1888 m. rugpjūčio 13 d. Jogauduose (Opstainių vls., Ragainės aps.) gimė Jurgis Gerulis, kalbininkas baltistas, Karaliaučiaus universiteto rektorius, karininkas.
Jurgis Gerulis gimė Vilkyškių parapijos lietuvininkų ūkininkų Petro ir Anos Gerulių šeimoje. Lankė Bitėnų pradžios mokyklą, nuo 1903 m. toliau mokėsi Tilžės klasikinėje gimnazijoje. 1909 m. pradėjo studijuoti humanitarinius mokslus Berlyno ir Karaliaučiaus universitetuose, paakintas profesoriaus Adalberto Bezzenbergerio (1851–1922), atsidėjo baltistikos studijoms. 1912 m. Karaliaučiaus universitete apsigynė daktaro disertaciją De Prussicis Sambiensium locorum nominibus („Apie prūsiškus Sembos vietovardžius“), buvo išrinktas privatdocentu.
1913 m. Jurgis Gerulis savanoriu stojo į karinę tarnybą. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, kovėsi Rytų ir Vakarų frontuose, pelnė apdovanojimų, buvo sužeistas. 1918 m. tarnybą baigė atsargos leitenanto laipsniu.
1919 m. Karaliaučiaus universitete Jurgis Gerulis apsigynė baltų filologijos habilitacinį darbą. 1919–1922 m. vadovavo Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminarui, mokytojavo gimnazijoje. Karaliaučiaus archyve 1921 m. surado Martyno Mažvydo giesmyną „Giesmės krikščioniškos“. 1922 m. Berlyne išleido išplėstą savo disertacijos variantą „Die altpreussischen Ortsnamen gesammelt und sprachlich behandelt“, kuriame pateikė prūsiškų vietovardžių žodyną, šaltinius ir etimologijas, nagrinėjo jų fonetiką ir darybą.
Profesoriaus Kazimiero Būgos (1879–1924) iniciatyva 1922 m. Jurgis Gerulis buvo pakviestas profesoriauti kuriamame Lietuvos universitete Kaune, Viktoro Gailiaus (1893–1956) vadovaujama Klaipėdos krašto Direktorija 1923 m. Jurgį Gerulį kvietė vadovauti švietimui Klaipėdos krašte, bet jis atsisakė.
Kaune Jurgis Gerulis 1922 m. išleido Martyno Mažvydo raštų fotografuotinį leidimą „Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams“, po metų leidimą pakartotojo Heidelberge – „Die ältesten litauischen Sprachdenkmäler, bis zum Jahre 1570“.
1922–1933 m. Jurgis Gerulis dėstė Leipcigo universitete, buvo Baltų ir slavų kalbų katedros vedėjas, neordinarinis profesorius, 1931–1933 m. vadovavo dialektologijos kursams Kaune. Šiuo laikotarpiu Jurgis Gerulis toliau tyrė senovės lietuvių raštiją, lietuvių kalbos fonetiką, tarmes, Jono Bretkūno biografiją, sudarė chrestomatiją „Senieji lietuvių skaitymai“ (1927 m. Kaune), veikalą apie lietuvių dialektologiją ir fonetiką „Litauische Dialektstudien“ (1930 m. Leipcige), su norvegų baltistu Christianu Stangu (1900–1977) parengė monografiją „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“ (1933 m. Kaune), drauge su šiuo norvegų baltistu nagrinėjo ir Zietelos tarmę tuometinėje Lenkijos teritorijoje.
1930 m. gruodžio 12 d., veikiausiai ne be žmonos, Rygos vokiečių aristokratų palikuonės, įtakos, Jurgis Gerulis įstojo į Vokietijos nacionalsocialistų partiją, nuo 1932 m. priklausė partijos sukarintai organizacijai SA. 1933 m. vasarį Jurgis Gerulis tapo Nacionalinio komiteto Leipcigo universitetui atnaujinti pirmininku. Tų pačių metų balandžio 1 d. buvo paskirtas Saksonijos liaudies švietimo ministerijos personalo referentu, o gegužės 6 d. jam pasiūlytas ministro postas. Šio posto Jurgis Gerulis atsisakė, nes 1933 m. balandžio 12 d. buvo paskirtas Prūsijos mokslo, meno ir švietimo ministerijos Aukštojo mokslo padalinio vadovu ir ministerijos direktoriumi ir ketino likti šiose pareigose. Lapkritį iš šių pareigų buvo laikinai atšauktas. 1934 m. ministerija Jurgį Gerulį paskyrė Karaliaučiaus universiteto baltų filologijos profesoriumi.
1935 m. prof. Jurgis Gerulis tapo Karaliaučiaus universiteto rektorium, nuo 1936 m. buvo Saksonijos mokslų akademijos narys korespondentas. 1937 m. kovo 25 d. po konflikto su gauleiteriu Erichu Kochu dėl Rytų Prūsijos vietovardžių keitimo komisijos veiklos Jurgis Gerulis pasitraukė iš Karaliaučiaus universiteto rektoriaus pareigų, o baltų filologijos profesoriaus darbą tęsė Berlyno universitete.
1939 m. prof. Jurgis Gerulis buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę ir paskirtas Abvero (karinės žvalgybos) kapitonu, netrukus suteiktas majoro laipsnis, ypač rūpinosi ryšiais su antisovietiniu baltarusių ir ukrainiečių pogrindžiu, organizavo baltarusių ir ukrainiečių savanorių apmokymą veikti priešo užnugaryje, padėjo Lietuvos aktyvistų frontui užmegzti ryšius su Vokietijos karine vadovybe. Laisvu nuo tarnybos metu Jurgis Gerulis Vilniuje surado latvių raštijos darbininko Georgo Elgerio (1585–1672) „Evangelijų ir epistolų“ latviško vertimo rankraštį.
1945 m. pradžioje Jurgis Gerulis buvo išleistas į atsargą ir grįžo į Berlyną. Karo pabaigos sulaukė savo bute, čia jį žmonos akivaizdoje sulaikė ir išsivedė NKVD. Tolesnis Jurgio Gerulio likimas daugelį metų buvo nežinomas.
2015 m. Getingene išleistoje keturių autorių parengtoje istorinėje-biografinėje studijoje (Klaus-Dieter Müller, Thomas Schaarschmidt, Mike Schmeitzner, Andreas Weigelt: Todesurteile sowjetischer Militärtribunale gegen Deutsche (1944–1947): Eine historisch-biographische Studie) nurodoma, kad 1945 m. rugpjūčio 9 d. Jurgis Gerulis buvo sušaudytas Rygos kalėjime. 2002 m. vasario 8 d. Rusijos Federacijos Vyriausioji karinė prokuratūra paskelbė Jurgio Gerulio reabilitaciją…
Pagrindinėje nuotraukoje kalbininkas Jurgis Gerulis (dešinėje) su „Lietuvos aido“ vyr. redaktorium Valentinu Gustainiu „Lietuvos aido“ redakcijoje Kaune 1930 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka.
