1973 m. rugpjūčio 4 d. Bad Gandersheime (Žemutinėje Saksonijoje, VFR) mirė Julius Stanaitis, evangelikų liuteronų kunigas, išeivijos visuomenės veikėjas.

Gimė Julius Stanaitis 1903 m. gruodžio 2 d. Gaisriuose (Sasnavos vls., Marijampolės aps.) gausioje pasiturinčių ūkininkų Adolfo ir Onos Stanaičių šeimoje. Baigęs vietos pradžios mokyklą, toliau mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, kurią baigė 1925 m. Pajutęs dvasininko pašaukimą, nuo 1926 m. du semestrus studijavo evangeliškąją teologiją Marburgo universitete Vokietijoje, nuo 1927 m. studijas tęsė Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Baigęs keturis semestrus, 1928 m. Julius Stanaitis buvo įšventintas kunigu diakonu ir paskirtas administruoti Kretingos evangelikų liuteronų parapiją, 1929 m. sausio 1 d. paskirtas ir Palangos filijos administratoriumi.

Kadangi nebuvo pašauktas Kretingos parapijos, o paskirtas bažnytinės vyresnybės, Kretingos liuteronai naująjį dvasininką pasitiko nepalankiai. Nors buvo geras pamokslininkas, parapijiečiams kliuvo netgi jo suvalkietiška tarmė. Nemaža dalis parapijiečių pamaldas ėmė lankyti gretimoje Kretingalės evangelikų liuteronų parapijoje Klaipėdos krašte, kuris nebuvo pavaldus Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijai. Tuo pat metu Žemaičių Naumiesčio parapijos kunigas, buvęs misionierius Pietų Afrikoje Dovas Jurkaitis (1879–1963) ir Skuodo parapijos kunigas Maksas fon Bordelijus (1886–1964), oponavę LELB Konsistorijai, įsteigę ir oficialiai įregistravę savarankišką liuteronų evangelizacijos draugiją ir 1928 m. Palangoje įrengę jos maldos namus, nesutiko, kad juose pamaldas laikytų kunigas Julius Stanaitis. Galiausiai dėl Kretingos parapijoje tarp kunigo ir parapijiečių kilusių nesklandumų, taipogi ir pačiam Juliui Stanaičiui prašant, 1931 m. lapkričio 1 d. LELB Konsistorija jį perkėlė į Žvyrių parapiją.

Grupė išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios V Sinodo dalyvių Bad Godesberge, Vokietijoje, 1967 m. balandžio 23 d. Iš kairės: Fricas Skėrys, kunigas Julius Stanaitis, Marija Kibelkaitė-Kilienė, kunigas senjoras Adolfas Keleris, garbės senjoras Adomas Gelžinius, kunigas Jazeps Urdzė ir kunigas Aldonis Putcė.

Apsigyvenęs Žvyriuose, kunigas diakonas Julius Stanaitis aptarnavo ir Jurbarko parapiją. 1932 m. kovą persikėlęs į Jurbarką, kartu aptarnavo ir Sudargo parapiją, taipogi dirbo Jurbarko mokykloje, lietuviškai ir vokiškai vedė tikybos pamokas. Dėl čia kilusių konfliktų su valstybės valdžia ir bažnyčios vyresnybe 1933 m. liepos 20 d. LELB Konsistorija Julių Stanaitį suspendavo. Tuomet jis Jurbarke subūrė konfesinę vadinamųjų senliuteronių bendruomenę. 1934 m. gegužę Julius Stanaitis buvo karo komendanto metams ištremtas į Mažeikių apskritį (žmona su vaikais liko gyventi Jurbarko klebonijoje), vėliau jam leista tęsti studijas Kaune. 1936 m. sausio 26 d. čia spręstos dvi Juliui Stanaičiui prokuratūros iškeltos bylos: dėl valstybės pareigūno įžeidimo ir dėl to, kad būdamas suspenduotas, toliau vykdė kunigo pareigas. Pastarojoje byloje Juliui Stanaičiui skirti du mėnesiai kalėjimo.

1937 m. birželio 8–10 d. Kaune išlaikęs teologijos egzaminus, Julius Stanaitis rugsėjo 15 d.  buvo vėl paskirtas į Jurbarko evangelikų liuteronų parapiją ir 1937 m. spalio 3 d. ordinuotas kunigu Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Nuo 1938 m. kovo 1 d. iki 1939 m. vasario 1 d. dar aptarnavo ir Žvyrių parapiją. 1941 m. pradžioje, kaip ir dauguma evangelikų liuteronų kunigų, Julius Stanaitis iš sovietų okupuotos Lietuvos „repatrijavo“ į Vokietiją.

1941 m. kovą atvykęs į Vokietiją, kunigas Julius Stanaitis dirbo Brandenburgo Konsistorijos žinioje, kol buvo paimtas į Vokietijos kariuomenę. Karui pasibaigus, nuo 1945 iki 1948 m. tarnavo įvairiose Rytų Vokietijos parapijose. 1948 m. gegužę persikėlė į Vakarų Vokietiją ir su šeima apsigyveno lietuvių stovykloje Hanau. Čia rūpinosi pabėgėlių iš okupuotos tėvynės sielovada, važinėjo laikyti pamaldų ir kitose stovyklose, lankė privačiai įsikūrusius tikinčiuosius.

Apsigyvenęs Memingene (Švabijos aps., Bavarijos žemėje), kunigas Julius Stanaitis lietuviškas parapijas daugiausia aptarnavo pietvakarių Vokietijoje – Bavarijoje ir Badene-Viurtemberge, aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, buvo renkamas lietuvių evangelikų liuteronų Vyriausiosios bažnytinės tarybos nariu.

1959 m. rugpjūčio 29 d. našlys Julius Stanaitis Štetene (Stetten, Bavarija) vedė iš Putokšlių, Tauragės apskrityje, kilusią Aną Milerytę (1903–1978), kuri su tėvais ir broliais 1941 m. taipogi buvo „repatrijavusi“ į Vokietiją ir galiausiai įsikūrusi Baknange (Backnang, Badenas-Viurtembergas). Po vestuvių kunigas Julius Stanaitis persikraustė į Baknangą. Dvasinės tarnystės nenutraukė ir 1968 m. sulaukęs pensijos amžiaus, nepaisydamas silpnos sveikatos.

Kunigas Julius Stanaitis netikėtai mirė 1973 m. rugpjūčio 4 d., ištiktas insulto, pakeliui į Lėbenštetą (Žemutinė Saksonija), kur ketino laikyti lietuviškas pamaldas, pavaduodamas Garbės senjorą, kunigą Adomą Gelžinių (1902–1988). „…š.m. rugpjūčio 4 d. mirė tarnybinėje kelionėje važiuodamas traukiniu iš namų į Salzgitter-Lebenstedt. Pakeliui jis gavo smegenų paralyžą ir Gandersheim ligoninėje mirė,“ – išeivijos evangelikų liuteronų žurnale „Svečias“ (1973 m. Nr.4, p.37–38) rašė mokytojas, būsimasis kunigas Fricas Skėrys (1919–1994).

1973 m. rugpjūčio 9 d. kunigas Julius Stanaitis buvo iškilmingai palaidotas Baknango miesto kapinėse. Turtinga jo biografija ir plati profesinė bei visuomeninė Stanaičių giminės veikla tebelaukia biografų dėmesio.

Pagrindinėje nuotraukoje kunigo Juliaus ir Anos Stanaičių bei Stanaitienės brolio Martyno ir Almos Milerių kapas Baknango miesto kapinėse Vokietijoje. Nuotrauka: J. Fischer, 2013 m.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *