agitaciją už ginkluotą sukilimą ir už tai, kad Lietuvai reikia orientuotis į bolševikinę Rusiją, stiprėjo nesaugumo jausmas visuomenėje ir brendo prielaidos Gruodžio sukilimui.

Amnestijos įstatymą lydėjo radikalus kriminalinės ir karo policijos sumažinimas. Siekta kilnaus tikslo – Lietuva neturi būti Priežiūros valstybė, kontroliuojanti kiekvieną savo piliečių žingsnį. Tačiau tai turėjo ir kitą „medalio pusę“ – atsisakyta patyrusių specialistų paslaugų, politinė valdžia prarado galimybę užkirsti kelią politiniams maištams. Gruodžio sukilimas buvo ne pirmasis maištas, bet tik pirmas, kuris buvo sėkmingas. Savęs nesugebanti apginti demokratija buvo pakeista „tvirtos rankos“ valdžia.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *