Savo kūrybos pradžioje fotomenininkas Arūnas Baltėnas buvo žinomas kaip miestų, gamtos, taip pat meno kūrinių fotografas. Tik artėdamas prie penkiasdešimties jis pradėjo fotografuoti žmones.

Ir šiandien jo objektyvas daugiausia krypsta į autentišką ir paprastą kaimo gyvenimą, senųjų mūsų žmonių kasdienybę, jų buitį, tradicijas bei ne vieną dešimtmetį puoselėjamą gyvenimo būdą, amatus, papročius.

Už savo etnokultūrinį fotografijų ciklą bei išleistus albumus „Šilų dzūkai“ (2009), „Žemaičiai“ (2011), 2012 metais fotografas apdovanotas Balio Buračo premija. Vėliau pasirodė ir kiti fotografo albumai – „Gervėčių Lietuva“ (2013) bei „Namų tyloj“ (2016).

Pavasaris Pelegrindos kaime. Gervėčių Lietuva, 2010

Tik pradėjęs eiti šia kryptimi supratau, kad žmonių fotografija – svarbiausia fotografijos sritis. Mane domina paprasto žmogaus kasdienybė, buitinės situacijos, kuriose skleidžiasi jo gyvenimas. Viskas, prie ko prisiliečia ir kur dalyvauja žmogus, šiandien man yra aktualiausia.

Lynežerio kaimo moterys gieda, ilsėdamosi grįžtant visą dieną spanguoliavus Čepkelių raiste. Dzūkija, 2008

Fotografui yra labai svarbi įžvalga bei ryžtas atsigręžti į tai, kas taip kasdieniška ir paprasta. Štai to nesuvokus laiku paskui tenka gaudyti lyg katę už uodegos ar apgailestauti, jog pavėlavai nufotografuoti tai, kas nebeatšaukiamai nugrimzdo praeityje.

Kelias prie Musteikos kaimo. Dzūkija, 2007

Praktiškai kiekviename kaime sulaukiu klausimo: „Kur jūs buvote anksčiau?“ Ir tuomet išgirstu pasakojimų apie įdomiausius žmones, spalvingiausius personažus, kurių jau nebėra, gyvi jie tik kitų atmintyje bei sekamose istorijose. Ačiū Dievui, kad yra dar tų, kurie atsimena ir gali papasakoti. Bet, man rodos, tokių žmonių, kuriuos reikėtų užfiksuoti, atsiras visada, nes senstant gilėja jų patirtis, vis tvirtesnė darosi pasaulėžiūra, o raukšlėse atsispindi nueitas gyvenimo kelias. Todėl jie turi ką pasakyti, jei tik mes pasiryžę juos išgirsti.

Prisikėlimo rytas Pievėnuose. Žemaitija, 2009

Fotografija man, tai visų pirma – santykis, be kurio negali būti ir kalbos apie fotografiją. Atėjęs pas žmogų niekada nepuolu iškart jo fotografuoti. Tik po kurio laiko, po santykio užmezgimo, po pokalbių galiu pasiteirauti, ar nieko, jei ir pafotografuosiu. Arba tiesiog matau, kad galima fotografuoti ir tuomet bandau kažką fiksuoti. Aš stengiuosi su žmonėms būti sąžiningas ir jiems nemeluoti…

Prisikėlimo mišių procesija Pievėnuose. Žemaitija, 2009

Man tapo svarbu užfiksuoti žmones, kurie yra šalia… Ir ne tik užfiksuoti. Kur kas svarbiau bendrauti su jais, išklausyti jų pasakojimų. Tos autentiškos istorijos, atsidūsėjimai, kasdieniai žingsniai – savotiška atsvara šiandien pripažintoms viešojo gyvenimo formoms, kuriose klesti paviršutiniškumas ir nykuma. Tokių, tyliai gyvenančiųjų, bet turinčių tvirtą vertybinę sistemą, žmonių yra gerokai daugiau, nei įsivaizduojama ar viešai rodoma. Todėl man svarbu juos fotografuoti, o paskui rodyti, kad ir jie patys žinotų, jog ne vieni tokie yra…

Sodybos kiemas Rimdžiūnuose. Gervėčių Lietuva, 2010

Kai žiūriu į kai kurias A. Sutkaus, R. Požerskio, A. Kunčiaus ar kitų fotografijas, matau, kad ir aš šiandien atsiduriu tose pačiose situacijose, tik gal fotografuoju prasčiau. Žinoma, nieko naujo savo darbais aš nepasakau, bet nemanau, kad tai priežastis to nedaryti. Aš mokausi fotografuoti žmogų tomis sąlygomis, kurias man diktuoja mano laikas.

Gėliūnų kaimo moterys. Gervėčių Lietuva, 2010

Noriu užfiksuoti tą senąjį gyvenimą bei jo detales, kurių dar yra, bet jos tiesiog akyse nyksta. Juk vienas pagrindinių fotografijos tikslų – parodyti tai, kaip yra dabar. Taip pat ir žmogų – kaip jis rengiasi, dirba, kaip šventes švenčia, ką valgo, kaip atrodo jo namas, kokie kambariai, kokius gyvulius laiko. Tai grynai etnografinė, buitinė pusė. Tačiau šalia yra ir egzistencinė: kas tas žmogus yra? Ir šie du požiūriai vienas kitam netrukdo.

Vilna džiūsta Girių kaime. Gervėčių Lietuva, 2011

Kaimo gyvenimą stengiuosi fotografuoti kaip natūralų ir visiškai suprantamą pasaulį, nes toks jis tiems žmonėms ir yra su jų kasdien perrišamais gyvuliais, spanguoliavimais pelkėse, kepamais pyragais ir kryžiaus ženklu prieš pradedant darbą…

Rošiasi tvarkyti avilius Gėliūnų kaime. Gervėčių Lietuva, 2011

Šių žmonių gyvenimas yra labai paprastas, o kartu ir labai tikras. Taip jų būtis priartėja prie buities. Ir nėra nieko, kas galėtų tai atskirti. Čia gali justi žmogaus ir jo pasaulio vienovę.

Sodybos kiemas Rimdžiūnų kaime. Gervėčių Lietuva, 2011

Sodybų šeimininkų aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi duoda jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa.

Lieptas per Ašmeną Petrikų kaime. Gervėčių Lietuva, 2012

Mūsų peizažas, gamta yra labai palankūs tokiam darniam gyvenimui bei požiūriui. Pati mūsų aplinka yra labai humaniška, tik dažnai mes to paprasčiausiai nematome… O jei pastebėtume, tai suprastume, tuomet tikrai imtume daugiau džiaugtis…

Helena su proanūke Mockų kaime. Gervėčių Lietuva, 2012

Aš nekuriu naujų raiškos būdų, naujos fotografijos kalbos, tiesiog einu ten, kur man šią akimirką atrodo svarbu eiti ir fotografuoju… Viliuosi, kad šios fotografijos liks istorijai bent jau kaip mus supančio gyvenimo dokumentas.

Majavos Žadeikių kapeliuose. Žemaitija, 2009

Visi mano sutikti žmonės yra labai skirtingi – vieni nusiteikia pozityviai, kiti turi ir negatyvumo, visko pasitaiko, kiekvieno istorija ir patirtis skirtinga. Tačiau kiekviename žmoguje aš matau Žmogų, ir tai man yra svarbiausia.

Žąsys ganosi Pelegrindos kaime. Gervėčių Lietuva, 2011

Su amžiumi mažėja dalykų, kurie dar gali nustebinti ir patraukti dėmesį. Tačiau tai negalioja bendraujant su žmonėmis, nes čia visada susiduri su autentiškumu. Ar gali būti kas gražesnio?..

Lietus Milcėjų kaime. Gervėčių Lietuva, 2011
Vėlinės Viekšnių kapinėse. Žemaitija, 2012
Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Žemaitija, 2012
Procesija į Žemaičių Kalvariją Didžiųjų atlaidų išvakarėse. Žemaitija, 2008
Kopinėja medų Urvikių kaime. Žemaitija, 2013
Tučių kaime. Žemaitija, 2009
Ištuštėjusi sodyba Purplių kaime. Žemaitija, 2015

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *