Didžioji dabar dominuojančio egocentrizmo kultūros mantra yra tolerancija: mes įsitikinę, kad jeigu tik visi, visur ir visomis aplinkybėmis būtų tolerantiški, koks nuostabus ir taikus būtų pasaulis. Šis naujasis tikėjimas, ši prašmatni tolerancija yra tokia netolerantiška, kaip ir bet kuri ideologizuota religija. Šios arogancijos (kuri niekaip nemato savo pačios arogancijos) problema yra ta, kad ji daro prielaidą, jog judaizmas ir krikščionybė menkina protą ir kartu – patį žmogų.

Abejonės religija lengvai virsta abejonėmis morale ir, galiausiai, reliatyvizmu, kai žmogus pradeda abejoti bet kokia tiesa. Bet koks apeliavimas į vertybes ar tikėjimą pradedamas traktuoti kaip išpuolis prieš žmogų, jo gebėjimą rinktis, orumą ir intelektą. Tokio pobūdžio reliatyvizmas iš tiesų yra išpuolis prieš intelektualinį ir moralinį progresą, kuris paprastai pasitelkiamas kaip argumentas būtent progreso vardan. Taip pat tai sujaukia ir žmonių gyvenimus, nes griauna bet kokius moralinius pamatus. Ironiška, kad tokio pobūdžio reliatyvizmas neišvengiamai sunaikina pačią toleranciją.

Pliuralizmas ir pagarba skirtybėms yra visai kas kita nei paprasčiausiai drungnų žodžių srautas, baiminantis, kad tik niekas neįsižeistų. Tai nėra ir vertybių mišrainė. Pliuralizmas – tai dėmesingumas atspalviams, išlaikant tvirtą sandarą. Tikrojo pliuralizmo ir autentiškos tolerancijos šaknys glūdi ne beverčiame nuomonės neturėjime, bet konkrečioje žmogaus orumo sampratoje.

Tikrosios laisvės gynėjai stovi priešingoje barikados pusėje nei nihilistinis mūsų amžiaus subjektyvizmas. Mes trokštame sukurti visuomenę, remdamiesi tiesa apie žmogų ir Dievą. Tačiau yra viena sritis, kelianti sumaištį, kurios turi vengti laisvosios ekonomikos šalininkai. Mes turime nenuslysti į du pavojingus kraštutinumus: neturime tapti rinkos garbintojais, privalome priešintis iliuzijai, kad dorybė gali būti įtvirtinta įstatymais ar biurokratinėmis direktyvomis.

Kai mes kalbame apie laisvą rinką arba technikos pažangą, visuomet turime prisiminti, kas yra tikslas, o kas – tik priemonės. Nei rinka, nei technika negali pasakyti mums, kas mes esame ir ko turime siekti. Tokio atsakymo turime ieškoti kitur: Šventajame Rašte, Dievo meilėje, santykyje su tais, kurie sukurti pagal Jo paveikslą.

Rinka ir technika mums dovanoja „kaip“ ir tai yra kritiškai svarbu, nes lengvina mūsų gyvenimus. Be šio „kaip“ mūsų planeta nesugebėtų suteikti gerovės tokiam kiekiui žmonių. Tačiau visa tai tėra priemonės, kurios neturėtų tikslo, jei negalėtume atsakyti į pamatinius klausimus: koks mūsų gyvenimo tikslas? Kas turi vertę? Kokios gėrybės mums svarbesnės? Kokią visuomenę norime kurti?

Kai priemonės ir tikslai atsiskiria, mes nugrimztame į ekonominį bei moralinį chaosą ir pasmerkiame save tapti ekonominių, technologinių, emocinių užgaidų marionetėmis arba tampame bergždžiais teoretikais, kurie svaičioja apie kilnius tikslus, bet neturi supratimo, kaip jų siekti.

Esame pašaukti būti gerais gyvybės kultūros darbininkais. Ši užduotis reikalauja tiek išmokti gyventi šiame pasaulyje, tiek puoselėti savo moralinį pamatą ir gyventi kaip oriems Gyvybės Viešpaties sūnums ir dukroms.

Vertė Diana Gancevskaitė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *