Nors esame įpratę 1918 m. vasario 16 dieną švęsti kaip modernios Lietuvos gimtadienį, neturėtume pamiršti, kad nuo Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo iki savarankiškos, teisės viršenybę pripažįstančios respublikos dar laukė nemažas kelias. Pirmiausia reikėjo suformuoti politines institucijas. Nors dar Nepriklausomybės deklaracijos signatarai skelbė, jog reikia kuo greičiau įkurti Lietuvos parlamentą, šis procesas užtruko. Steigiamasis Seimas buvo išrinktas tik 1920 m. balandžio 14–15 dienomis. Pagal proporcinę sistemą slaptu balsavimu buvo išrinkti 112 parlamentarų. Rinkimuose pergalę šventė krikščionys demokratai, kuriems teko 59 vietos, antri – gerokai atsilikusi valstiečių sąjunga su 29 vietomis. Taip pat į parlamentą pateko 12 socialdemokratų, 6 žydai, 3 lenkai, 1 vokietis ir trys nepartiniai.

Labai tikėtina, kad Steigiamasis Seimas istorijoje išliks kaip daugiausia jaunų politikų turintis Seimas, nes net 29 jo nariai neturėjo nė 30 metų. Vyresnio amžiaus politikų tebuvo keli. Beje, rinkimų įstatymas teigė, kad parlamentą sudaro 229 nariai, tačiau rinkimuose nedalyvavo okupuotų Vilniaus bei Klaipėdos kraštų gyventojai. Dera prisiminti, kad rinkimuose triuškinantį pralaimėjimą patyrė A. Smetonos ir A. Voldemaro vadovaujama Tautos pažangos partija.

Tai buvo labai neramus laikotarpis Lietuvai, teko kariauti tiek su rusų, tiek su lenkų, tiek su vokiečių pajėgomis. Be to, buvo ir stiprių vidinių nesutarimų Seime tarp krikščionių demokratų ir opozicijos.

Dar prieš Steigiamojo Seimo rinkimus, 1919 m. pabaigoje, buvo sudaryta komisija, kuri turėjo rengti Konstitucijos projektą. Darbas strigo,k ir plenariniuose Seimo posėdžiuose Konstitucijos projektas pradėtas svarstyti tik 1922 m. vasario 24 d. Labai karšti ginčai vyko dėl tikybos ir Bažnyčios santykio su valstybe, dėl Prezidento institucijos ir tautinių mažumų teisių. Kairioji opozicija buvo įsitikinusi, kad Prezidento institucija Lietuvai nereikalinga, tikybos pamokos negali būti privalomos. Opozicijos atstovai net paskelbė balsavimo dėl atskirų straipsnių boikotą. Nepaisant to, krikščionys demokratai įtvirtino Konstitucijoje jiems ideologiškai priimtinas nuostatas. Tautinių mažumų atstovai siekė, kad Konstitucijoje būtų įtvirtinta tai, kad Vyriausybėje būtinai yra specialios pareigos, skirtos tautinių mažumų reikalams ir jas turėtų užimti pastarųjų atstovai. Tačiau šis pasiūlymas daugumos buvo atmestas. Kita vertus, 1922 m. Konstitucija įtvirtino tautinėms mažumoms gana plačią kultūrinę autonomiją.

1922 m. rugpjūčio 1 dieną pirmoji Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta. Skirtingai nei šiuo metu galiojanti 1992 m. Konstitucija, 1922 m. nebuvo referendumo, pakako Steigiamojo Susirinkimo sprendimo. Beje, kairioji opozicija protestavo ir nepalaikė naujosios Konstitucijos. Pastarosios preambulė teigė: „Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpjūčio mėnesio 1 dieną priėmė šią LR Konstituciją.“

Nepaisant anuometinės opozicijos kritikos, 1922 m. LR Konstitucija iki šiol vertinama kaip demokratiška ir kur kas geriau išreiškianti respublikos dvasią nei vėlesnės Konstitucijos, kuriose savivaldą keitė autoritarizmo elementai.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *