1937 m. liepos 12 d. Kaune pasaulį išvydo lietuvių poetė Viktorija Judita Vaičiūnaitė.

Rašyti pradėjo vienuolikos metų. Petras Vaičiūnas (J. Vaičiūnaitės dėdė) buvo poetas ir dramaturgas, eilėraščius jaunystėje bandė rašyti ir J. Vaičiūnaitės mama, vėliau pasirinkus medicinos seselės kelią. Kaune gyveno iki septyniolikos metų, kasmet važiuodavo į Vilnių, kur gyveno Petras Vaičiūnas ir kitas tėvo brolis, dominikonų bažnyčios klebonas Juozas Vaičiūnas.

Kaip pati sakė, užaugo universiteto profesoriaus, gydytojo psichiatro, didelio humanisto ir idealisto šeimoj, kur buvau mokoma atiduoti žaislus tėvo globojamiems psichiškai nesveikiems vaikams, kur iš toli atvykstantys ligoniai neretai būdavo gydomi veltui […] Visada pasąmonėj regiu savo tėvus baltais chalatais.

Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita.

Poetinį J. Vaičiūnaitės braižą formavo ne tik perskaitytų žymių ar mažiau žymių poetų kūryba, bet ir prozos knygos, taip pat ne viena meno sritis. Vaikystėje būsimoji poetė lankė muzikos mokyklą, vaizduotę žadindavo įvairūs koncertai. Darė įtaką filmai, atskiri kadrai (kino seansai pas poną Mikalauską vaikystėje), teatras, baletas, meninės fotografijos, muzikos kūrinio formos išbaigtumas, monumentalūs architektūros statiniai ir visa kita, kas susiję su meno pasauliu. Lyrikė yra sakiusi, jog „menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėja jį humanizmo dvasia, ir kiekvienas renkasi iš jo begalybės tai, kas jam labiau artima“.

Po tėvo mirties ji, sesuo Dalia ir motina persikėlė į Vilnių, 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kartu mokėsi ir muzikos. Studijų metais sutiko du geriausius literatūrinius bičiulius – bendrakursius Aušrą Sluckaitę ir Tomą Venclovą, kurie daug prisidėjo prie J. Vaičiūnaitės poetinio braižo formavimosi. Jos artimi bičiuliai buvo poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.

1962–1966 m. dirbo laikraštyje „Literatūra ir menas“, 1973–1974 m. „Kalba Vilnius“. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1956 m. Pirmasis poezijos rinkinys „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960 m. Vėliau išleido nemažai eilėraščių rinkinių, parašė poezijos, pasakų vaikams. Išvertė Anos Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollo kūrybos.

J. Vaičiūnaitės kūryboje ryški Vilniaus miesto tema. Ji poetizavo miesto gyvenimą. Miesto pasaulis poetei toks pat apgyvendintas, jaukus ir poetiškas kaip kitiems poetams kaimas.Ji bene pirmoji lietuvių žymi poetė kilusi iš miesto.  Eilėraščiuose atgyja Vilniaus senamiesčio kiemai, skersgatviai, bažnyčios, kavinės, interjerai, istorinės ir kitos miestui reikšmingos asmenybės.

Viename interviu ji yra sakiusi: „Atrodo, niekad nerašau specialiai apie Vilnių, bet taip jau savaime išeina, kad miestas, kuris kasdien gyvena už tavo Muziejaus gatvės [dabar − Vokiečių] lango, miestas, kuriame augini vaikus, rašai knygas, perki duoną, dirbi visus moteriškus namų darbus, vaikštai į koncertus, dailės parodas – tavo širdy ir kūryboje lyg paukštis nutūpęs…“ .

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių lyrinis subjektas išdidus, nepriklausomas, laisvas mylintis gyvenimą – net kasdienybę. Poetė vengia tiesioginio jausmų išsakymo. Eilėraščiai turi gilią potekstę. Poetė didelį dėmesį skiria nuotaikai kurti, ji rašo istorijos, meilės tema, praeitis tarsi eina kartu su dabartimi. Eilėraščiuose dažnai staiga atsiveria grožis netikėtose vietose. Vaičiūnaitė poetizuoja miestą (aikštes, gatves, kolonas, laiptus, geometrines figūras), ryški Vilniaus miesto tema. Stengiasi viename vaizde sujungti kultūrą ir gamtą. Pastebimi impresionizmo stiliaus bruožai.

Miesto ir moters tematika ji esmingai atnaujino modernios lietuvių poezijos tradiciją. Subtilus eilėraščių garsynas, savitas eiliavimo modelis (sinkopinis ritmas, eilučių laužymas, vidiniai rimai), istoriniai, mitologiniai, urbanistiniai motyvai, kasdienos, intymių žmogiškų jausmų, mažųjų žmonių istorijos poetei anksti pelnė pripažinimą ir intelektualios lietuvių poezijos kūrėjos vardą.

Kaip ir Jonas Juškaitis, Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vaičiūnaitė priklausė kartai, kuri juto sovietinio režimo bergždumą, ir nuo oficialių lozungų, aukštų frazių pasisuko į asmeninę individo erdvę, tautos tradicijas ir istoriją, kad bent sąmonėje panaikintų realų okupuotos tautos kultūros pertrūkį. Jie tyliai įgyvendino stilistinį ir kokybinį lietuvių poezijos perversmą, kai vietoj visuomeninių temų ir būdingo lyrizmo ėmė gilintis į vidinį individo pasaulį, o poezijoje ėmė dominuoti intymi ir egzistencinė problematika. Individualistė Vaičiūnaitė meilę, stiprų ir aukštą jausmą, suvokė kaip žmogui svarbiausią, formalių įsipareigojimų, priedermių ir skirtybių nepaisantį, dalyką, šio požiūrio laikėsi ir gyvenime.

***
Per visą vakarą ant lango stiklo žaidė
Mėnulio atspindžiai tarytum ant ekrano…
Plačiai atidarau duris… Ir kurčiai aidi
Ant žemės rutulio mažyčiai žingsniai mano.

Žvaigždynai sutviska ant grindimo po kojom –
Pasaulių tolimų liepsnojantys šešėliai…
Naktis, vaiski naktis… Apmirusi sustoju,
Lyg polėkiui rankas – sparnus aukštai iškėlus.

Atmerkt akis ir šaukt į naktį begalinę!
Naktis… Ji privertė palikti tvankų namą…
Naktis. .. Visatos dvelkimu teapkabina
Ji dvidešimto amžiaus kūdikį neramų.

Vaičiūnaitė, Judita. Pavasario akvarelės: Eilėraščiai.
– Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960

Praeities svarba Vaičiūnaitei virto kūrybine programa – ji įtvirtino romantinį tautos istorijos jutimą, barokinio Vilniaus dvasios pagavas, sakralios erdvės, kūriniškumo – kitokio būties tankio, gyvybės formų kintamumo nuojautas. Istorijos, dailės, archeologijos motyvai, įvairių Lietuvoje gyvenusių tautų patirtis jos poezijoje liudija lietuvių kultūros daugiasluoksniškumą.

Beveik dvidešimt poezijos rinkinių išleidusi poetė taip pat rašė ir pjeses vaikams, kurios buvo statytos Vilniaus ir Kauno teatruose. Tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nare 1962 metais J. Vaičiūnaitę rekomendavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Paulius Širvys ir Vacys Reimeris.

1978 m. Judita Vaičiūnaitė tapo „Poezijos pavasario“ laureate, 1996 m. pelnė Baltijos Asamblėjos premiją. J. Vaičiūnaitės vardu pavadinta viena iš naujų Vilniaus miesto gatvių Panerių seniūnijoje. Jos poezijos rinktinės išleistos anglų, norvegų, latvių ir rusų kalbomis, eilėraščiai publikuoti kitakalbėse šiuolaikinės lietuvių poezijos antologijose, išėjo 3 Raštų tomai. Skverelyje prie Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios Juditos Vaičiūnaitės atminimui sukurtas paminklas – ažūrinis metalo skėtis.

Rašydama autobiografiją J. Vaičiūnaitė teigia, jog jos pačios gyvenimas yra eilėraščiuose tiek, kiek ji pajėgė išreikšti, tiek, kiek pasidavė žodis.

Mirė 2001 metais po varginančios kovos su liga.

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *