1919 m. rugpjūčio 3 dieną Pabiržės valsčiuje, neturtingoje, bet aplinkinių gerbiamoje Juškų šeimoje gimė berniukas, netrukus pakrikštytas Jono vardu. Didžiausias turtas, kurį Jonas paveldėjo iš šeimos buvo meilė dainoms ir muzikinis talentas.
Neturtingoje šeimoje augusio berniuko išsilavinimo kelias buvo nelengvas, tačiau pavyko baigti keturių klasių gimnazijos kursą. Visgi didžiausia Jono aistra buvo ne žinių siekis, bet muzika ir vargonavimas. Labai anksti Jonas Juška pramoko vargonauti ir tai jam tapo būdu uždirbti, kad ir kuklų atlyginimą, grojant bažnyčiose. Sulaukęs 19 metų Jonas nusprendė, kad jam reikalingas muzikos mokytojas ir pavyko gimtajame krašte atrasti gabų vargonininką Praną Jurkūną. Pas jį jaunuolis mokėsi keletą metų, paskui grojimo įgūdžius tobulino pas Biržų bažnyčios vargonininką A. Strazdą.
Deja, prasidėjęs Pasaulinis karas išplėšė gabų jaunuolį iš Tėvynės. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai Jonui teko apsispręsti, ką daryti ir jis nusprendė pasitraukti į Vokietiją. Trumpam, kaip tuo metu daugelis tikėjosi. Pradžioje teko pereiti deportacijos stovyklas, paskui, 1946 metais, apsistojo Šlezvigo Holšteino žemėje ir čia įsitraukė į lietuvių emigrantų kultūrinę veiklą. Tačiau planai įsitvirtinti Vokietijoje netrukus sužlugo, nes Europoje labai trūko darbo rankų, gydančių karo padarytas žaizdas. Sąjungininkai surinko grupę darbščių jaunuolių ir Jonas atsidūrė Anglijoje. Tiesa, nepaisant sunkaus darbo, Jonui atsivėrė naujos galimybės ir savaitgaliais jis galėjo atsidėti muzikai. Daugiausia laiko skyrė nebe vargonavimui, bet vadovavimui ansambliams ir chorams.
Anglijoje Jonas gerai išmoko anglų kalbą ir nusprendė pasibaigus atstatymo darbams ir nesant galimybės grįžti į Tėvynę, vykti ne atgal į Vokietiją, bet laimės ieškoti Australijoje. Vietos lietuviams Jono atvykimas tapo tikra dovana, nes jis netrukus pradėjo vadovauti Melburno parapijos mišriajam chorui. Labai greitai šis choras pagarsėjo visoje Australijoje ir pelnė didžiulę pagarbą.
Jonas Juška labai aktyviai įsijungė ir į kultūrinę Australijos lietuvių spaudą, tapo nuolatiniu „Mūsų pastogės“ autoriumi, mokė vaikus dainuoti, groti. Labai svarbi buvo ir jo tvirta krikščioniška laikysena. Jis nuolat pabrėžė, kad yra lietuvis, katalikas, ir tai yra pagrindas, ant kurio stato gyvenimą. Labai džiaugėsi sulaukęs savo Tėvynės Nepriklausomybės atkūrimo.
Mirė Jonas Juška antraisiais namais tapusiame Melburne, sulaukęs 93-ejų (2012 metais) ir palikęs ryškų pėdsaką išeivijos kultūriniame gyvenime.
One Comment