Žurnalistas Jonas Grigolaitis, kalinys Nr. 40627 

1902 m. liepos 30 d. Poviluose (Kintų vls., Šilokarčemos aps.) gimė Jonas Endrikis Grigolaitis, teisininkas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, 1941–1945 m. kalintas nacionalsocialistų konclageriuose.

Baigęs Klaipėdos lietuvišką gimnaziją, Jonas Grigolaitis 1927 m. pradėjo studijas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Vėliau perėjo į Teisės fakultetą, kurį baigė 1931 m. Buvo vienas organizatorių ir steigėjų 1932 m. vasario 7 d. Kaune įkurtos Draugijos užsienio lietuviams remti. Grįžęs į Klaipėdą, Jonas Grigolaitis 1932–1935 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių jaunimo draugijų sąjungai „Santara“, 1934 m. kartu su mokytoju Martynu Gelžiniu (1907–1990) ir kitais vadovais perorganizavo „Santarą“ į sukarintą organizaciją.

1932–1934 m. Jonas Grigolaitis buvo dienraščio „Lietuvos keleivis“ bei jo priedo, savaitraščio „Mažosios Lietuvos jaunimas“ redaktorius, 1934 m. priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Nuo 1934 m. iki 1938 m. redagavo „Lietuvos keleivio“ vokišką atitikmenį „Ostsee-Beobachter“ (1934–1935), „Memeler Beobachter“ (1935) ir „Baltischer Beobachter“ (1936–1938; paskutinis numeris išėjo 1938 m. rugsėjo 30 d.). 1938 m. almanache „Aukuras“ paskelbė Mažosios Lietuvos periodinės spaudos sąrašą ir trumpą jos statistinę analizę.

Nuo 1939 m. sausio iki rugsėjo Jonas Grigolaitis buvo Lietuvos naujienų agentūros „Elta“ Klaipėdos skyriaus vedėjas, vėliau jos atstovas Rytų Prūsijai, 1940 m. dirbo „Eltos“ redaktorium Kaune.

Po Klaipėdos anšliuso, 1939 m. kovo 22–25 dienomis Jonas Grigolaitis buvo gestapo suimtas ir per sieną prie Nemirsetos išvarytas į Lietuvos Respubliką.

1941 m. pradžioje Jonas Grigolaitis su šeima iš sovietų okupuotos Lietuvos persikėlė į Vokietiją. Po kelių savaičių repatriantų stovykloje Jonas Grigolaitis buvo iškviestas į gestapą ir sulaikytas. Keletą mėnesių praleido buvusiose kareivinėse Soldau (dab. Dzialdovas, Lenkija) įrengtame kalėjime-lageryje, kuriame nuo 1940 m. vasaros veikė atskiras skyrius sulaikytiems pabėgėliams lietuviams. 1941 m. rugpjūtį visiems lietuviams leista grįžti į Lietuvą, nepaleisti tik Jonas Grigolaitis ir buvęs diplomatas Vaclovas Sidzikauskas (1893–1973). Po pusės metų kalinimo ir tardymų „ne areštuotam, o tik izoliuotam“ Jonui Grigolaičiui 1941 m. lapkritį buvo pateiktas prevencinio arešto įsakymas – Schutzhaftbefehl. Su šiuo įsakymu Jonas Grigolaitis buvo išgabentas į Oranienburgo-Zachsenhauzeno  koncentracijos stovyklą, kurioje baisiomis sąlygomis laikytas iki pat stovyklos „evakavimo“. 1945 m. balandžio 21 d. Jonas Grigolaitis ir tūkstančiai kitų pasmerktųjų, trūkstant transporto, pėsti išvaryti Liubeko kryptimi, daugybė nusilpusių kalinių pakeliui mirė ar buvo prižiūrėtojų nužudyti. Po dviejų savaičių „mirties žygio“ išlikusieji gyvi galiausiai pasiekė amerikiečių pozicijas ir atgavo laisvę.

Laimingai susiradęs šeimos narius, Jonas Grigolaitis glaudėsi pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje, aktyviai įsitraukė į išeivijos veiklą. 1946–1947 m. buvo Lietuvių evangelikų vyriausiosios bažnytinės tarybos vicepirmininkas, 1946 m. lapkričio 6 d. Fuldoje su bendražygiais įkūrė Mažosios Lietuvos Tarybą, 1946–1949 m. buvo Lietuvių tremtinių bendruomenės vadovybės narys, 1949 m. – Hanau lietuvių karo pabėgėlių stovyklos vadovas.

1948 m. Jonas Grigolaitis parašė atsiminimų knygą „Nacių pragare: Kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose, 1941–1945“ (išleido pabėgėlių stovyklos Dillingene leidykla „Mūsų kelias“), tais pačiais metais išleido ir į vokiečių kalbą išverstų lietuvių autorių apysakų rinkinį „Novellen am Baltischer Meer“ („Novelės prie Baltijos jūros“).

1950–1955 m. Jonas Grigolaitis siekė iš Vokietijos valdžios prisiteisti kompensaciją už kalinimą karo metais. Deja, paaiškėjo, kad kompensacijų nusipelnę ne visi konclagerių kaliniai, o tik kovotojai su nacionalsocializmu ir jo ideologija. Pasirodo, už savo lietuvišką veiklą kalintas Jonas Grigolaitis tokiu nelaikytinas… Ieškinį trečiosios instancijos teisme Jonas Grigolaitis galutinai pralaimėjo. „Kai balta nebėra balta, o juoda nebėra juoda, kovoti tampa beprasmiška.“

Dėl konclageriuose palaužtos sveikatos Jonas Grigolaitis emigruoti į užjūrius negalėjo. Atsinaujinus tuberkuliozei, ilgai gydėsi pietų Vokietijos sanatorijose. 1957 m. spalio 18 d. mirė Gautingeno sanatorijoje Bavarijoje. Palaidotas Miuncheno kapinėse. Po kurio laiko žmona Lydija Marija Grigolaitienė (1908–1989) išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jau anksčiau buvo persikėlę jų vaikai Arvydas Martynas (1932–1983) ir Janina Marija. Šeima įsikūrė Tusone, Arizonos valstijoje.

2012 m. Vilniuje gyvenančio šilutiškio Daliaus Katiliaus iniciatyva VšĮ „Vibroseka“ išleido antrąjį Jono Grigolaičio knygos „Nacių pragare: Kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose, 1941–1945“ leidimą. Naujojo knygos leidimo sutiktuvės 2012 m. rugsėjo 19 d. surengtos Lietuvos Respublikos Seimo Europos informacijos biuro patalpose. Neilgai trukus, knyga buvo pristatyta Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje ir kitur.

„Šias eilutes rašau tam, kad būsimos kartos galėtų susidaryti vaizdą, kiek žemai nusmuko Europos tautų kultūra, įsigalėjus XX amžiaus diktatūroms. Gal šios eilutės padės žmonijai apsisaugoti nuo tokių baisių kančių pakartojimo,“ – knygos pratarmėje sako Jonas Grigolaitis. O mūsų laikų Lietuvos skaitytojams knyga turbūt leis ne tik pažvelgti į skaudžią asmeninę klaipėdiškio autoriaus patirtį, tačiau galbūt padės geriau pažįstant istoriją nusikratyti ir vieno kito vis dar gajaus per pusę amžiaus įsitvirtinusio įsivaizdavimo.