Ilgą laiką mokslininkai tvirtino, kad Lietuvoje nebūna tikrų sausrų, nes mes gyvename perteklinio drėkinimo juostoje, kur kritulių iškrenta daugiau nei išgaruoja. Tačiau 1992 m. vasarą sugriovė šias mokslines teorijas. Didžiulė kaitra apėmė daugiau nei trečdalį Lietuvos teritorijos ir nesitraukė 110 dienų. Per visą vasarą iškrito tik trečdalis kritulių, kurie paprastai Lietuvoje iškrenta per vasarą.

Lietuvos žemdirbiai pradėjo skambinti pavojaus varpais ir 1992 m. liepos 10 dieną Aukščiausioji taryba (taip vis dar vadinosi parlamentas) paskelbė Lietuvą stichinės nelaimės ištiktu kraštu. Sausra turėjo svarbių ekonominių ir politinių padarinių. Natūralu, kad anuomet nebuvo galima tikėtis europietiško solidarumo paramos, ekonomikoje buvo sunkiai tvarkomasi su pereinamojo laikotarpio chaosu, nebuvo patirties veikti ekstremaliomis situacijomis.

Kaip pripažįsta politikai, tuo metu buvę parlamentarais, didžiulė sausra didino politinę neviltį. Parlamente buvo labai stiprus susipriešinimas, liepos 9 dieną patvirtinta priešlaikinių rinkimų ir referendumo dėl Konstitucijos data. Liūdnai juokauta, kad „Landsbergis kaltas ir dėl ekstremalių oro sąlygų“. Per rudens rinkimus, kuriuose Sąjūdis buvo nušluotas eks-komunistinės Lietuvos demokratinės darbo partijos, sausros veiksnys taip pat turėjo nemažai įtakos.

Šių metų karščiai gegužės-birželio mėnesiais jokiu būdu negali būti lyginami su 1992 metų sausra. Didžiausia šiųmetinių karščių problema – jie neįprastai ankstyvi ir todėl, kaip tvirtina specialistai, neišvengiamai sumažins daržovių ir grūdų derlių Lietuvoje.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *