Visai neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido klinikinės vaikų psichologijos specialistės dr. Elizabeth Kilbey knygą „Vaikystė tarp ekranų“. Autorė teikia pagalbą šimtams vaikų bei jų šeimos narių ir pastebi, kad vaikų „ekranų manija“ – labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema. Per savo ilgametę darbo patirtį autorė sukaupė didelį bagažą vertingų patarimų. Tai knyga, kurią būtina perskaityti visiems tėvams, auginantiems vaikus.

Kviečiame skaityti antrąją ištrauką iš šios knygos. Šįkart autorė vardija pagrindines sritis, kuriose pastebėjau greitai vykstančių pokyčių, pasireiškiančių latentinio amžiaus vaikams, vis dažniau besinaudojantiems išmaniaisiais įrenginiais.

Fiziniai sunkumai

Dažnai susiduriu su vaikais, kuriems priklausomybė nuo skaitmeninių įrenginių trukdo pasiekti atitinkamų raidos etapų normas. Vis daugiau randasi pirminio latentinio laikotarpio pabaigos vaikų (ketverių penkerių metų), kurių motoriniai įgūdžiai neigiamai paveikti dėl to, kad jie tiek daug laiko praleidžia sėdėdami. Tai rodo jų eisena ir laikysena. Pavyzdžiui, jie gali lipti laiptais pakopa po pakopos pastatydami ant laiptų abi kojas, kaip tai daro maži vaikai, nes dar nėra išmokę statyti kojų pakaitomis. Ankstyvaisiais metais šie vaikai neišlavino pagrindinių motorinių įgūdžių, todėl jiems stinga judrumo ir koordinacijos įgūdžių, kurie leistų pašokti, peršokti, šokinėti ir išlaikyti pusiausvyrą. Kitas nerimą keliantis dalykas yra tas, kad sėdėjimas ir spoksojimas į ekraną lemia, jog jie neišlavina pagrindinių raumenų. Todėl jų laikysena netaisyklinga: jie negali taisyklingai sėdėti, nes jų kūno ašis liko nesutvirtinta. Taigi, kai šie vaikai ateina į mokyklą ir turi ramiai sėdėti griežtoje aplinkoje, to padaryti jie negali, todėl nenustygsta vietoje ir nuolat muistosi, niekaip nesusikaupia ir blaško kitus vaikus. Paradoksalu, kad ankstyvoji vaikystė, praleista uždaroje patalpoje prie išmaniojo prietaiso, – kliūtis vaikui pasirengti, kad jis išsėdėtų mokykloje, o lakstantys ir aktyvūs vaikai pasižymi gera raumenų kontrole ir gali ilgiau išsėdėti ramiai. Lankausi daugybėje mokyklų ir pastebiu apsčiai vaikų, besinaudojančių pusiausvyros pagalvėlėmis (tai plokščios, apvalios pagalvėlės grublėtu paviršiumi). Vaikui jos suteikia nestabilią platformą, ant kurios sėdint stimuliuojami pagrindiniai raumenys, kad šie dirbtų ir leistų jam geriau kontroliuoti laikyseną ir ramiai sėdėti.

Dėl pernelyg ilgo laiko, praleidžiamo prie ekrano ankstyvoje vaikystėje, pasireiškia gausybė fizinių negalavimų. Chiropraktikai tvirtina vis dažniau pastebintys fizinį sutrikimą, kurį vadina „žinučių kaklu“, – kai paauglių stuburas neįprastai išlinksta dėl to, kad palinkę prie planšetinio kompiuterio ir telefono jie praleidžia ypač daug laiko. Vienas tyrimas atskleidė, kad vaikams, kurie žaidžia vaizdo žaidimus ilgiau nei valandą per dieną, kyla didesnė tikimybė patirti riešo ir pirštų skausmų.3 Įdomu tai, kad pagrindinis šio tyrimo autorius buvo 11 metų berniukas, kuris, pastebėjęs, kad ėmė skaudėti pirštus, susimąstė, ar šis skausmas kilo dėl žaidimų, kai jis naudojosi žaidimų pultu. Padedamas tėčio reumatologo ir tyrėjų iš Niujorko universiteto, jis išdalijo 171 klausimo klausimyną savo bendramoksliams, kurių amžius svyravo nuo 7 iki 12 metų. Apie 80 proc. jų teigė, kad žaidžia naudodamiesi žaidimų pultu arba įrenginį laikydami rankose. Tyrime buvo nustatyta, kad kiekviena papildoma įrenginio naudojimo valanda per dieną skausmo tikimybę padidina 50 proc. Jaunesni vaikai taip pat dažniau jautė riešo skausmą nei vyresni, o mokslininkai tai susiejo su faktu, kad jų raumenys ir sausgyslės vis dar vystosi. Kadangi vaikai nebuvo ištirti, skausmo priežastys ir padariniai (ar tai gali sukelti ilgalaikių pažeidimų) lieka nežinomi. Pernelyg ilgas naršymas internete taip pat lemia prastesnį vaikų regėjimą.

Kaip vaikai žaidžia ir kodėl ekranai gali tai paveikti

Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano, latentinio amžiaus vaikams kliudo mokytis žaisti. Laikotarpio pradžioje vaikai įžengia į lygiagretaus žaidimo etapą – tai reiškia, kad jie žaidžia šalia kitų vaikų, tačiau ne visada kartu su jais. Taip yra todėl, kad socialiniai žaidimo aspektai, pavyzdžiui, dalijimasis ir derėjimasis jiems atrodo per daug sudėtingi. Sunku bendradarbiauti ir žaidžiant laikytis mandagumo taisyklių, nes vaikus daugiausia vis dar valdo impulsai, be to, jie gali būti linkę varžytis. Kitaip tariant, šio amžiaus vaikai mieliau atima iš kito, nei dalijasi. Prieš pradėdami eiti į mokyklą, vaikai susidomi žaidimais su bendraminčiais, jie supranta, kad žaisti su draugu gali būti daug smagiau nei vienam. Šiuo ankstyvuoju latentiniu laikotarpiu daugiausia dėmesio skiriama vaizduotės žaidimams, kurie apima konstravimą ir kūrybą – dauguma vaikų mėgsta dėžes, pagalius, slėptuves ir… purvą. Be to, jiems aktualūs imitaciniai žaidimai ir žinios apie realųjį pasaulį, todėl mėgstami žaislai yra transporto priemonės, vaikiškos virtuvės ir vežimėliai, raketos ir gydymo priemonių rinkiniai. Latentinio amžiaus vaikams reikia patirti tikrąjį pasaulį – tai labai svarbu jų raidai. O ypač daug laiko praleisdami prie išmaniojo įrenginio jie praranda daugybę galimybių mokytis realiame pasaulyje.

Žaidimo – kaip visi ir kiti vystymosi – įgūdžiai turi būti praktikuojami ir kartojami, kad lavėtų. Vaikai mokosi žaisti ir kuo dažniau tai daro, tuo geriau jiems sekasi, todėl ypač svarbu, kad jie turėtų galimybę lavinti kūrybiškumą, vaizduotę ir socialinius vaidmenis.

Žaidimas latentiniu laikotarpiu vaiko raidai turi lemiamos įtakos. Egzistuoja daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad žaidimas – tai reikšminga priemonė, skatinanti vaikus ankstyvaisiais metais mokytis. Jei vaikai dėl pernelyg ilgo laiko, praleidžiamo prie ekrano, išsiugdė nepakankamai žaidimo įgūdžių, kyla pavojus, kad pradėję eiti į mokyklą jie patirs sunkumų. Ankstyvųjų metų mokymosi programa orientuota į žaidimą ir savęs pažinimą, taigi vaikai gali prisėsti prie skirtingų klasėje esančių stalų ir pasirinkti, kokiomis veiklomis nori užsiimti. Vaikai, praleidę daug laiko prie ekrano, dažniausiai linkę kaitalioti veiklas, jiems sunku sutelkti dėmesį į siūlomus užsiėmimus, nes šie reikalauja labiau išlavėjusių žaidimo įgūdžių. Tokie vaikai neturi vaizduotės ir kūrybinio žaidimo įgūdžių, kuriais turėtų pasižymėti jų bendraamžiai. Daugelis ikimokyklinio amžiaus vaikų, su kuriais susiduriu savo klinikiniame darbe ir kurie ypač daug laiko praleidžia prie ekrano, dažniausiai būna įsikabinę į elementarius, primityvius mažamečių žaidimus – juose daugiausia vyrauja priežasties ir padarinio ryšys. Užuot dalyvavę vaizduotės arba vaidmenų žaidime, atkartojančiame aplink juos verdantį gyvenimą (pavyzdžiui, žaidžiant mamas ir tėčius, policijos pareigūnus ar gaisrininkus), jie leidžia laiką trankydami vieną daiktą į kitą arba užpildydami ir ištuštindami juos. Tokiems vaikams tai gali būti ypač didelis kliuvinys, nes jie stengiasi dalyvauti siūlomose veiklose, taigi bus linkę trukdyti kitiems klasėje ir sunkiai susiras draugų. Manęs neįtikina teiginys, kad esama tokių naudojimosi skaitmeniniu įrenginiu aspektų, kurie latentinio amžiaus vaikams leidžia lavinti žaidimo įgūdžius ir jais naudotis klasėje bei realiame pasaulyje.

Dėmesys ir koncentracija

Internetas greitai keičiasi. Esame skatinami greitai spausti tai vieną nuorodą, tai kitą, vis rečiau pasisaviname tekstinę informaciją iki galo ir neleidžiame sau tiesiog panuobodžiauti. „Microsoft“ atlikta Kanados žiniasklaidos priemonių vartotojų apklausa atskleidė, kad skaitmeninis amžius nulėmė, jog žmonės geba sutelkti dėmesį tokį trumpą laiką, kad netgi auksinės žuvelės gali ilgiau jį išlaikyti.

Tyrėjai apklausė 2000 dalyvių ir ištyrė 112 kitų žmonių smegenų veiklą. Dalyvių paprašė atlikti tokias užduotis kaip reagavimas į nuotraukas, skirtumų pastebėjimas, atsakymas į klausimus apie skaičius ir raides. Jie nustatė, kad vidutinė žmonių dėmesio išlaikymo trukmė (abiejų lyčių ir visose amžiaus grupėse) sumažėjo nuo 12 sekundžių, nustatytų 2000-aisiais, maždaug tuo metu, kai prasidėjo internetinė revoliucija, iki 8 sekundžių. Vadinasi, dabar mūsų dėmesio išlaikymo trukmė – trumpesnė nei auksinės žuvelės (jai būdingos 9 sekundės). Esame tokie nekantrūs, kad pusė iš mūsų nelaukia ilgiau nei 3 sekundžių, kol bus įkelta interneto svetainė. Skaitmeninio greičio matavimo bendrovės „Dynatrace“ atliktas tyrimas parodė, kad 1,5 sekundės siekiantis internetinio puslapio įkėlimo laiko skirtumas gali sumažinti pardavimus internetu iki 10 proc.

Internetinė erdvė skatina, kad viskas būtų pateikiama greitai ir mažais informacijos kiekiais: naujienos susiaurinamos į 140 žodžių sakinius, o mes patys, užuot pasikalbėję, rašome žinutes ir siunčiame emocijų veidelius.

Problema ta, kad besivystančios vaikų smegenys pripranta prie greitai kintančios informacijos. Vaikai susigyvena su akimirksniu gaunamu malonumu ir apdovanojimu – jeigu mobiliojoje programėlėje teisingai atlieka užduotį arba pereina į kitą žaidimo lygį, jie gauna virtualų pažymėjimą arba jiems sumirksi ženklelis. Mokymasis realiame pasaulyje – daug lėtesnis ir už jį rečiau apdovanojama. Vaikai, kurie daug laiko praleidžia naudodami skaitmeninius įrenginius, gali išmokti sėkmingai užsiimti keliomis veiklomis vienu metu, tačiau ar tai nepakenkia jų gebėjimui sutelkti dėmesį? Jei vaikai negali sutelkti dėmesio, tai kelia didelę grėsmę tolesniam jų išsimokslinimui.

Tyrėjai nustatė ryšį tarp laiko, praleidžiamo prie ekrano, ir trumpesnio dėmesio išlaikymo. Vieno tyrimo rezultatai atskleidė, kad vaikai, kurie prie kompiuterio ekrano praleisdavo daugiau nei 2 rekomenduojamas valandas, nuo 1,5 iki 2 kartų dažniau turėdavo dėmesio sutrikimų. Šis tyrimas taip pat parodė, kad tokiems vaikams sunkiau sekėsi susivaldyti, jie buvo linkę į impulsyvumą.

Nors kai kurie tyrėjai nurodo galimą ryšį tarp laiko, vaikų praleidžiamo prie ekrano, ir dėmesio sutrikimo bei hiperaktyvumo sindromo (ADHD), aš tai vertinu skeptiškai. Dėmesio sutrikimo sindromas – genetinė liga, ir gali būti, kad (vėliau tai aptarsiu 8-ame skyriuje) vaikai, turintys dėmesio sutrikimo sindromą, jaučia didesnį potraukį ekranams nei neurotipiniai vaikai, todėl jie daugiau laiko praleidžia internete ir žaisdami žaidimus – nors prie ekrano praleidžiamas laikas jiems ir nesukėlė šio sindromo.

Savo darbe šiuo metu dažnai susiduriu su vaikais, kurie, atrodo, beveik neįstengia ramiai išsėdėti 50 minučių trunkančios konsultacijos metu, net kai jiems pasiūloma juos dominančių priemonių. Visada turiu rinkinį žaislų (pavyzdžiui, lėlių, žaislinių automobilių ir spalvotų rašiklių), kuriuos vaikai gali naudoti, man kalbantis su jų tėvais. Tačiau dabar vis dažniau pastebiu, kad vaikams nepavyksta savarankiškai užsiimti ir jie, kol kalbamės, reikalauja mobiliojo telefono arba planšetinio kompiuterio.

Mokymasis ir švietimas

Daugelis tėvų stengiasi pateisinti vaikų prie ekranų leidžiamą laiką sakydami, kad mobiliuoju įrenginiu vaikai gauna prieigą prie mobiliųjų edukacinių programėlių ir žaidimų, todėl viskas gerai. Tačiau man dėl to kyla abejonių, nes esu pastebėjusi, jog vaikai dažniausiai naudoja daugybę mobiliųjų programėlių ir žaidimų, o edukacinio pobūdžio programėlių tarp jų tėra tik maža dalis. Vienas JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad vaikai nuo dvejų iki dešimties metų mažiau nei pusę laiko praleidžia prie ekranų naudodamiesi edukacine medžiaga.

Nerimauju dėl edukaciniais tikslais prie ekranų leidžiamo laiko, nes vaikams daroma meškos paslauga – jie netenka galimybės ieškoti atsakymų savarankiškai. Pradėdami lankyti mokyklą jie gali pažinti skaičius, raides bei garsus, ir tai puiku, tačiau latentinio amžiaus vaikas turi mokytis plačiai, o skaičiai ir raidės tėra tik maža mokymosi dalis. Norėdami ko nors išmokti, vaikai turi tyrinėti, jiems reikia patirti nesėkmę, bandyti ir klysti. Mokymasis prie ekrano tokių galimybių nesuteikia. Mažus vaikus dažnai lyginame su kempinėmis, kurios viską sugeria į save. Skaitmeniniame pasaulyje permerkiame „kempinę“, užuot leidę jai pačiai tai, ką reikia, sugerti.

Ekranai vaikams „įteikia“ žinias, užuot skatinę juos pačius jų ieškoti. Ankstesnių kartų vaikai turėjo patys susirasti reikalingų žinių. Informacija ir mokymasis buvo sunkiau pasiekiami. Dabar vaikai informaciją gali pasiekti vienu mygtuko paspaudimu, o mokymosi procesas yra pasyvus, žinios jiems tiesiog patiekiamos. Informacija prieinama akimirksniu ir be paliovos, tačiau man neatrodo, kad vaikai išmoksta ją kritiškai vertinti. Viską galima surasti naudojantis „Google“ paieškos sistema: ten visuomet glūdi atsakymai, o vaikai nekelia klausimų ir kritiškai nevertina to, ką randa. Jie nelygina skirtingų šaltinių ir nebedaro išvadų, kaip būtų buvę anksčiau.

Mokymasis naudojantis išmaniuoju įrenginiu reiškia tai, kad vaikai patys neieško atsakymų, nepatiria įžvalgos akimirkos. Atsakymų radimas – svarbi mokymosi dalis. Dažnai tai gali pareikalauti daugybės pastangų, tačiau vaikai taip mokomi kantrybės ir ryžto pasiekti rezultatą.

Mano manymu, didžiausią nerimą kelia tai, kad vis dar nežinome, kokie skirtumai išryškės tarp vaikų, priklausiusių praeities kartoms, kurioms teko pačioms ieškoti žinių ir dėti pastangas mokantis, ir šių dienų kartos, kuri yra pripratusi, kad mokymasis „suteikiamas“ per elektroninius įrenginius.

2016 m. pasirodęs vaizdo įrašas apie tūkstantmečio vaikus (karta, gimusi tarp 1982-ųjų ir 1994-ųjų) savo darbo vietoje išplito neįtikėtinu greičiu. (Susiraskite jį interneto svetainėje „YouTube“!) Šiame įraše pranešėjas, knygų autorius ir konsultantas Simonas Sinekas pasakoja, kaip ši karta, pirmoji užaugusi technologijų apsuptyje, jaučiasi nelaiminga ir nepatiria pasitenkinimo. Jis tvirtina, kad daugiausia technologijos juos pavertė nekantriais ir pripratusiais prie momentinio apdovanojimo. Jie gali gauti tai, ko pageidauja, beveik akimirksniu: nereikia laukti savaitės, kad peržiūrėtų mėgstamas TV laidas – galima viską pamatyti vienu kartu. S. Sinekas tvirtina, kad tam tikrų dalykų gyvenime nepavyks gauti akimirksniu, tarkime: pasitenkinimo darbu, tvirtų santykių, įgūdžių, pasitikėjimo savimi ir gyvenimo džiaugsmo, kuris neatsiejamas nuo to, ką jis vadina „lėtu, bjauriu, nepatogiu ir purvinu procesu“, o visa kelionė, pasak jo, reikalauja pastangų, yra ilga ir sunki. Ar tai pirmas ženklas to, kas gali atsitikti jaunų žmonių kartai, turėjusiai galimybę naudotis ekranais nuo ankstyvos vaikystės?

Tyrimai taip pat atskleidė, kad laikas, praleidžiamas prie ekrano, daro neigiamą poveikį rezultatams mokykloje ir akademinei veiklai. Tyrėjai vertino, kaip keitėsi žaisti neįpratusių vaikų (berniukų, kurių amžius buvo nuo šešerių iki devynerių metų) akademiniai laimėjimai praėjus keturiems mėnesiams nuo tada, kai jie gavo pirmąjį vaizdo žaidimą. Šie berniukai rečiau įsitraukdavo į popamokines veiklas, gaudavo žemesnius pažymius už skaitymą bei rašymą ir daugiau pastabų iš mokytojų.

Neramu dėl to, kad jau dabar matome, kokį poveikį egzaminus laikančiai kartai daro pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekranų, – juolab kad latentiniu laikotarpiu šie vaikai neturėjo tokios prieigos prie technologijų, kokia būdinga šių dienų vaikams. Dar per anksti spręsti apie tai, kaip technologijų kupinas latentinis laikotarpis paveiks šios kartos mokslo laimėjimus, tačiau ribotos apimties rezultatai, kuriuos esame gavę iki šiol, nėra viltingi.

Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano, taip pat gali paveikti smegenų raidą. Nuo gimimo iki penkerių metų amžiaus vaiko smegenyse susikuria dvigubai daugiau neuronų jungčių, nei tai įvyksta po penktojo gimtadienio. Vėliau šios jungtys sutvirtėja – naudojami ryšiai sustiprinami, o nenaudojami mažėja ir nyksta. Dėl šios priežasties, jei vaikai užsiima pasikartojančiomis veiklomis (pvz., visą laiką praleidžia internete), kyla rizika, kad nesusidarys gilios ir plačios neuronų jungtys, kurios reikalingos mokantis, nes sustiprinamos tik susijusios su skaitmeninėmis veiklomis jungtys.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *