Kregždės nardo ir nardo po žydrą sklautą, susičiauškėdamos saviškai, karpo sparneliais dangų – sėkmingai pilotuoja, jokių susidūrimų, kiekviena į savo lizdelį. Tėkšteli kakutis ant mano lango – tik užvakar išvaliau… Negaliu pykti – ji mano kaimynė, priglaudusi savo lizdelį virš vakarinio lango. Saulėlydžiuose esu ne viena. Todėl ir už buitinius nepatogumus negaliu pykti.

O juk kaimynas buvo ir medis, kurį nukirto  pavasarį. Jau sulapojusį. Saulę užstoja, sakė kertantieji.  Ne pasiteisino – apkaltino. Niekas, pjaudamas miesto medį, nebesiteisina. Vietoj nukirsto medžio kažkuris kaimynas pasistatė automobilį. Po pat langu. Nes automobilis brangus, medis – ne. Automobilių daugėja, vis labiau siaurėja žolelės juosta, o ir ta pati išsausėjo, nurudavo. Nuo sausros. Nuo išsausėjusios žmogaus širdies?

Po mano balkonu – senovinis darželis. Kvepia karkliukai, piliarožės remiasi į mūrą, žieminiai jurginukai galvas suka… Pavasarį bandžiau tvarką padaryti. Pasiėmiau kastuvą, grėblį… Persodinsiu, praretinsiu, savaip sudėliosiu. Iškišo tuoj bobutė galvą, piktu žvilgsniu nudelbė – nepatikėjo mano gerais ketinimais, saugo savo gėles. Jos čia darželis, o aš nematyta, ką tik atsikrausčiusi, tai ką gali žinoti… Numečiau šonan kastuvą, plikom rankom ėmiau gėlyną iš piktžolių vaduoti – nusišypsojo bobutė, pasisveikinom… Kaimynės.

Kaimynė ir toji benamė katė, kurią kažkas per žiemą globojo. Lėkštelėj koks gabaliukas mėsytės, pienelio įpilta. Gal toji pati bobulytė rūpinasi? Gyvenam šitaip, balkonus įsistiklinę. O kaipgi kitaip? Juk – kaip visi… Pro savo langus matau tik kitą daugiaaukštį, jo balkonus. Visi įstiklinti. Ne, vienas – ne! Loveliuose – visokių spalvų gėlės, persisvėrusios per mūrą  vijojasi, alsuoja laisvai. Norėčiau susipažinti su šio balkono savininke – jaučiu jos atvirumą, šilumą viskam, kas gyva.

O kartą – buvo Vasario 16-osios pavakarė – kaimynystėje (nesupratau, iš kurio buto) pasigirdo rusiška daina „Dien pabiedy“. Jaunimas nebesupras šitos užuominos: sovietų pergalės prieš fašizmą triumfas. Sukrečianti, uždeganti, talentingo kompozitoriaus sukurta, bet mums, lietuviams, kelianti ir kitokias-50-ies metų okupacijos asociacijas. Ta pati daina –visu garsu! – suskambo ir Kovo 11-ąją… Neatsitiktinai… Gal transliavo per rusų radijo stotį? Nepuoliau klausytis, iš kurio buto, nesiaškinau, lietuviai ar rusai ten gyvena. Išsidavė patys: po dienos kitos iš ten pat – moters klyksmas, rusiški keiksmai, dūžtančio stiklo garsas… Nelaimingi žmonės, pagalvojau. Ir nesvarbu, kokios tautybės. Nepritapę. Gyvena valstybėj, kurios nekenčia… Labai labai nelaimingi. O visgi – kaimynai…

Kokie kaimynai – toks ir mūsų gyvenimas. Miniatiūrinis atspindys, tarsi rasos laše. Tik… kur ta rasa iškris, kai paskutinį medį nukirsim? Kai žolę išdeginsim? Kas atspindės apsistiklinusio, užsimūrijusio, vienišo, pavargusio mūsų kaimyno sukarpytą dangų?

Prieš keletą dienų anūkė, septintuosius einanti, uždavė įdomų klausimą: ar žmonės, kurie gyvena aplink mus – kaimynai? Taip, mūsų kaimynai, patvirtino mano dukra. Mokytoja sakė, toliau dėstė mažoji, kad Dievas yra visur. Jei visur, tai Jis –  irgi mūsų kaimynas? Argumentas nepaneigiamas. Teiginys – taip pat. Vaiko lūpose – skaidri Tiesa. O juk tikrai, Dievas – mūsų visų kaimynas…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *