1942 m. vasario 9 d. Rusijoje, Čeliabinsko srityje, Mokrousovo rajone, Kokorevskio kaime gimė Vladas (Vladimiras) Šakalys – legendinis sovietmečio disidentas, iš 38 savo gyvenimo metų Sovietų sąjungoje, net 25 metus praleidęs lageriuose.
1980-aisias per Suomiją jam pavyko pėsčiomis pabėgti į Vakarus.
Būdamas dvejų metų su mama sugrįžo į Vilnių ir apsigyveno Užupyje. Pirmą kartą į sovietinio saugumo akiratį V. Šakalys pateko vos 13 metų. Mokydamasis A. Vienuolio mokykloje Vilniuje jis pagamino ir išplatino apie 20 atsišaukimų, nukreiptų prieš sovietų okupantus. Už šią veiklą 1955 m. spalio mėnesį buvo suimtas, ištardytas ir įtrauktas į KGB įskaitą. Įkalinimo pavyko išvengti, nes tuo metu buvo nepilnametis.
Didžiausi V. Šakalio pomėgiai buvo istorija bei sportas. Abu šie pomėgiai tam tikra prasme nulėmė jo tolesnį gyvenimą. Su savo bičiuliais jis daug keliaudavo po Lietuvą, rengė išgyvenimo žygius taip, tartum ruošdamasis savo būsimam pabėgimui iš sovietinio lagerio.
Antisovietinės V. Šakalio pažiūros niekur nepradingo, ir po pirmojo susidūrimo su saugumiečiais tik stiprėjo. Besimokydamas Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje susipažino su panašiomis nuotaikomis gyvenančiais Stanislovu Žvirgždu ir Vitu Vosylium, su kuriais 1958 metais įkūrė vieną didžiausių to meto pogrindinių patriotinių Lietuvos jaunimo organizacijų „Laisva Lietuva“, kuriai vėlesniais KGB duomenimis priklausė 48 nariai. V, Šakalys buvo jos iniciatorius. Šios organizacijos siekis buvo Lietuvos atsiskyrimas nuo SSRS ir nepriklausomybės atkūrimas.
Štai kokio turinio atsišaukimus Vilniaus gatvėse skleidė jaunieji disidentai: „Lietuviai! Ar ilgai mūsų tėvynę tryps rusų batai? Ar ilgai vergausime? Ar ilgai jaunimą varys į sovietinę kariuomenę? Ar ilgai grūs į kalėjimus vien tik už įsitikinimus? Viskas priklauso nuo mūsų. Pakilkime į šventą kovą! Nepriklausoma Lietuva – mūsų ateitis. Už nepriklausomybę pralietas kraujas neturi žūti veltui. Šalin sovietus! Laisvę Lietuvai! Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva!“
Per trejus gyvavimo metus, kol šią organizaciją susekė KGB, jaunieji jos nariai gamino ir platino antisovietinius lapelius, rašė šūkius, naikino sovietines vėliavas. Vienas įspūdingiausių šių drąsių jaunuolių žygis – Lietuvos trispalvės iškėlimas ant Trijų kryžių kalno 1959 metais. Ši vėliava buvo matoma net ir kitą dieną, mat partizanišku būdu prie stiebo jaunuoliai buvo palikę užrašą „Užminuota“, todėl kurį laiką saugumo darbuotojai nedrįso prie jos artintis.
1961 metais KGB susekė „Laisvos Lietuvos“ organizaciją: kovo 4 d. V. Šakalys buvo suimtas, tardytas, o gegužės 26 d. „už valstybinius nusikaltimus“ nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo bausmei Mordovijos lageryje. Kartu suimti ir nuteisti dar 4 jaunuoliai – Vitas Vosylius, Stanislovas Žvirgždas, Algimantas Baltrušis, Romualdas Ragaišis.
Tačiau net ir lageris neišgąsdino V. Šakalio. Čia jis toliau domėjosi istorija, daug bendravo su kalinčiais rusų, estų disidentais, net planavo pabėgimą. Už nepaklusnumą lagerio valdžiai jis buvo perkeltas į garsųjį Vladimiro kalėjimą, kuriame anksčiau buvo kalinami sovietų okupuotų Baltijos šalių politikai bei žymūs disidentai Viktoras Petkus, Antanas Terleckas, kun. Alfonsas Svarinskas, Petru Plumpa.
Šiame kalėjime V. Šakalys buvo kalinamas ketverius metus. Nors tai buvo viena sunkiausių jo gyvenimo patirčių, tačiau net ir tokiomis sąlygomis jis neprarado humoro jausmo. Viena iš nuotaikingiausių šio laikotarpio istorijų yra apie tai, kaip V. Šakalys pasiskelbė Antarktidos imperatoriumi. Valdžios atstovams jis pasakojo apie ledynų dykynėje, remiantis Lenino ir Markso raštais, jo sukurtą tobulą socialinę santvarką. Už šias istorijas V. Šakalys buvo paguldytas į Psichiatrijos skyrių, kuriame bent trumpam galėjo atsigauti.
1967 m. kovo mėn., sveriantis vos 47 kg., V. Šakalys buvo paleistas iš nelaisvės, o grįžęs į Lietuvą vėl įsijungė į aktyvią disidentinę veiklą drauge su Antanu Terlecku. Tiesa, šį kartą laisvėje pavyko išbūti neilgai. 1969 m. sausio 5 d. buvo vėl suimtas, jam iškelta kriminalinė byla. 1969 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus m. Lenino r. liaudies teismo nuteistas kaip kriminalinis nusikaltėlis ketveriems metams griežtojo režimo lagerio.
Išėjus į laisvę 1971 metais, po dvejų metų vėl suimtas, apkaltintas dalyvavus butų plėšime, už tai pasmerktas penkeriems metams kalėti ypatingojo režimo lageryje. KGB rūsiuose V. Šakalys buvo tardomas net 18 mėnesių.
1978 m. grįžęs iš įkalinimo vietos, drauge su A. Terlecku ir J. Sasnausku įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvė lyga“, rengė ir platino leidinį „Vytis“. Parengė Baltijos valstybių piliečių kreipimąsi į pasaulio valstybes ir Jungtines Tautas dėl Stalino ir Hitlerio sąmokslo, nukreipto prieš Baltijos valstybių nepriklausomybę. Šis dokumentas istorijoje tapo žinomas kaip „45 pabaltijiečių memorandumas“. Jame pirmą kartą taip viešai buvo kalbama apie slaptuosius Molotovo-Ribentropo susitarimus. Tarp pasirašiusiųjų šį kreipimąsi buvo ir žinomas rusų akademikas A. Sacharovas.
1979–1981 metais buvo suimta didžioji dalis šį memorandumą pasirašiusių asmenų tiek Rusijoje, tiek Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje. 1979 m., gresiant naujam suėmimui, V. Šakalys pasiryžo bėgti į Vakarus.
1980 m. birželį, drauge su Jonu Pakucku jis nuvyko į Kareliją, kur miškais ir pelkėmis pasiekė SSRS-Suomijos sieną. Ši labai pavojinga „ekskursija“ truko 10 dienų. Prie sienos J. Pakuckas atsisakė minties bėgti, tad V. Šakalys liko vienas. Kirtęs „geležinę uždangą“ jis atsidūrė „mirties zonoje“, kur kareiviai turėjo teisę šauti be jokio įspėjimo. V. Šakalys tikėjosi, kad ši atkarpa yra 10 km pločio, tačiau toje vietoje, kur jis buvo atsidūręs, ši zona buvo dvigubai platesnė.
Didžiausia kliūtimi netrukus tapo jokiame sovietiniame žemėlapyje nepavaizduotas 22 km ilgio ir 4 km pločio ežeras. V. Šakalio situacija buvo ypatingai sudėtinga: priekyje ežeras, už nugaros – spygliuota viela su signalizacija, o šone – kareivinės. Sukaupęs visą drąsą ankstų rytą jis kirto kareivinių teritoriją, tačiau priekyje jo vėl laukė net vasarą nesušylančio vandens užkarda. Pasilikęs tik viršutinius drabužius, sportbačius ir laikrodį V. Šakalys įbrido į vandenį ir valandą plaukė iki kranto. Deja, pasiekė tik salą… Naktį praleidęs saloje, rytą nuplaukęs apie 3 km išlipo jau tikrame krante. Nuo šalčio nejausdamas kūno pasileido bėgti. Girdėjo ir jį besivejančius šunis, ir kareivius, tačiau sėkmingai pasiekė iškirstą miško juostą, kuri ir atstojo SSRS-Suomijos sieną. Pirmas ženklas, jog jis atsidūrė Suomijoje buvo šalikelėje numestas ledų popieriukas, ant kurio užrašyta – „Helsinki. Suomi“. 20 km pločio „mirties zonai“ įveikti jam prireikė 2 parų.
Tačiau Suomijoje V. Šakalys dar negalėjo jaustis laisvas, nes tarp Suomijos ir TSRS galiojo susitarimas visus bėglius grąžinti atgal. Jis buvo apsvarstęs visas smulkmenas, kaip reikės pabėgti iš Sovietų Sąjungos, tačiau ką daryti atsidūrus Suomijoje – nežinojo. Jo maisto atsargos jau buvo seniai išsekusios, tad pasikliovęs likimu užsuko į atokesnį vienkiemį, kur buvo šiltai priimtas, gavo duonos, cigarečių bei žemėlapį iki Švedijos. Iki tikrosios laisvės jam dar teko keliauti 10 parų naktimis. 1980 metų liepos 19 d. V. Šakalys įžengė į Švediją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Už šį pabėgimą Tarybų sąjungoje už akių jis buvo nuteistas mirties bausme.
Švedijoje praleidęs šešias savaites jis išvyko gyventi į JAV, kur aktyviai kovojo dėl Lietuvos laisvės, redagavo Los Andžele leidžiamą laikraštį „Versmė“, taip pat dėstė Lietuvos istoriją Šv. Kazimiero parapijinėje sekmadieninėje mokykloje lietuvių vaikams. V. Šakaliui apsistojus JAV, kiekvienais metais Vakaruose vienaip ar kitaip buvo patvirtinamas noras atkurti Baltijos šalių laisvę, primenamas 45 pabaltijiečių memorandumas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pirmą kartą į Tėvynę V. Šakalys atvyko 1993 metų žiemą. Jis daug prisidėjo prie paramos Rusijos užpultai čečėnų tautai.
Deja, 1995 m. rugpjūčio 13 d., trumpam grįžęs į Lietuvą, staiga mirė Vilniuje. Palaidotas Vilniuje, Saulės kapinėse Antakalnyje.
Parengta pagal knygą „Antarktidos imperatorius“
