Lygiai prieš 90 metų, 1928-ųjų liepos 6-ąją, gimė lietuvių poetė romantikė, eilėraščių vaikams autorė JANINA DEGUTYTĖ.

Poetė gimė Kaune, tačiau vėliau teko gyventi ir Kėdainiuose, Telšiuose. Nuo jaunystės turėjo sveikatos problemų. Iš pradžių darni ir pasiturinti Degučių šeima ėmė griūti ankstyvoje Degutytės vaikystėje motinai pradėjus gerti. Pati poetė, paskutiniajame gyvenimo dešimtmetyje aprašiusi skaudžią savo vaikystę knygoje „Atsakymai“, yra sakiusi, kad tada ir prasidėjo jos biografija: „Visas mano gyvenimas prasideda nuo septynerių metų. Iki tol viskas išblukę: fragmentai, nuotrupos, nuotaikos. Bet nuo septynerių metų kiekviena diena, kiekviena valanda įbrėžta, įkirsta kaip kirviu širdyje. Joks laikas, jokios laimės jos neužlygins“. 1942 m. Mažeikiuose nušautas Degutytės tėvas, su kuriuo poetę siejo ypatingas dvasinis ryšys, grįstas meile ir pasitikėjimu. Tuomet Degutytė lankė gimnaziją Kaune ir keturiolikmetės moksleivės pečius užgulė našta išlaikyti geriančią, šeimos turtą išpardavusią motiną.

Prasimanydama įvairiausių būdų uždirbti pinigų (mezgimas, korepetitorės darbas ir pan.), remiama mokytojų ir sunkiai vargdama namuose (ypač po senelės, paskutinio ją globojusio žmogaus, mirties), poetė atrado kultūrą – kaip užuovėją ir atsvarą situacijai namuose. Degutytė anksti ėmė lankytis bibliotekose (mokykloje skaitė rusų, vokiečių kalbomis), būdavo jose iki pat uždarymo: „Gyvenau tokiame dugne, tokioje tamsoje, kad menas buvo ta vienintelė šviesa, kuri teikė jėgų išsilaikyti. Ji kažką ir žadėjo. Prasmės, vertybių suvokimą. O jų man labai reikėjo, nes kad ištverčiau, turėjau žinoti vardan ko“. Dar paauglystėje Degutytė meną pradėjo suvokti pirmiausia kaip tiesos, vertybių ir grožio šaltinį – intensyviausio žmogaus dvasinio darbo rezultatą: „Poezija atveria žmogaus dvasinį gyvenimą. Tai ji pastato į vietą daiktus, įvykius, reiškinius, suteikia jiems tikrą dydį, tikrą mastą. Medis yra tiek gyvas, kiek jis gyvas žmogaus širdyje“.

Rašyti pradėjo būdama 10-ies. Baigusi mokyklą, VU studijavo lietuvių filologiją. Baigusi mokslus, dirbo Tauragės vaikų bibliotekoje, vakarinėje mokykloje dėstė rusų kalbą. Vėliau, pablogėjus sveikatai, dirbo sanatoriniuose vaikų namuose. Draugų padedama apsigyveno Vilniuje, dirbo redaktore grožinės literatūros leidykloje. Dėl širdies problemų gydėsi Maskvoje, Jaltoje.

Ji priklauso poetų kartai, kurių vaikystę ir jaunystę paženklino karo, okupacijų ir pokario žudynių patirtys, o kelias į kūrybą prasidėjo šeštajame dešimtmetyje, kai literatūra turėjo paklusti griežtiems sovietinės valdžios reikalavimams. Visas kūrybinis šios poetės laikotarpis kaip tik ir priklauso sovietiniam lietuvių literatūros periodui, mat autorė mirė prieš pat Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, kurios labai laukė.

Kiekviename naujame eilėraščių rinkinyje Degutytė gilino Lietuvos, istorijos ir jos veikmės, asmens tapatybės supratimą, įtraukdama vis platesnius kultūros kontekstus bei intensyvesnius konkretaus gyvento laiko apmąstymus. Romantinį, optimistišką, egocentrišką, maksimalistinių siekių subjektą jos lyrikoje po truputį keitė reflektyvesnis kalbantysis, apmąstantis niuansuotą, sudėtingą jį supančią tikrovę.

1958 m. Janina Degutytė buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą, nors iki tol nebuvo išleidusi net pirmojo eilėraščių rinkinio. Ilgą laiką poetė gyveno Antakalnyje. Janina Degutytė mirė 1990 m. vasario 6 d. ir buvo palaidota netoli savo namų, Antakalnio kapinėse.

***

ARTUMAS

Drėgnų pagriovių vingiorykšte,
ačiū, kad man padedi
panešt mano naštą.
Tik šiąnakt supratau,
kad tai stirnos akys
šviečia man tamsoje
kaip dvi žvaigždės.
Ir devynbalsės giesmė 
nutiesė man kelią 
kaip sidabro lyną 
į begalybę.
1983. VII.5

O paspaudę šią nuorodą, galėsite išklausyti profesionaliai įskaitytą poetės kūrybą.

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *