1940 m. vasara, politiniu požiūriu, Lietuvai buvo viena tragiškiausių per visą istoriją. Vyko spartus Nepriklausomos valstybės demontavimas. Jau liepos 1 dieną buvo paleistas Lietuvos Respublikos Seimas ir paskelbta, kad netrukus vyks „pirmieji tikrai demokratiški rinkimai.“
Remiantis vis dar galiojusių Seimo rinkimų įstatymu, parlamentarai buvo rankami pagal apygardas, kurių buvo aštuonios. Atsižvelgiant į gyventojų skaičių, kiekviena apygarda galėjo deleguoti nuo 8 iki 14 parlamentarų. „Demokratinė“ naujiena buvo tai, kad įtvirtinta nuostata, jog kandidatų gali būti keliama tiek, kiek apygardoje renkama liaudies atstovų. Tai reiškia, kad į vieną vietą tegalėjo pretenduoti vienas kandidatas.
Na, o tam, jog nebūtų iškelti „nepatikimi kandidatai“, liepos 8 dieną Vyriausioji rinkimų komisija išaiškino, kad kelti kandidatus į Seimą gali tik valdžioje leidimus veikti turinčios organizacijos. Kitaip sakant, tik tos, kurios susijusios su komunistais, nes visos kitos buvo išvakarėse uždraustos.
Norimą rezultatą nesunkiai pavyko pasiekti – visi 78 iškelti kandidatai atstovavo Lietuvos darbo liaudies sąjungą (realiai LKP). Dėl geresnio įvaizdžio pusė kandidatų buvo formalūs komunistų partijos nariai, o kita pusė – prijaučiantys šiai partijai, bet oficialiai jai nepriklausantys. Jie taip ir vadinti – „nepartiniai komunistai“.
Jau po savaitės – liepos 14–15 dienomis įvyko ir patys rinkimai. Buvo viešai bauginami tie, kurie ragino boikotuoti rinkimus, buvo apsispręsta tiems, kurie dalyvavo rinkimuose, daryti specialias žymas pasuose, Tiesa, be „botago“, komunistai naudojo ir „meduolio“ principą. Prieš rinkimus buvo aktyviai žadama visiems bežemiams duoti žemės, o visus bedarbius aprūpinti darbu.
Oficialiais Vyriausiosios rinkimų komisijos paskelbtais duomenimis, liepos 14–15 d. rinkimuose dalyvavo 138 6600 piliečių, t.y. 95,51 proc. visų rinkėjų ir net 99,19 proc. balsavo už pasiūlytus kandidatus. Deja, oficialių dokumentų neišliko. Labiausiai tikėtina, kad juos sunaikino pati sovietinė valdžia, norėdama nuslėpti klastojimus. Šiandien galima tik spėlioti, kiek realiai žmonių dalyvavo „rinkimuose“. Kitas dalykas – jau pats rinkimų organizavimas tikrai neatitiko demokratinių rinkimų principų. Tai buvo farsas, kuris naujai valdžiai buvo reikalingas siekiant save įteisinti. Svariausias komunistų argumentas buvo Lietuvoje esantys sovietinės armijos daliniai.
