Visai neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido klinikinės vaikų psichologijos specialistės dr. Elizabeth Kilbey knygą „Vaikystė tarp ekranų“. Autorė teikia pagalbą šimtams vaikų bei jų šeimos narių ir pastebi, kad vaikų „ekranų manija“ – labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema. Per savo ilgametę darbo patirtį autorė sukaupė didelį bagažą vertingų patarimų. Tai knyga, kurią būtina perskaityti visiems tėvams, auginantiems vaikus.

Leidyklai sutikus, publikuojame pirmąją knygos ištrauką – joje autorė analizuoja, kodėl ekranai yra problema ir kodėl tiek daug tėvų nepastebi, kiek laiko vaikai išties praleidžia prie ekranų…

***

Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano, vaikams gali sukelti ilgalaikių smegenų pažeidimų“.

Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas internete, vaikams sukelia psichikos ligų“.

Kiekvieną dieną tėvai skaito tokias ir panašias antraštes, kurių skelbiama žinia skamba garsiai ir aiškiai: pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano, kenkia mūsų vaikams. Nežinome, kaip į tai reaguoti, ir visai neverta manyti, kad tai ne vaikų ir ne mūsų rūpestis. Mano manymu, didžioji šios problemos dalis kyla dėl to, kad mokomės būti tėvais iš savo vaikystės patirties ir remdamiesi tuo, kaip mus augino tėvai. Per savo pačių patirtį, kurią gavome augdami, ir tai, kaip mus auklėjo tėvai, įgijome modelį arba kodą, kaip būti tėvais: kalbant psichologiniais terminais, tai vadinama „įdiegtu veiklos modeliu“. Įgijome taisyklių arba elgsenos būdų rinkinį, „elgesio normų žemėlapį“, kuris perduodamas kiekvienoje šeimoje ir rodo mums kelią. Tarkime, ką vaikai turi valgyti, kokiu metu maitinasi, kur miega. Savo vaikų auklėjimas ir jūsų priimami sprendimai daugiausia bus pagrįsti jūsų pačių vaikystės patirtimi. Ar valgydavote kartu su šeima, o galbūt vaikai valgydavo pirmi, o tėvai – vėliau? Kokiu laiku guldavotės miegoti? Ar miegodavote greta tėvų? Ar tai buvo įprasta jūsų šeimoje? Ir vis dėlto mūsų vaikai yra pirmoji skaitmeninė karta, vadinasi, jie gimė ir užaugo tokiame pasaulyje, kuriame jų lūkesčiai, mokymasis ir namuose leidžiamas laikas yra stipriai veikiami skaitmeninių technologijų, o mūsų vaikystėje to nebuvo. Nuo pat pirmosios kūdikio gimimo dienos skaitmeniniai prietaisai tampa jo pasaulio dalimi. Dar visai neseniai apie kūdikio gimimą pranešdavo laikraščiuose arba ranka rašytame atviruke, kuris buvo siunčiamas draugams ir giminėms, tačiau dabar ši žinia perduodama elektroniniu paštu, žinute arba tokiuose socialiniuose tinkluose kaip „Facebook“ ir „Instagram“. Tikėtina, jog išmanieji telefonai ar planšetiniai kompiuteriai ras vietą gimdymo skyriuose, kad tėvai galėtų akimirksniu ekrane įamžinti pirmąsias kūdikio gyvenimo akimirkas. Vienas tyrimas atskleidė, kad šių dienų kūdikiams skaitmeniniai įrenginiai – toks įprastas dalykas, kad net trečdalis jų išmoko naudotis išmaniuoju telefonu anksčiau, nei pradėjo vaikščioti ar kalbėti.

  Palyginkime skaitmeninį pasaulį su cukrumi – dar vienu visame pasaulyje išplitusiu, pavojų sveikatai keliančiu dalyku, veikiančiu mūsų vaikus. Daugeliui tėvų nekiltų mintis kasdien savo vaikui įteikti sausainių dėžutę ir leisti jais vaišintis, kiek tik širdis geidžia ir kada tik panorėjus. Tačiau daugeliui tėvų nekyla jokių abejonių suteikiant vaikams neribotas galimybes naudotis išmaniuoju įrenginiu…

Mes, tėvai, nesame turėję jokios panašios patirties, kuri leistų suprasti šiandienos mūsų vaikų gyvenimą. Nesame įgiję jokios autentiškos patirties, susijusios su laiku, praleidžiamu prie ekrano, kuria galėtume remtis, todėl kyla tiek daug nerimo. Išmaniųjų įrenginių kontrolė nėra įtraukta į mūsų auklėjimo modelį, nes augdami patys to nepatyrėme. Neturime žinių, kuriomis galėtume remtis ir kurios mums nurodytų, kaip tėvai būtų elgęsi su mumis panašioje situacijoje. Pirmą kartą susiduriame su auklėjimo iššūkiu, kai negalime gauti patarimo iš ankstesniųjų kartų. Tuo pat metu gauname galybę prieštaringos informacijos – nuo pseudomokslo iki bauginančių pranešimų žiniasklaidoje, aiškinančioje, kaip riboti laiką, praleidžiamą prie ekrano. Nerimaujame svarstydami, kokį poveikį skaitmeninis pasaulis daro mūsų vaikams. Ar laikas, praleistas prie ekrano, nulems, kad mūsų vaikai pernelyg greitai suaugs? Ar mūsų vaikai anksti praranda vaikišką tyrumą dėl to, ką jiems suteikia skaitmeninis pasaulis? Ar laikas, praleidžiamas prie ekrano, paveiks tai, kaip mūsų vaikai sutelkia dėmesį ir geba susikaupti, ar tai lems hiperaktyvumo ir smurtinio elgesio proveržį? Ar jie taps priklausomi nuo išmaniojo įrenginio? Galbūt nepripažindami skaitmeninio pasaulio vaikus apribojame, todėl jiems sunku pritapti mokslo institucijose ir bendruomenėje?

Palyginkime skaitmeninį pasaulį su cukrumi – dar vienu visame pasaulyje išplitusiu, pavojų sveikatai keliančiu dalyku, veikiančiu mūsų vaikus. Daugeliui tėvų nekiltų mintis kasdien savo vaikui įteikti sausainių dėžutę ir leisti jais vaišintis, kiek tik širdis geidžia ir kada tik panorėjus. Tačiau daugeliui tėvų nekyla jokių abejonių suteikiant vaikams neribotas galimybes naudotis išmaniuoju įrenginiu, pavyzdžiui, planšetiniu kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu. Ar laikas, praleistas prie ekrano, daro mažiau žalos mūsų vaikams nei cukrus?

Parašiau šią knygą todėl, kad man išties kelia nerimą skaitmeninio pasaulio poveikis vaikams. Pastebėjau susirūpinimą keliančių pokyčių: žaidimas, teikdavęs fiziškai aktyvių ir kūrybiškumą skatinančių patirčių, kur svarbūs žaislai ir vaizduotė, virto veikla, verčiančia vaiką vieną ištisas valandas sėdėti prie ekrano. Tėvai patys mato, kaip jų vaikus įtraukia internetinio pasaulio vilionės. Vaikai dažnai nebeklauso tėvų, atsisako ruošti namų darbus, be to, jų atitraukimas nuo ekrano tampa nesibaigiančiu konfliktu, o pirmas klausimas, kurį jie užduoda nubudę ryte, skamba taip: „Ar galiu pasiimti planšetinį kompiuterį?“

Vis dėlto esu tvirtai įsitikinusi, kad dabartinė situacija nėra vien tik prasta. Toli gražu. Įžvelgiu daugybę teigiamų skaitmeninio pasaulio savybių. Pavyzdžiui, jis leido pakeisti mano vedamas terapijas, – pradedant nuo to, kad vaikams rodau „YouTube“ vaizdo įrašus, rekomenduoju informacinio pobūdžio interneto svetaines tėvams ir kartu su vaikais domiuosi šiuolaikiniais žaidimais, leidžiančiais mums rasti bendrą kalbą. Be to, asmeniškai susidūriau su skaitmeninio pasaulio daromu poveikiu profesinėje srityje. Kaip trijų vaikų mama, esu patyrusi sunkumų, kylančių auginant vaikus skaitmeniniame amžiuje. Turėjau progos matyti, kaip greitai viskas keitėsi, lygindama savo vyresnėlį (jis gavo telefoną, sulaukęs vienuolikos metų, ir planšetinį kompiuterį, sulaukęs keturiolikos) su jaunėliu, kuris pradėjo naudotis planšetiniu kompiuteriu ketverių, o ieškoti vaizdo įrašų „YouTube“ – dar nemokėdamas rašyti. Nerimavau, nes nežinojau, kaip savo šeimos gyvenime naudoti išmaniąsias technologijas, todėl dabar noriu šias žinias perduoti kitiems. Norėčiau, kad tėvai žinotų apie pavojus, kuriuos kelia internetinis pasaulis, ir kad priimdami sprendimus dėl laiko, praleidžiamo prie ekrano, jaustųsi tvirčiau.

Ar draudimas vaikams leisti laiką prie ekrano – išeitis?

Nemanau, kad draudimas naudotis ekranais – tinkamas sprendimas. Mano karjera psichologijos srityje (ir darbas su vaikais) leidžia teigti, kad svarbu vertinti padėtį realistiškai ir mąstyti praktiškai. Neįmanoma uždrausti naudotis ekranais šiandienos „prisijungusioje“ visuomenėje, ypač turint omeny tai, kad didelė dalis mokyklinių užduočių ir namų darbų dabar atliekami elektroniniu būdu, o kai kuriose mokyklose mokiniams netgi įteikiami planšetiniai kompiuteriai, kuriuos jie gali naudoti ir mokykloje, ir namuose. Skaitmeninis pasaulis atėjo, kad pasiliktų. Tėvai neturi galimybės pasirinkti, ar naudotis technologijomis, ar joms priešintis, todėl turime veikti su jomis išvien.

Nemanau, kad draudimas naudotis ekranais – tinkamas sprendimas. Neįmanoma uždrausti naudotis ekranais šiandienos „prisijungusioje“ visuomenėje

Manau, kad dalis problemų kyla dėl to, kad oficialiai pateikiami „ekspertų“ patarimai mažai ką turi bendro su tuo, kuo gyvena šeimos realiame pasaulyje. Tai panašu į dietinio režimo pasirinkimą: teoriškai viskas skamba gražiai, bet įgyvendinti išties sudėtinga. Dirbdama savo darbą dažniausiai aplankau žmones jų namuose. Galiu guldyti galvą, kad, man žengiant pro duris, kas nors iš ten esančių suaugusiųjų ima šaukti: „Išjunk planšetinį kompiuterį, telefoną, stacionarų kompiuterį ar žaidimų kompiuterį!“

Taigi, jeigu draudimai nėra geriausias sprendimas, ką tada daryti? Manau, kad svarbiausia, ko gali imtis tėvai – tai formuoti ir ugdyti tinkamus skaitmeninius įpročius. Tėvai turėtų kalbėtis su vaikais apie internetinį pasaulį, kad šie, leisdami laiką prie ekranų, suvoktų nubrėžtas ribas. Noriu, kad tėvai suprastų, jog neribojama prieiga prie interneto gali sukelti pačių įvairiausių problemų. Vaikai turi žinoti, kiek laiko jiems leidžiama praleisti prie ekrano, lygiai taip pat, kaip taikomos taisyklės kitose srityse: gulantis miegoti, ruošiant namų darbus, tinkamai elgiantis. Tėvai turėtų kuo anksčiau pradėti ugdyti tinkamus vaikų skaitmeninių technologijų naudojimo įpročius nelaukdami, kol tai virs problema. Daugelis mano sutiktų tėvų suprato, kad laikas, praleidžiamas prie kompiuterio, tapo problema jų šeimoje tik vaikui sulaukus pilnametystės. Blogiausia, kad jeigu iki pat paauglystės nemėginsite kontroliuoti, kiek laiko jūsų vaikas praleidžia prie ekrano, tai padaryti vėliau gali būti per vėlu. Daug sunkiau perimti kontrolę į savo rankas, jei vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia priešais ekraną ir toks jo elgesio modelis jau įsišaknijęs. Tai ypač pastebima žengiant per hormonais nusėtą minų lauką paauglystėje.

Geriausias metas formuoti tinkamus naudojimosi internetu įpročius – kai vaikai yra latentinio (arba pradinės mokyklos) amžiaus. Tada laikas, praleidžiamas prie ekrano, netaps priklausomybe.

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *